Rugsėjo 13 dieną Latvijos rašytojų sąjunga surengė poeto ir vertėjo (su Liana Ruokyte pernai į švedų kalbą išvertusio ir lietuvių poezijos antologiją) Jurio Kronbergo 60-mečio vakarą, nors tikroji jubiliejaus data – rugpjūčio 9-oji. O Knutas Skujeniekas savo 70-mečio iškilmių sulaukė prieš savaitę, rugsėjo 5-ąją, – per savo gimtadienį. Iškilmės buvo dviejų dalių – jubiliejinė konferencija Latvijos mokslų akademijoje (latvių akademikai, skirtingai nuo mūsų, mano, jog iškiliausius savo rašytojus turėti savo gretose kaip akademijos Garbės narius – garbė akademijai) ir nuotaikingas, tvirtai surežisuotas (filmuojamas televizijos) vakaras Latvių kultūros bendrijos salėje, kur skambėjo choro ir kitokia smagi muzika, kur sėdima buvo už ovalinių stalų, kur visi ko nors linkėjo Knutui, o Knutas, prie kiekvieno stalo vis pri¬eidamas, linkėjo ko nors irgi – eilėmis. Neišgirdom, kokių eilių jis buvo parengęs prezidentei Vairai Vykei-Freibergai: ji negalėjo dalyvauti, nes turėjo svečią – vengrų prezidentą. Užtat atsiuntė sveikinimą – nuoširdų laišką, be pompastikos ir oficialių „Jūs“, aiškiai parodydama (gal mums? – juk latviams tai, matyt, ir taip aišku), jog pareigos netrukdo išlikti savimi… Nežinau, kokių prezidentų buvo sulaukęs mūsų, Lietuvos, naujasis ambasadorius Latvijoje, bet spoksoti į tuštėlaites kėdes prie mūsų stalo, paliktas lauktiems ambasados žmonėms, buvo truputėlį gėda… Tiek to. Ilgai pasibuvom visi – nuo Latvijos kultūros ministrės Jelenos Demakovos, kitų šalių (kurioms Knutas nusipelnęs vertimais ir kur vertinama jo poezija) ambasadorių iki šeimos žmonių, giminių, klasės ar kito mokslo, lagerio draugų, vertėjų, verčiamųjų, bičiulių, įvairaus amžiaus kolegų. Kaip studijų Maskvoje draugas Knutą pasveikino ir Virgilijus Čepaitis. Kęstutis Nastopka žodį tarė, apdovanojo – Lietuvos rašytojų sąjungos vardu, primindamas, jog Knutas Skujeniekas ne tik mūsų sąjungos Garbės narys, bet ir – netekus Czesławo Miłoszo – vienintelis toks. Man teko įkišti trigrašį, jog ir vienintelis Jotvingių premijos laureatas užsienietis.
Nors apie Knutą gal labiau derėtų sakyti – pasienietis: augęs prie pat Lietuvos sienos, siena – Nemunėlis prie Skaistkalnės, kitoj pusėj mūsų Pučiakalnio, Totorkalnio… Poetas, eseistas (šiemet Ventspily rašęs ir pirmąjį romaną) Janis Ruokpelnis kaip pranešimą minėtoj Mokslų akademijos konferencijoj paskaitė ištraukų iš savo rašomos Knuto biografijos (pats juk neparašys) – kaip tik apie tuos vaikystės metus. Valdis Muktupavelas kalbėjo apie Knutą Skujenieką ir folklorą (ne vien latvių), Kęstutis Nastopka – apie Knuto etiką ir estetiką, Anda Kubulinia – apie jį, kaip literatūros kritiką, Juris Kronbergas – apie Knutą Švedijoj… Smagu buvo klausytis Intos Čaklos (Knuto „Raštų“ sudarytojos; tądien kaip tik pasirodė penktas tomas iš gal devynių). Knuto Skujenieko humorą ir satyrą ji nagrinėjo tyčia apsieidama be šiųmečio Knuto rinkinio „Tai dabar aš Aleksandras“ (tiesa, kai kurie eilėraščiai lietuvius knyga pasiekė greičiau nei latvius: užpernykšte rinktine „Aš esu toli viešėjęs“). Šiame rinkiny humoro ir satyros spalvos ryškiausios. Vis dėlto subtiliai, bet kiaurai jos smelkia ir visą Knuto poetinę kūrybą, net tai, kas rašyta lagery. Ir labai dera su paties Knuto natūra. Iš vakaro Salaspily, Knuto namuos, padovanojau jo fotoportretą. Tiksliau, tik pusės Knuto (veido), bet užtat visõs jo stilingosios peteliškės… Ir ką sau manot? Nusivežė ir pasikabino toje iškilmingojoj akademikų konferencijoj, prieš visą salę!..