Nauji literatūriniai žaidimai

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje lenkų prozos vietoje plytėjo tuštuma. Žinoma, sunku tuo patikėti, nes puikiai prisimename tada visus apėmusią skaitymo euforiją, sujudimą knygynuose ir šimtus naujai išleistų knygų. Tai buvo tik tariamas pagyvėjimas.

Tą pagyvėjimą sukėlė teisėtas lenkų emigracinės literatūros sugrįžimas į Tėvynę. Jis buvo toks stichiškas, toks platus, kad leidėjai ilgą laiką sukosi kaip voverės rate ir visai nematė reikalo užsiimti šiuolaikine literatūra, kuri, beje, nėra labai "patraukli" prekė.

Kur kas paprasčiau buvo "atgailauti": spausdinti skaitytojams tik iš pogrindinių tekstų žinomus autorius, atiduoti jiems nepelnytai nutylėtą garbę ir laiduoti populiarumą.

Kita tos tuštumos neįžvelgimo priežastis - kad dešimto dešimtmečio pradžioje mūsų prekystalius užplūdo verstinė pramoginė literatūra (kuo toliau, tuo ji prastesnės kokybės) ir vadinamoji vidutinio lygio realistinė proza. Ji, aišku, taip pat užsienio, bet, priešingai anai, geresnės kokybės, nors simbolinis jos atstovas vis dar tebėra mažiausiai to nusipelnęs Williamas Whartonas.

Anksčiau abiejų šios prozos tipų nebuvo mūsų knygų rinkoje, todėl nėra ko stebėtis, kad ja ėmė domėtis skaitytojai. Tuo labiau kad ji buvo visuotinai prieinama.

Padėtis nepavydėtina: vyresnioji rašytojų karta nemokėjo, nenorėjo ar nesugebėjo įvaldyti esamos situacijos, taigi atėjo laikas reikštis jaunesniems, kurių neslėgė praeities kupra ir kurie labai greitai išmoko gyventi tokioje tikrovėje, kokią surado, ir ją prisijaukinti kaip vienintelę, savą. Jie, stebėdami rinkoje vykstančius procesus, suvokė, kas domina skaitytoją, ką jis mielai perka, ir padarė išvadas, kaip reikia rašyti, kad tave pirktų, į ką ir kur kreiptis prašant paramos knygoms leisti (nepaisant pesimistiškai leidybinę ateitį matančių deklaruojamų postulatų, ačiū Dievui, nesugriuvo valstybės ir įvairiausių fondų organizuojama leidybos paramos sistema, nors jai, žinoma, ėmė vadovauti kiti žmonės, taigi ir santykiai susiklostė kiti).

Iš gausaus anksčiau gerai žinomų lenkų prozininkų būrio devintajame dešimtmetyje pasirodė vos keli. Visų pirma reikia paminėti Wiesławą Myśliwskį ir jo puikų, spaudoje plačiai aptartą romaną "Akiratis" ("Widnokrąg"), Edwardą Redlińskį, - jo romanas "Krfotok" visai be reikalo buvo priskirtas prie politinių, - bei Dariuszą Bitnerį, kuris pats rūpinosi savo knygų leidyba. Tuo tarpu Gustawo Herlingo-Grudzińskio, Włodzimierzo Odojewskio ar Mareko Nowakowskio kūriniai anaiptol nebuvo tokios kokybės kaip ankstesni.



TĘSINYS, VADINAMAS LŪŽIU

Kritika, kaip jai įprasta, mėgsta viską tvarkingai sudėlioti į tam tikras lentynėles ir prikabinti prie jų tinkančias etiketes. Taigi bet kokia kaina ji siekė literatūros lūžio, tikėjosi, kad, pasikeitus santvarkai, pasikeis ir literatūra. Nenoriu kalbėti apie tą pigų piktybiškumą, pasireiškusį prieš dešimt ar aštuonerius metus, tiktai trumpai priminsiu, kad panašus noras sutapatinti politines permainas su meninėmis kyla iš socrealistinio literatūros funkcijų suvokimo. Tad jeigu po 1989 metų įvyko kokių nors esminių pokyčių, tai jie sietini kaip tik su literatūros išsivadavimu iš politikos diktato, atsiribojimu nuo tarnystės realizmui, nuo visuomeninių politinių procesų vaizdavimo. Galų gale literatūra galėjo būti tokia, kokia norėjo būti. Ir atrodė - bus, atrodė - gavo absoliučią laisvę.

