Naujo tūkstantmečio literatūra

Vasario 6 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius surengė pokalbį "Naujas tūkstantmetis: girnos naujos, o miltai?..". Užsimota aptarti 2001-2002 metais išėjusias knygas. Panašūs pokalbiai institute jau vyko 1996, 1999, 2001 metais. Kalbėtojai iš anksto buvo kviečiami "negailestingai malti ir gražiai sijoti" pasirodžiusias naujas prozos, poezijos, esė, dokumentines, populiariąsias, verstines, kritikos bei literatūrologijos knygas, pažvelgti į jas įvairiausiais aspektais ir rakursais. Pageidauta orientuotis į bendresnes tendencijas: sąsajas, sankirtas, prieštaras, inovacijas, disproporcijas, o ne į atskirų kūrinių analizę.

Pradėdama pokalbį Jūratė Sprindytė pasakė, kad dirbti su šiuolaikine literatūra nėra lengva, nes knygų srautas yra didžiulis. (Tai įrodė ir ant stalo gulintis storas pluoštas popieriaus - per nagrinėjamą laikotarpį išleistas literatūros bibliografinis sąrašas.) Be to, dėl laiko stygiaus skaitytojui sunku surasti tokį būtiną intymų santykį su knyga, tačiau tik mažesnioji knygų dalis priklauso, kaip taikliai pavadino prelegentė, žodijai, o didesnioji - žodienai. Nors pastarųjų ir dauguma, tačiau prasčiokiški tekstai nėra verti dėmesio. Tikrosios literatūros refleksija būtina. Tai yra literatūros savižinos pakopa, o kas neįsisąmoninta, tas kaip ir neegzistuoja, - teigė J.Sprindytė (jos pranešimą spausdinsime).

Dalia Satkauskytė sakė gerai prisimenanti, kas per panašų aptarimą buvo kalbama prieš dvejus metus, - buvo teigiama, kad mūsų literatūroje nyksta metafizinis lygmuo, o dominuoja juslinis ir suklesti eseistika. Kol kas visa tai nėra pasikeitę, išskyrus tai, kad į eseistiką, anot Jūratės Spindytės, žiūrima nebe su tokiu dideliu entuziazmu. Metafizinio ir juslinio lygmens santykis leidžia apibūdinti postmodernizmą, su kuriuo, kaip prisipažino kalbėtoja, jos santykis pastaruoju metu darosi komplikuotas. Skaitant lietuviškojo postmodernizmo kūrinius, sunku išlikti vien kritiku, o paprasto skaitytojo šie kūriniai nepatraukia, ir jų neįmanoma iki galo perskaityti. Postmodernizmas panaikina visus kriterijus, jo ribos - begalinės. Vakaruose postmodernizmas jau laikomas senstelėjusiu dalyku. Pas mus postmodernizmas yra tai, kas juo pavadinama. Čia aktyviai dalyvauja konjunktūra, tam tikra kritika, leidyklų interesai, skandalo vaikymasis. Apie postmodernizmą pradėjome kalbėti vos "išlipę" iš socialistinio realizmo, o jau 1990 metais Štutgarte vyko seminaras, pavadintas "Postmodernizmo pabaiga". Jau tada buvo konstatuota, kad visos metodo galimybės panaudotos. Mums iš pradžių tai buvo įdomu, bet tai natūralus mados potraukis. Dabar jau reikia kritiško žvilgsnio. Svarbu literatūros kokybė.

Kai kurie rašytojai tiesiog bando iliustruoti postmodernizmo tezes. Nuodugnesniam nagrinėjimui trukdo distancijos stoka. Sunku kritiškai nagrinėti procesą, kuris vyksta dabar. O kritika būtina.

