Naujojo socialumo užpildymas

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) Knygų mugėje vasario 26 d. pristatė literatūros mokslo knygas – Loretos Jakonytės monografiją Rašytojo socialumas, Jūratės Sprindytės sudarytą Juozo Laurušo knygą Akmuo ir šviesa ir apžvelgė knygų serijos Colloquia naujas perspektyvas.

L. Jakonytės studija skirta bandymui suprasti, kaip rašytojas traktuoja savo profesiją pirmajame posovietinės nepriklausomybės dešimtmetyje. Knygos objektas – XX a. paskutinio dešimtmečio lietuvių rašytojų savivoka. Tokiu pavadinimu buvo sėkmingai apginta disertacija, kurios pagrindu ir atsirado knyga. Temą pasiūlė ir iš pradžių darbui vadovavo Vytautas Kubilius. Pasak J. Sprindytės, disertacija Šiuolaikinės literatūros skyriuje rašyta beveik šešerius metus. Autorė laikoma savotiška Marijaus Šidlausko mokine, atnaujinusia sociologinį metodą. Studijoje remiamasi viešais rašytojų pasisakymais ir įvairiais dokumentais. Paskutinio dešimtmečio rašytojo savivoka ir padėtis gerokai keitėsi, šie procesai autorės yra parodomi. Knygoje pateikiamas ir bendresnis žvilgsnis į valstybės kultūros politikos kaitą.

J. Sprindytės nuomone, knygą turėtų pirkti kiekvienas rašytojas. Jiems turėtų būti įdomu atpažinti save, nes autorė kūrėjus savotiškai suskirsto, tipologizuoja ir grupuoja. L. Jakonytė remiasi prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu metodu, todėl knyga aktuali ir literatūrologams, ir studentams. Žaismingai atrodo skyrius, kuriame patys rašytojai kūriniuose reprezentuoja rašytojo figūrą. Knyga informatyvi ir įdomi, ji sustiprina literatūrologines sociologijos pozicijas ir patenkina naujojo sociologo ilgesį, apie kurį viename straipsnių rašo M. Šidlauskas. Naujasis socialumas pamatytas deramu akademiniu lygiu, pasitelkiant naujausias metodologines prielaidas.

L. Jakonytė kalbėjo apie esmines knygos prielaidas. Pagrindinė jų – literatūra yra socialinis reiškinys, o rašytojas – ne tik kūrinio autorius, bet ir kultūros figūra su tam tikra viešai išreikšta laikysena. Monografijos epigrafe cituojamas Kornelijus Platelis, teigiantis, kad visuomeninis kontekstas rašytojui yra neišvengiamas. Rašytojas knygoje suvokiamas kaip kolektyvinis literatūros subjektas: ne tiek svarbu, kas kalba, bet kas yra kalbama.

Knygos rašymo procesas buvęs labai intriguojantis, be to, toks tyrinėjimas turi ateities perspektyvą, nes, pasak J. Sprindytės, XXI a. rašytojo savivoka dar labiau keičiasi. Virginijus Gasiliūnas pasmalsavo, ar nebūtų galima atsisukti atgal dar vienu dešimtmečiu. L. Jakonytė atsakė, kad jau pradeda žvelgti ir keturiais dešimtmečiais atgal.

J. Sprindytė pristatė instituto bendradarbio Juozo Laurušo knygą Akmuo ir šviesa. Knygos branduolys – armėnistika, joje sudėta tai, ką autorius nuveikė šioje srityje, įvairios recenzijos ir straipsniai. J. Laurušas tyrinėjo lietuvių ir armėnų literatūrinius ryšius pagal sovietmečiu užduotą programą – tuomet buvo pažangu ir naudinga demonstruoti dviejų tautų broliškus ryšius. Ryšiai su armėnais siekia LDK laikus: autoriaus archyvą sudaro pora aplankų, skirtų sovietmečiui, ir devyniolika – laikotarpiui iki jo, apie kurį nebuvo leidžiama rašyti. Pasak J. Sprindytės, tai milžiniškas medžiagos kiekis.

J. Laurušas studijavo VU, septynerius metus praleido Armėnijoje, vėliau turėjo rašyti disertaciją, tačiau neparašė. Jis buvo plataus profilio filologas, domėjosi įvairiomis kultūros sritimis, tvarkė LLTI bibliotekos fondus. Anot J. Sprindytės, mokslininkas buvo traumuoto likimo žmogus, kurį lydėjo tremtinio ir nepritapėlio prie sovietmečio drama.

V. Gasiliūnas samprotavo, kad, norint darbą pabaigti, reikia būti ribotam arba mokėti save apriboti. Matyt, J. Laurušas buvęs žmogus, kuris neleido savęs apriboti. L. Jakonytės nuomone, knyga įdomi pažintine prasme ir pakankamai moderni literatūrologiniu požiūriu.


LLTI nutraukia konferencijų medžiagos seriją Colloquia ir kuria naują literatūrologinį žurnalą tokiu pačiu pavadinimu. Tiesa, dar neišleista nė vieno numerio. Viena iš senosios serijos sudarytojų Loreta Mačianskaitė sakė, kad šešiolika patogaus formato knygelių jau turi savo vardą ir adresatą – jos naudingos ir mokytojams, ir studentams. Daugiausia jos skirtos rašytojų jubiliejams.

L. Jakonytė, būsima serijos redaktorė, tvirtino, kad bus išlaikyta serijos numeracija ir teminiai dalykai, tačiau bus siekiama lankstesnio, modernesnio akademinio diskurso. Įkūrėjai orientuojasi į recenzuojamą literatūrologinį geros kokybės tekstų žurnalą, kuris apžvelgs XX a. literatūrą. Bus bandoma skatinti diskusijas, intensyvinti mokslinių leidinių recenzavimą, praplėsti bendradarbiaujančių tyrinėtojų ratą kitų institucijų ar užsienio mokslininkais.