Negailestingi rinkos dėsniai labai greitai išsklaidė šias iliuzijas: literatūra, tvirtino laisvoji rinka, privalo būti tokia, kokios laukia skaitytojai, jie būtent yra pagrindiniai jos mecenatai. Liko, žinoma, dar šiek tiek meninių ieškojimų dotuojamose, įvairiausiu būdu remiamose knygose, bet tai nebuvo esminis dalykas. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, devintojo dešimtmečio literatūra meniškumo atžvilgiu anaiptol nėra kokio lūžio ar virsmo literatūra. Tai nuoseklus to, kas buvo anksčiau, tęsinys, tik kalbos, įpročių, tematikos požiūriu turintis daug daugiau laisvės. O tęsinys, tegul ir didesnio užmojo, yra jokia revoliucija. Taigi šiandien galime patraukti per dantį kad ir Janą Blońskį, kuris 1989 metus taip entuziastingai pakrikštijo literatūros lūžio metais, galime pasišaipyti iš daugelio kitų, jam pritariančių autorių, bet turime suvokti, kokios visuotinės euforijos pagauti jie taip tvirtino.

Nepaisant to, kad mane visada šokiruodavo neatsakingai žarstomos kritikų nuomonės, minėtus teiginius dar galiu suvokti, tačiau nesugebu suprasti tų piliečių, kurie teigia, kad socialistinis Lenkijos laikotarpis - "juoda skylė" literatūroje. Mano nuomone, tai toks pats politinis kliedesys, kaip ir tas, kuriuo teigiama, jog naujoji valdžia 1989 metais perėmė visiškai sugriautą šalį - tai kas gi šitaip atkakliai yra privatizuojama lig šiolei, nuolatos gelbstint valstybės biudžetą?



TARNYSTĖ IR KOMERCIJA

Jeigu jau labai reikia nustatyti tą lūžio datą, bet - kartoju - ne meniškumo atžvilgiu, nes jo nebuvo, o tiesiog turinčią simbolinę išraišką, nurodyčiau 1992-uosius. Kodėl? Ogi todėl, kad tais metais pasirodė paskutinis Tadeuszo Siejako (jis mirė 1994 m.) romanas "Dezertyras" ("Dezerter") ir pirma Andrzejo Stasiuko prozos knyga "Hebrono siena" ("Mury Hebronu").

Siejakas - rašytojas, siekęs sukurti literatūrinę tikrovės, kurioje gyveno, sintezę. Su didžiausiu užsidegimu jis stengėsi iššifruoti valdžios mechanizmus, apnuogindavo jų pačias šlykščiausias puses, atskleisdavo kad ir tokius užkulisius, kur būdavo susidorojama su nurašytais funkcionieriais, kur buvo, prisidengus garbingais šūkiais, gniuždomi stipriausi charakteriai. Nesuklysiu pasakęs, kad literatūra Siejakui buvo savotiška geranoriška tarnystė ir kad šis autorius labai rimtai žiūrėjo į jos visuomenines funkcijas. Būtent Siejako rimtumas ir jo laikysena, nepripažįstanti jokių kompromisų, labai aiškiai parodė veidmainiavimą panašaus pobūdžio užsakytuose kūriniuose.

Tuo tarpu Stasiukas, - tarp jo ir Siejako anaiptol ne kartų bedugnė, - yra visai kito tipo rašytojas (kalbu ne apie meninius skirtumus). Atrodytų, kad jam rūpi tik meistriškas aprašinėjimas įdomių istorijų, kurias žmonės mielai norėtų skaityti nusipirkę knygą. Jam gana to, kad rašo taisyklinga literatūrine kalba ir turi vidutinio lygio literatūrai reikalingų sugebėjimų. Negirdėjau jo šitaip kalbančio, bet visai nenustebčiau, jeigu apsakymų rinkinio "Per upę" ("Przez rzekę") autorius pasakytų (o turėtų, sprendžiant iš jo veiklos), kad yra literatūros amatininkas, solidžios pramoginės literatūros kūrėjas, galintis rašyti apie viską, neturintis jokių tabu, kad tik tai būtų skaitoma.