Elena Baliutytė nagrinėjo kasdienybės estetiką literatūroje. Kasdienybės estetika pirmiausia ryškėja eseistikoje - Vandos Juknaitės, Giedros Radvilavičiūtės rašiniuose. Čia yra aiškus, santykis su savo laiku, buitimi, sociumu. Esė žanras, suklestėjęs nepriklausomybės dešimtmety, yra veikiamas bendresnių gyvenimo dėsnių. Turiningi Artūro Tereškino rašiniai. Tai bandymas pažiūrėti į istoriją ir žmogų nauju žvilgsniu, bandant suprasti ne tik politinių įvykių raidą, bet ir žmogaus jauseną, jo aplinką, t.y. - kasdienybę, kuri pagaliau tampa pripažinta vertybe. Tai liudija ir dabar populiarios prisiminimų, dienoraščių knygos. Žinoma, ir čia gali dominuoti visuomeninio pobūdžio dalykai. Tačiau Alfonso Nykos-Niliūno, Jono Meko, Sigito Gedos rašiniai kitokie. Juose užfiksuota daug įdomių minčių, komentarų, kūrybos refleksijų, įžvalgų. O tai daro poveikį, ypač jauniems autoriams. Pavyzdžiui, pernai išleistos pirmos Gyčio Norvilo poezijos knygos "Akmenskeltės" ne viename eilėraštyje aiškiai girdisi S.Gedos intonacijos, tiesiog atpažįstami jo konkrečių eilėraščių pėdsakai. Viktorija Daujotytė eseistinėje knygoje "Sakiniai" rašo, kad dienoraštinis menas vis labiau įsigali. Gal tai reiškia nepasitikėjimą išgalvotais dalykais, norą grįžti į save, o gal tik paprastėjantį meno suvokimą? Tačiau virš visų šitų tikroviškų įvykių turi pleventi aukštesnė meno dvasia. Šios plevenančios dvasios yra Jurgio Janavičiaus atsiminimų knygoje. Čia dominuoja įvykis be įvykio, kaip Nijolės Miliauskaitės poezijoje. Jos kūryba labai anksti sutapo su tokia perspektyvia tendencija - tuo paaiškintinas jos poezijos pripažinimas, nes vien eseistikos tam nebūtų pakakę. Tokia tendencija atpažįstama ir naujausioje Justino Marcinkevičiaus kūryboje.

Kasdienybės estetika dar sovietmečiu buvo labai ryški Birutės Vilimaitės novelėse. Dėmesys moters, šeimos problemoms jos kūryboje kirtosi su oficialia visuomeniškai aktyvaus vyro herojaus ideologija, ir todėl rašytojos kūryba literatūriniam pasauly laikėsi grynai estetinių išteklių dėka. E.Baliutytė įvairiais aspektais besireiškiančios kasdienybės estetikos rado Leonardo Gutausko romanuose, taip pat prieštaringai vertinamame Mariaus Ivaškevičiaus romane "Žali", kurio, kalbėtojos nuomone, nereiktų priskirti postmodernizmui, kaip ir paskutiniojo Ričardo Gavelio romano "Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste". Didelis tikrovės klodas atsiveria ir Sigito Parulskio romane "Trys sekundės dangaus", kuriame daug kur pasireiškia autoriui būdingas eseistinis mąstymas. O per daug storoje, kalbėtojos nuomone, Donaldo Kajoko esė knygoje "Lietaus migla Lu kalne" tik trečioji dalis, kokybe priartėjanti prie geriausių autoriaus eilėraščių, turi aukštą estetinę prabą. Čia D.Kajokas sugeba išreikšti tai, ko, jo teigimu, kalba nesugeba. O štai Vlado Braziūno poezijoj, kaip sakė E.Baliutytė, kalba sugeba viską. Tai įrodo jo rinkinys "lėmeilėmeilėmeilė", kur eilėraščio forma skleidžia tikrąją kūrybos dvasią. Būties variacijomis nemirtinga mirties tema patraukia Rimvydo Stankevičiaus poezijos rinkinys "Randas". Kaip visiško kičo pavyzdį tarp naujausių knygų E.Baliutytė paminėjo Vidmantės Jasukaitytės eilėraščių rinkinį su R.Dichavičiaus iliustracijomis "Tikrasis nebūties veidas".

Loreta Mačianskaitė apgailestavo, kad kartais iš perskaityto didelio kiekio knygų tarytum nieko ir nelieka, niekas neužkliūva, nepadaro įspūdžio. Išskirti ji galinti nebent Gintaro Beresnevičiaus esė rinkinį, kurio fragmentus galima cituoti bendraujant, reiškiant savas mintis. Gerą įspūdį padaręs Sigito Parulskio romano skyrius apie savąją kartą, kuriai prelegentė ir save priskirianti. Nors S.Parulskis ir teigia, kad moteris kartai nepriklauso, t.y. priklauso tik tol, kol išteka, o jau paskui jos - amžinojo moteriškumo atstovės. Beje, ji pastebėjusi keistą dalyką: G.Beresnevičiaus ir S.Parulskio metų skirtumas - vos keleri metai, tačiau kotiruojamų vertybių atžvilgiu jie visiškai nepanašūs.

Per pastaruosius metus L.Mačianskaitė sakė itin pajutusi, kaip stiprėja literatūros sąsajos su rinka, ir tai tampa savotiška prievarta kritikui. Kad ir mugės fonas - knygos rašomos mugei, turi būti išleistos mugei. S.Parulskio, M.Ivaškevičiaus knygos į tai orientuotos. Instituto darbuotojai rašo anotacijas mugei, iš anksto žinodami, ką, kaip, kokiais žodžiais reikia rašyti apie knygą, kaip prekę, kad ji būtų perkama. Užtenka keturių burtažodžių - postmodernizmas, postkolonializmas, feminizmas, intertekstualumas, ir tuo puikiausiai galima manipuliuoti. Ir tada tarptautinio masto žvaigžde tampa Jurga Ivanauskaitė su romanu "Ragana ir lietus", nors čia visiems puikiai žinoma, kokio lygio yra ši knyga. Bet ji atitinka tam tikrą madą. Žinant tikrąją literatūros vertę, iškreiptas jos atspindys nuteikia nemaloniai. Literatūros kritikai tampa aptarnaujančiu personalu, tam tikra konjunktūros dalimi. M.Ivaškevičiaus kūryboje irgi jaučiamas tas tyčinis "darymas" pagal pageidaujamus šablonus, pagal palankumą garantuojančius receptus.

Turbūt, kaip egzistuoja laukinis kapitalizmas, taip, L.Mačianskaitės nuomone, egzistuoja ir laukinis postmodernizmas. Pas mus postmodernizmu dažniausiai yra vadinama bloga literatūra. Kai nenorime pasakyti - literatūrinis brokas, nesuvaldyta medžiaga, sakome - postmodernistinis kūrinys. O iš tikrųjų ne toks yra tikrasis postmodernizmas, jo ištakos, šaknys ir principai. Mūsų literatūroje Herkus Kunčius yra laikomas postmodernizmo etalonu, bet iš tikrųjų, kalbėtojos nuomone, jis paprasčiausiai yra labai blogas rašytojas.

Lietuvių rašytojų kūriniams dažnai kenkia pernelyg didelis narciziškumas, nuolatinis "aš" demonstravimas, kuris skaitant greitai nusibosta, nes nėra "aš ir kiti" santykio, kuris teiktų įvairovės, spalvų, niuansų. M.Ivaškevičiaus romane taip pat neįdomiausias dalykas - žmonių santykiai. Veikėjai kaip aktoriai - išsako tekstus, bet nieko nėra nutylima, nėra detalių, nieko nėra paslėpta.

Labai gaila, teigė L.Mačianskaitė, kad tai, kas buvo surasta lietuvių lyrinėj prozoj, šiuo metu yra nubraukta, pamiršta. Be to, jaučiamas didžiulis grožinių kūrinių kalbos nuosmukis. Daugelis rašytojų tiesiog neturi kalbos pajautos.

Vytautas Kubilius kalbėjo apie istorinės savimonės būklę trečiajame tūkstantmetyje. XIX ir XX amžiuje istorinė savimonė lietuvių literatūrai buvo labai reikšmingas dalykas. O kokia jis bus naujajame amžiuje?

Žmogaus būtis įspausta į istorinį laiką, kurio tėkmėje atsiveria tos būties vertė. Istorinė savimonė, V.Kubiliaus nuomone, turėtų išlikti vertinga ir šiais laikais, kai ieškome savo vietos ir paskirties pasaulyje. XX amžiaus modernizmas ir lyriškoji liaudies dainų tradicija nuspalvino istorinę savimonę elegiška spalva. Prarasties gaida ypač ryški egzodo literatūroje. Okupuotoje Lietuvoje buvo naikinami buvusio valstybingumo ženklai, bet praeities niekas negali likviduoti kaip klasinio priešo. Čia ieškoma to, ko nebėra dabartyje - laisvo gyvenimo, žmogaus vertės, tautinės kultūros ženklų. Literatūra eina ten, kur nebegalioja tarybinio gyvenimo ideologijos normos, - praeities įvykiai, asmenybės ir daiktai uždengiami poetinių vertybių šydu (V.Mykolaičio-Putino "Sukilėliai", J.Grušo "Barbora Radvilaitė", Just.Marcinkevičiaus "Mažvydas"). Atgavus nepriklausomybę, keičiasi istorinės savimonės raiška literatūroje. Ji nebetenka visuomenę elektrizuojančio pasipriešinimo kibirkšties. Iš teatrų dingsta istorinė drama. Ji išsenka kaip poetizacijos ir idealizacijos versmė, labai ilgai ir vienodai eksploatuota. Ar neatėjo metas analitinei ir kritiškai istorinei refleksijai - kas mes buvome ir kas mes esame? Gal turime žengtelėti toliau iš uždaro lituanocentristinio apskritimo, kur mes patys esame svarbiausi, ir pamatyti save viso regiono ir visos Europos istorijos verpetuose? Tai E.Gudavičiaus ir Petro Dirgėlos veikalų kryptis. Surašykime viską, ką patyrėme Sibiro lageriuose ir partizanų bunkeriuose, bet nemanykime, kad esame vienintelė XX a. totalitarizmo auka. Visuotinumo tautų kančioms teikia holokausto tema V.P.Bložės ir S.Gedos kūryboje.

Nepriklausomybės metais suabejota, kalbėjo V.Kubilius, ar istorinė savimonė yra būtinas grožinio kūrinio elementas. Romano herojus, atsidūręs Europos didmiestyje, nebeprisimena nei savo krašto dangaus, nei gimtųjų namų, nei Sibiro tremtinių. Moderniosios civilizacijos banga švariai išplauna iš sąmonės gimtosios vietos ir savos kultūros reliktus (V.Rožuko, J.Ivanauskaitės kūriniai). Lietuvių rašytojai, ilgai tūnoję už geležinės uždangos, pagaliau išeina į platųjį pasaulį. Ar pavyks jiems absorbuoti meninį vaizdą, naujas aplinkos detales ir susikurti neįprastoje atmosferoje laiko pojūtį, kuris natūraliai persmelktų vaizduojamą pasaulį? Laiko pojūtį nuo mažumės ugdo istorinė savimonė. Jai gęstant dyla ir laiko koordinatės, ant kurių kabinami vaizdai.

Nepriklausomybės metais jaunųjų rašytojų karta puolė griauti istorinės savimonės sukurtus literatūriškumo mitus, tyčiodamasi iš šventų Lietuvos istorijos vietų ir vardų (ant Gedimino kalno trys žiurkės, atsisveikindamos su mirusiu miestu, pergalingai kriokė" - V.Gedgaudo eilėraščių knyga "Kapsulė"). Natūralu, kad naujame istorijos etape išmontuojamas senasis literatūriškumo antstatas, kuris parodijuojamas ir nuvertinamas kaip prisitaikymo prie kolonijinės sistemos reiškinys. Bet kas statoma ton vieton, ar ne pernelyg žiojėjanti tuštuma? Postmodernizmo estetikai tautos istorija yra tik žaidimo "kaladėlės", kurias galima visaip vartyti ir stumdyti, nes jų nesieja jokia bendro proceso logika, jos nėra sužymėtos teigiamų ar neigiamų vertybių ženklais. M.Ivaškevičiui romane "Žali" Lietuvos partizaninio karo veikėjai ir įvykiai yra tik stilistiškai rafinuotų pusiau ironiškų performansų žaismė, kur ta pačia besismaginančio šaržo linija piešiami tiek krašto užkariautojai, tiek dėl krašto laisvės kovojantys partizanai. Tikroms asmenybėms priskiriami išgalvoti bjaurūs bruožai, jos tampomos po absurdiškas situacijas. Tai vėlgi postmodernizmo strategija - iš anksto projektuojamas skaitytojų pasipiktinimas. Kūrinys turi sukelti tam tikrą moralinę psichologinę reakciją, ir visai nesvarbu, kad ta reakcija nėra estetinė. O tema romanui buvo labai įdomi, ir, žinoma, jei jos būtų ėmęsis, pavyzdžiui, Petras Dirgėla, turėtume plataus žvilgsnio kūrinį apie Lietuvos valstybingumą ir plačią Sovietų Sąjungos panoramą.

Algis Kalėda kalbėjo apie aplinkos poveikį dabartiniam rašytojui, šiandienos realijas, tarp kurių gyvename, apie autorių deklaruojamas vertybes, individo savimonę, požiūrį į save, tautą, kalbą bei literatūros funkcijas, praeities ir dabarties ryšį (jo pranešimą spausdinsime).

Solveiga Daugirdaitė nagrinėjo literatūrologijos panoramą, teigdama, kad ji darosi įdomesnė už grožinę kūrybą. Taip pat priminė konjunktūros varžomą kritiko padėtį, sunkiai beaprėpiamą literatūros srautą, provincijoje ir centruose leidžiamos literatūros skirtingą lygį (jos pranešimą spausdinsime).

Vygandas Šiukščius kalbėjo apie jaunąją ir senąją kartą, kuri vis dėlto nepasiduoda, ypač iškeldamas R.Gavelio kūrybos privalumus. "Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste", V.Šiukščiaus nuomone, po "Vilniaus pokerio" - geriausias autoriaus kūrinys. Nepelnytai užmiršta J.Laucės kūryba. Nėra pakankamos literatūros refleksijos, recenzijas dažniausiai rašo studentai, bet jiems daugelis sudėtingesnių kūrinių dar neįkandami.

Donata Mitaitė panagrinėjo, ką šiuo metu kalba poetai, buvę ryškūs socrealistai, savo temą pavadindama "Nuobodžio-nuovargio poezija", ji taip pat pasižvalgė ir po platesnes poezijos lankas. (Jos pranešimą spausdinsime.)

Dalia Striogaitė kalbėjo apie lietuviško biografinio romano ilgesį, tokio romano, kuris atskleistų kultūros realijas, žinomos asmenybės gyvenimą, būtų ir intelektualus, ir kupinas filosofinės minties, ir meniškai įtaigus. Prieš keletą metų dėmesį labai traukė atsiminimai, dienoraščiai, autentiška dokumentika, ir atrodė, kad šios knygos šiek tiek kompensuoja tą ilgesį. Yra tokių knygų ir dabar, bet jos nebedominuoja. Daug faktų Alfonso Bieliausko prisiminimuose, čia apstu laiškų, skundų, plepalų, gandų, užfiksuotų pokalbių. Sutelkta daug intriguojančios medžiagos, svarstomi kultūros klausimai, atsispindi pragyventas laikmetis, painūs kūrėjų santykiai, bet pernelyg daug užgautų ambicijų, savigynos, vienpusiško vertinimo, ir todėl tie stori liudijimai neturi tikro literatūros kūrinio vertės. Gal kieno nors gabiose rankose jie galėtų tapti gilesniais panoraminiais apmąstymais? O gal kasdieniniams užrašams, dienoraščiams mes pasidarėme reiklesni, ir mūsų nebetenkina paviršutiniškas fiksavimas, klausė D.Striogaitė.

Apie konkrečias asmenybes kūrinių esama. Tai ir M.Ivaškevičiaus "Žali", ir P.Treinio "Aktorė" - apie aktorę M.Mironaitę. Ir vienas, ir kitas autorius siekė savo tikslo. P.Treinio romanas perkrautas teatrališkumo. Kitokia Jono Vėlyvio knyga "Neleisk mūsų gundyti" apie Vincą Krėvę. Čia autorius nedaug ką prideda nuo savęs, o supina įvykius, laikraščių citatas ir Krėvės kūrinių ištraukas, kurios labai atitinka 1940 metų nuotaikas, nors ir rašytos tos mintys visai kitu laiku. Netikėta knyga - Laimono Inio "Hamletas baltomis pirštinėmis" iš prieškario Kauno menininkų gyvenimo. Meniškiausias iš tokio pobūdžio kūrinių - Petro Dirgėlos apsakymas, skelbtas periodikoje, "Arklių šventei" apie mažai žinomą, galima sakyti, užmirštą poetą Valerijoną Ažukalnį-Zagurskį. Biografinio tipo kūrinių nedaug, bet interpretacinės literatūros, D.Striogaitės manymu, gausės.

Aušra Jurgutienė apžvelgė literatūros teorijos knygas. Jos pranešimą spausdinsime.

Geroką pusdienį užtrukęs pokalbis aprėpė didelius literatūros plotus, palietė svarbiausias problemas, aktualijas, kūrinius ir kūrėjus. Žinoma, diskutuoti galima ir ilgiau, o atsakymų į visus klausimus nebus surasta, nes šiuolaikinės literatūros procesas - kaip tekantis vanduo - nuolat kinta, mainosi, keičia kryptį, pateikdamas įvairiausių netikėtumų. Tačiau šie maždaug kas antri metai institute rengiami pokalbiai - vieni rimčiausių dabarties literatūros vertinimų.