2002 m. rugsėjo 8 d. Čikagoje mirė visuomenininkė ir rašytoja Sonė Pipiraitė-Tomarienė, žinoma vaikų ir jaunimo literatūros kūrėja, daugelio knygų autorė. Gimė 1913 m. Pajūralyje, Šilutės rajone. Baigusi Tauragėj mokytojų seminariją, mokytojavo pradžios mokyklose.
1939-ųjų vasarą su turistės viza Sonė Pipiraitė atvyko į Čikagą pas gimines. Prasidėjo karas, Lietuvon grįžti nebegalėjo. Amerikoje griebėsi visokių pigiai apmokamų darbų, mokėsi amerikiečių mokyklose. Įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą. Mokė jaunimą tautinių šokių, rengė vaidinimus. Giminaičio patarta pradėjo rašinius spausdinti "Naujienų" dienraštyje. Vėliau bendradarbiavo ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose. Atplūdus "dipukų" bangai, darbavosi Rašytojų draugijos valdyboje ir įvairių literatūrinių konkursų komisijose. Rašė ir spausdino knygas, daugiausia literatūrines pasakas. Nesyk yra laimėjusi premijas įvairiuose novelių ir eilėraščių konkursuose. Ji buvo viena pirmųjų JAV lietuvių rašytojų, savo kūrybą davusi spausdinti komunistų okupuotoje Lietuvoje ("Trys lepūnai pagyrūnai" ir kt.) Sulaukė daug "dipukiškosios" išeivijos priekaištų ir kitokių nemalonumų. Tą epizodą yra aprašiusi Lietuvos rašytojų sąjungos Vilniuje 1994 m. išleistoje autobiografijų knygoje "Egzodo rašytojai". Pasitraukė iš viešojo gyvenimo, bet ir toliau rašė, rengė spaudai 20-ąją knygą vaikams.
Sonė Pipiraitė buvo Tauragės mokytojų seminarijos moksleivė, kai ten mokytojavo Petronėlė Orintaitė. Buvusios mokinės ir mokytojos pažintis virto draugyste. Kai Petronėle Orintaitė-Janutienė su šeima 1949 m. apsigyveno Čikagoje, Sonė (dažnai savųjų pavadinama "Pipiriuke" dėl smulkaus sudėjimo) buvo labai paslaugi ne tik buvusiai savo mokytojai, bet ir kitiems rašytojams bei pažįstamiems.
Šių dviejų rašytojų draugystė nesibaigė ir P.Orintaitei-Janutienei su šeima išvykus gyventi į Los Andželą. Ėjo laiškas po laiško, ir vis apie knygas, rašytojus ir kultūrinį gyvenimą. Petronėlei mirus Sonė pasiūlė, kad reikėtų jųdviejų laiškus drauge sudėti ir pasiųsti į Maironio literatūros muziejų. Sakėsi galinti tą darbą atlikti, laiškus į muziejų pasiųsti. Patikėjau, bet dabar nežinau, ar ji spėjo padaryti, ką planavo. Paskutinis jos laiškas iš Čikagos atėjo rugpjūčio 19 dieną. Be kita ko, aš jai buvau rašęs, kad, baigęs 90 metų, jau gyvenu savo amžiaus pabaigos pradžią. Pabarė ji mane, kad negalima taip kalbėti, visi turi bėdų, ir aprašė savo pačios nesveikatą. Esą paaiškėję širdies negalavimai, - "bet kada galiu kristi". Ir krito, nesulaukusi savo jubiliejinio 90-mečio. Yra žinia, kad būsianti palaidota Lietuvoje prie šeimos.
Liko ligų prispaustas vyras Harry Tomaras, graikų kilmės, buvęs aukštesniosios mokyklos anglų kalbos ir literatūros mokytojas, poetas, rašęs angliškai. Jis yra išleidęs savos kūrybos ir padėjęs leisti savo žmonos Sonės knygas.
Sonės Tomarienės pasakos daugiausia yra, kaip ji pati rašė, "išaugintos iš lietuvių tautosakos grūdų". Vaikus, o ir suaugusius, žavėjo jos kūrinių fantazija, lengvai besiliejantis pasakojimas, išmintingas žodis. Štai vienoje jos pasakoje Saulė ir Mėnulis varžosi, kuris iš jų galingesnis. Saulė sukuria karališko gražumo paukštį povą, o Mėnulis - pilką paukštelį lakštingalą. Ir sugėdina Saulę, kad svarbiausia yra graži giesmė, o ne puiki uodega.
Gaila, kad netikėtai užgeso kuklios ir malonios, puikios vaikų rašytojos širdis. Gaila ir kad iki šiol tik trumpučiu pranešimėliu jos mirtis tik viename laikraštyje tepaminėta. Ta liūdna žinia vargu yra pasiekusi Lietuvos rašytojus ir skaitytojus.
2002 m. gruodžio 7 d.