Tokio požiūrio nevertinu neigiamai, jis vertas pagarbos kaip ir kiekvienas rimtas, atsakingas požiūris į bet kokį darbą. O kad tokiu darbu nesukuriama didelių veikalų, tai jau kita kalba. Kiekgi iš viso literatūroje yra iškilių kūrinių? Ir ar galime apsiriboti vien tik dėmesiu jiems? Juk viskas vyksta kaip ir gyvenime: negalime maitintis tik kremu su grietinėle, retsykiais, o gal netgi visų pirma, reikia valgyti juodą duoną su sviestu.

Taigi nežinau, ar būtent šitaip mąsto ir kalba Stasiukas apie savo darbą, - turi teisę viską matyti visai kitaip, - bet būtent tokia pozicija, mano nuomone, yra būdingiausia rašytojams, kurie užkariavo devintojo dešimtmečio literatūros rinką.



SKLAIDOS GALIA

Tokio požiūrio į literatūrą pasekmės - nenuginčijamas faktas, nors apie jį ir nebuvo daug rašoma, kad pastarojo dešimtmečio jaunųjų literatūra visų pirma (o gal netgi vien) liudija ne meniškumą, o puikų jos išpopuliarinimą. Tai susiję su šių laikų filosofija (populiaria šio žodžio prasme): sukurti ką nors ir išleisti - tik labai didelio darbo mažytė dalelė, jo didžioji dalis - rasti sukurtam produktui vietą rinkoje, įtikinti žmones, kad jiems reikia šito produkto, kad jie privalo jį įsigyti, negailėdami pinigų.

Sunku man pasakyti, kiek tas visas šurmulys dėl jaunųjų literatūros buvo tikslingai, apmąstytai organizuojamas, o kiek ji atsitiktinai pakliuvo ant bangos ir buvo iškelta aukštyn. Ir ne tai svarbiausia. Svarbūs literatūros, kuri užkariavo knygų rinką, laimėjimai ir tai, kad apie antrarūšius populiarius kūrinius buvo sakoma skaitytojui, jog jis turi progą susipažinti su iškiliais meno kūriniais. Nereikia nuodugnios analizės, kad suvoktum, kokį vaidmenį atliko ši sklaida, naujieji "literatūros vedlių centrai", kaip keičiamasi nuomonėmis apie tam tikras knygas, ką padarė jaunųjų kritikos adeptų entuziazmas ir senųjų ryklių cinizmas, kokią įtaką literatūros skoniui formuoti turi nekompetentingi žurnalistai, kurie dažnai savo požiūrį į literatūros kūrinį formuluoja, remdamiesi vien iš leidėjo gauta anotacija, ir taip toliau, ir taip toliau. Galėčiau vardinti pavardes, laikraščių antraštes, radijo ir televizijos laidas, kurios šiandien suka vienintelį pasiteisinantį kelių autorių kūrybos sklaidos mechanizmą.

Tai netgi nepiktina manęs, nes puikiai atsimenu, kad ir buvusioje santvarkoje egzistavo tokie mechanizmai. Skirtumas tas, kad anuomet šalia jų buvo plyšeliai, pro kuriuos prasiskverbdavo ir tikri meno kūriniai, avangardinė literatūra, tuo tarpu šiandien "kitokiems" vietos nėra: kas netiki nustatyta ir "įtvirtinta" hierarchija, tas neturi teisės viešai egzistuoti. Kvaila? Žinoma, kvaila, bet ir siaubinga, ir juokinga kartu.



BESTSELERIAI

Taigi publika privalo be jokių abejonių tikėti, kad Olga Tokarczuk yra didi rašytoja! O ar iš tikrųjų yra? Juk tai, ką ji rašo, normaliai funkcionuojančioje literatūroje būtų "padėta" į vidutinio lygio kūrybos lentyną prie ambicingai sugalvotų skaitalų, netoliese to, ką, tarkim, kuria Isabelle Allende. Stebėtinos yra visuotinės liaupsės "Praamžiui ir kitiems laikams" ("Prawiek i inne czasy"): juk tai daili, bet rachito išsukiota ir ant savo kurpalio užtempta "Šimto metų vienatvės" imitacija. O kiti jos romanai net ir šitam neprilygsta.

Manuelės Gretkowskos, kurios sostą kaip tik užėmė Olga ir tapo pirmąja šiuolaikinės literatūros dama, kūryboje bent jau buvo intelektualinio nerimo, pasitaikydavo akibrokštų, jautei po oda paslėptą meninį šėlsmą gerąja šio žodžio prasme.

Apie Tomeko Tryznos "Panelę Niekas" ("Panna Nikt"), kurią Czesławas Miłoszas "Gazeta wyborcza" puslapiuose išgyrė kaip naują šedevrą, galima tik tiek pasakyti, kad tai buvo kompromituojanti meninio vertinimo klaida. Tokių klaidų, laimė - mažesnių, paskutiniame dešimtmetyje buvo padaryta nemažai: tai Andrzejaus Barto, Krzysztofo Myszkowskio, Małgorzatos Saramonowicz ir kitų kūryba.

Ar kas nors, tarkim, rimtai svarstė: Stefanas Chwinas - didis rašytojas ar ne? Mano galva, jis tik taisyklingas rašytojas, toks taisyklingas, koks gali būti puikiai išsilavinęs polonistas, žinantis, iš kokių elementų ir kaip sukomponuoti romaną, turintį šansą išpopuliarėti, kaip suvaidinti refleksijos gelmes, kaip išplėsti romano "šaknis". Visa tai - kruopščios kalkuliacijos, o ne meninio poreikio rezultatas - bent jau man susidaro toks įspūdis, bet jis anaiptol neprimeta neigiamo vertinimo. Reikia tik įsisąmoninti, kad tokio intelektualinio darbo vaisius - ne menininko, o amatininko romanas. Tokie būtent yra abu Chwino romanai, toks yra Antonio Liberos romanas "Madame". Kartais man atrodo, kad šie autoriai pavydi, - o yra ko, - rašytojui Umberto Eco komercinių pergalių. Tačiau visi jie tiesiog per mažai įdeda širdies į tai, ką rašo. Man atrodo, kad tai prozos imitacija, o ne tikroji proza. Todėl man kur kas artimesnė leidyklų "Lempa" ir "Iskra Boża" leidžiama literatūra, grublėta, meniškai netobula, bet rašyta su užsidegimu, dažnai tikint rašymo nesavanaudiškumu arba rašymą traktuojant kaip paprasčiausią žaidimą. Be jokio pasipūtimo, be veidmainiškų grimasų ir labai dvasingos pozos.



TAI, KO NEREIKIA

Man rūpi viena, kad nebūtų formuojamos nepagrįstos hierarchijos, kad taisyklingi, vidutiniško lygio kūriniai nebūtų iškelti iki šedevrų, kad jų vertinimai neprasilenktų su tikra jų verte. Tai toks tarsi vidinis literatūros postulatas.

Jis, deja, nublanksta palyginti su tuo, kas yra žinoma apie šiuolaikinį literatūros vaidmenį kultūroje. Literatūra tokia, kokia ji šiandien yra, sudaro nereikalingos įspūdį. O ar galima apie ją kitaip manyti, kai perskaitai žinutę spaudoje, kad padoriai parašyto pramoginio Tomaszo Mirkowicziaus romano "Kelionė į Šventąją Egipto žemę" ("Podróż do Ziemi Świetej Egiptu") parduota vos 800 egzempliorių? Tik tiek, kiek kadaise būdavo parduodama poezijos rinkinuko? Juk Mirkowiczius lenkų literatūroje nėra anoniminė persona - tai gerai žinomas anglosaksų literatūros vertėjas, parašė komercinį romaną, parašė gerai, jo leidėjas skyrė nemažai pinigų knygos sklaidai, jos viršelis buvo netgi pakelės plakatuose reklamuojamas. Ir viskas veltui. Tai bent tema apmąstymams.

Kita vertus, ne paslaptis, kad yra žmonių, kurie nori skaityti tik tokius autorius kaip Williamas Whartonas, Paulo Coelho ar Jonathanas Carrollis, kurie retsykiais balansuoja ant grafomanijos ribos arba (kaip P.C.) yra grafomanai. Deja, lenkų literatūra kol kas nesugeba su jais konkuruoti net ir tada, kai būna nepamatuotai pervertinta.

Todėl sunkoka man surasti savyje drąsos, kad garsiau pareikalaučiau kūrybos rašytojų, kurie neplanuoja komercinių pergalių, kažkur nuošalyje ieško meninio tobulėjimo galimybių (todėl tik skliaustuose išvardinsiu keletą pavyzdinių pavardžių: Krystyna Sakowicz, Zyta Rudzka, Natasza Goerke, Pawełas Przywara, Łukaszas Gorczyca, Grzegorzas Strumykas…).


Vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