Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 56 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nebedažysim juodai

2004-12-02
Po jubiliejinio poeto Edmundo Janušaičio vakaro, vykusio spalio 22 dieną

Pilna Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus salė. Penkiasdešimtmetis gėlių vaikų kartos poetas, iškeitęs hipių „savęs griovimo“ gyvenimo būdą į nepretenzingą taupių posmų kūrybą. Aktorius Petras Venclovas paskaitė ir eilutes, pretenduojančias į Edmundo šiandieninį credo: „…neapsimoka blogai gyventi…“

Buvo prisiminti tos kartos spalvingi žmonės, neatlaikę negailestingos ūžavimo epidemijos. Kiti emigravo į šiltesnius kraštus. Liko saujelė perėjusių pragaro ratus. Jie išplėšė savo nuodėmingus kūnus ir sielas iš kibių priklausomybių. Ar ne tokie yra vieni vertingiausių?

E. Janušaitis su atgailos šypsena prisiminė Palangos naktinius susirinkimus prie laužo, kai hipiai iš Vilniaus, Kauno, Talino, Maskvos dainuodavo angliškas dainas, prisiminė ir savo kontrkultūrinį nusiteikimą. Jie nemėgdžiojo Vakarų hipių, tiesiog mada, kaip sakė Jonas Mekas, ritosi per pasaulį nevaldoma. Jiems pasisekė, nes imperijoje nebuvo stipriųjų narkotikų, kaifuotojai pasitenkino pigiu vynu, tabletėmis nuo kosulio, ciklodoliu.

Mėgdžioti Vakarų hipių techniškai nebuvo įmanoma, jie nedalyvaudavo tikruose roko festivaliuose, nematė TV produkcijos. Maitino vienintelis informacijos šaltinis – užsienio grupių viniliniai diskai, vienas kitas netyčia pastvertas „kapitalistinio raugo“ žurnalas.

Vakaro metu poetas Aleksas Dabulskis paklausė Edmundo, kodėl visų jo dešimties poezijos knygelių pavadinimai tarptautiniai. Drįstu atsakyti už E. Janušaitį. Kaip ir viso pasaulio gėlių vaikai, jie lindėjo savotiškame pogrindyje, Lietuvoje natūraliai ignoravo tuometinę sovietinę, net ir tautinę kultūrą. Tad angliški, tarptautiniai žodžiai buvo lyg gaivaus oro gurkšnis, gal tokia nuostata išliko inertiškai.

Prisiminkite, apie ką dainavo, rašė tuomet Lietuvos oficialūs kūrėjai. O Edmundo mėgstamiausia grupė ilgą laiką buvo „The Rolling Stones“. Jie dainavo: „…nedalink savo perlų kiaulėms…“, „…negali visuomet gauti tai, ko nori, bet gal pasieksi, ko tau reikia…“, „nudažyk viską juodai, nudažyk juodai veidą, sielą…“ E. Janušaitis domėjosi ir maištininko, enfant terrible, poeto Alleno Ginsbergo kūryba. Tai buvo nauji jaunosios kartos žodžiai, filosofija.

Šiandien Edmundas nedažo pasaulio juodomis spalvomis. Jis nenori išsišokti, pranokti kolegų, nustebinti pasaulio. Jo eilės gal ir per liūdnos, bet jis nusiteikęs pozityviai. Jis važinėja po Lietuvos miestelius, kaimus. Susitikimuose su provincijos šviesuomene ne tik skaito savo neįmantrią kūrybą, bet ir sugalvoja užduočių literatūrinių vakarų lankytojams. Paprasti kaimo žmonės paskaito savo bandymų, pafilosofuoja, pavyzdžiui, apie vartus pievoje. Kokie galėtų būti nefunkcionalūs vartai švarioje, tuščioje laukymėje, medžių ūksmėje. Edmundas sakosi patenkintas tokiu gyvenimu, kūrybos variklis neleidžia jam pulti į apatiją. Paklaustas apie savižudžius Lietuvoje, E. Janušaitis sako, kad tautiečiai dažnai pasitraukia iš gyvenimo dėl per didelio pasipūtimo, susireikšminimo. Dažnam atrodo, koks jis ypatingas, niekieno nesuprastas.

Kukliam Edmundui, vakaro metu prisipažinusiam, kad dar neatrado ko nors svarbaus, linkiu meditacinėse žodžių erdvėse išrauti savo posmams tikrąją prasmę.


Šiaurys Narbutas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą