Mokslinių monografijų, skirtų sudėtingoms muzikos pedagogikos problemoms, neturime itin daug. Be prof. A.Piličiausko dviejų tomų monografijos, skirtos muzikos pažinimui, pasirodė naujas, itin sudėtingos ir aktualios problematikos darbas - Z.Rinkevičiaus "Muzikinis mąstymas ir jo ugdymas mokykloje"*. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentas daktaras Zenonas Rinkevičius žinomas kaip tyrinėtojas, besidomintis muzikos (ypač polifoninės) suvokimo klausimais, chorinės kultūros plėtotės, muzikos mokytojų rengimo, muzikinio mąstymo, mokinių muzikinio ugdymo metodologinėmis ir psichopedagoginėmis problemomis. Autorius yra paskelbęs apie 100 įvairių mokslinių bei metodinių darbų, iš kurių reikšmingesni yra šie: Apie muzikos polifoniškumą ir jo suvokimo ugdymą (1980); Ar suvokia vaikai polifoniją? (1979, rusų k.); Mokinių muzikinis ugdymas (1993); Muzikos pedagogika (1998).
Nauja Z.Rinkevičiaus knyga - tai nuosekli ankstesniųjų autoriaus darbų plėtotė, savitas jų apibendrinimas. Pagrindinės knygos idėjos nurodomos pavadinime - muzikinis mąstymas ir jo vaidmuo muzikiniam ugdymui psichopedagoginiais bei filosofiniais aspektais. Pratarmėje bei įvade autorius trumpai aptaria svarbiausius knygoje nagrinėjamus klausimus ir, supažindindamas su muzikinio mąstymo fenomenu bei jo ugdymo mokykloje svarba, atskleidžia svarbiausias veikalo idėjas. Šiek tiek eklektiško stiliaus blaškomas skaitytojas pagaliau randa tyrimo tikslus, kuriuos pats autorius apibrėžia gana kukliai ir nedrąsiai. Z.Rinkevičius teigia, jog jis "nepuoselėja vilties aprėpti tai, kas neaprėpiama, t.y. išaiškinti muzikos ir jos supratimo, slėpiningo meninio mąstymo paslaptį, juolab nurodyti konkrečius metodus, kaip tąją paslaptį išaiškinti mokiniams". Autorius bando "bent kiek praverti filosofinį ir psichopedagoginį šydą siekiant aktualizuoti muzikos supratimo ir jo ugdymo problemą" (p. 11). Tačiau netrukus visiškai netikėtai tikslas apibrėžiamas gana ambicingai ir konkrečiai: "pateikti filosofija ir muzikos meno pažinimo metodologija bei psichologija pagrįstą muzikinę pedagoginę koncepciją, kuria remiantis būtų galima efektyviau tobulinti muzikinį ugdymą mokykloje" (p. 27).
Galbūt būtų galima teigti, kad įžangoje nuskambėjusios abejonės po šešiolikos puslapių virto įsitikinimu, kad problemą išspręsti pavyks.
Pagrindinė monografijos medžiaga išdėstyta dviejose dalyse: 1) Muzikos pažinimo filosofiniai ir psichopedagoginiai aspektai. Muzikinis mąstymas; 2) Muzikinio ugdymo mokykloje tobulinimas (muzikinio mąstymo aspektu). Pirmojoje dalyje nagrinėjami filosofijos ir meno santykio ypatumai, jo atspindžiai kultūroje bei įtaka žmogaus pažinimui (skyrius "Filosofija ir menas"). Analizuodamas muzikos pažinimą, autorius suteikia jam tam tikrą išskirtinumo aureolę, siejamą su specifine muzikos meno prigimtimi. Anot Z.Rinkevičiaus, svarbu atidžiau pažvelgti į žmogaus ir muzikos, kurios "samprata sąlygoja muzikinio ugdymo esmę", santykį (p. 42). Tačiau, analizuodamas šį santykį (skyriuje "Žmogus ir muzika"), mokslininkas netikėtai nukrypsta į žmogaus dvasingumo bei filosofines problemas, tarsi įsitikinęs, kad skaitytojo nuovoka savaime pakuždės, jog tai ir yra svarbiausias žmogaus ir muzikos santykio padarinys. Čia rasime net poetiško stiliaus poskyrį apie meilę. Tai iš tikrųjų labai svarbi ir gana intymi žmogaus gyvenimo sritis, tačiau ar tikrai reikia ją aptarti mokslo studijoje, gvildenančioje muzikinio mąstymo problemas?
Knygos pristatymo vakare prof. V.Matonis teigė, kad Lietuvoje sklinda susidomėjimo muzikiniu mąstymu "virusas", kurio akivaizdus rezultatas - aptariamas Z.Rinkevičiaus veikalas. Pats autorius, pristatydamas savo darbą, atkreipė dėmesį, kad mokslininkai apskritai nelinkę išskirti muzikinio mąstymo kaip ypatingos žmogaus psichinės veiklos fenomeno.
Iš tiesų dualizmas, būdingas tiriamo reiškinio prigimčiai, kelia nemažai abejonių. Pati mąstymo sąvoka tarsi pakankamai aiški, tačiau konkretus jos turinys, slypintis tikslinančioje sąvokoje muzikinis, perkelia skaitytojus į kitą erdvę, nes muzikos menas operuoja ne žodžiais, bet savitais prasminiais vienetais - skambančiomis duotybėmis. Pastarosios lemia ir tam tikrą suvokimo specifiką, visų pirma siejamą su gebėjimu suprasti specifines reikšmes emanuojančią muzikos kalbą. Bendraisiais požymiais muzikinis mąstymas atitinka loginį mąstymą, nes siejamas su gebėjimu stebėti, analizuoti ir daryti tam tikrus sprendimus. Tačiau jis iš esmės skiriasi medžiaga, kuria remiasi minėti psichiniai procesai, ir tos veiklos rezultatu - mąstymo produktu. Pastarąjį Z.Rinkevičius vadina "muzikiniu konceptu" (p. 150), kuris, anot autoriaus, yra pajaustas ir intelektu suvoktas muzikinės sąmonės fenomenas, patiriamas ypatingoje būsenoje - kontempliacijoje. Matyt, būtent šis specifiškumas yra susijęs su aiškiu muzikinio mąstymo kaip psichinio proceso nekonceptualumu: muzikos turinys iš tiesų negali būti išverstas į kitą kalbą. Jis patiriamas ir suvokiamas panyrant į erdvėje skambančią garsų tėkmę ir taip virsta specifines reikšmes perteikiančiu akustiniu tekstu. Tikriausiai todėl muzikinis mąstymas dažniausiai vadinamas specifiniu meniniu mąstymu, kurį veikia kiti dėsniai.
Z.Rinkevičius gilinasi ir į konkretesnius meninio bei mokslinio mąstymo skirtumus, muzikinio intelekto įtaką muzikos supratimui, pagaliau prieidamas prie pagrindinio knygos klausimo - muzikinio mąstymo. Anot autoriaus, muzikinio mąstymo kategorija "itin daugiašakė, prieštaringa savo turiniu, raiškos formomis, epistemologine interpretacija. Ji gretinama su panašiomis kategorijomis: laikas, erdvė, egzistencija, būtis, žmogus, muzika, dvasia ir kt." (p. 137). Taigi "muzikinis mąstymas - tai emocinė intuityvi ir sąmoninga veikla, muzikos priemonėmis atskleidžianti muzikos intonacijų ir prasmių vienovę" (p. 139). Pirmoji knygos dalis baigiama muzikinį mąstymą lemiančių veiksnių bei jo padarinių analize, grindžiama žmogaus muzikine veikla.
Z.Rinkevičiaus knygoje supažindinama su istorine muzikinio mąstymo sąvokos raida. Jos turinio kaita, reikšmių polifonija, jų tezės ir antitezės atskleidžia vis naujus šio sudėtingo psichinio proceso aspektus ir liudija problemos aktualumą. Nūdienos mokslininkų darbai, kuriuos svariai papildo ir aptariama monografija, taip pat rodo tam tikrus požiūrių skirtumus - savaip įdomius, intriguojančius.
Antroje knygos dalyje Z.Rinkevičius kalba apie muzikinį ugdymą ir taikliai įvardija daugelį su juo susijusių problemų. Remdamasis pirmoje dalyje išdėstyta medžiaga, autorius čia atskleidžia muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje specifiką, ugdymo požiūriu svarbius metodologinius muzikinio mąstymo principus, didaktinius, hodegetinius aspektus, gvildena kai kuriuos itin aktualius muzikos mokytojų rengimo tobulinimo klausimus.
Tačiau vis dėlto knygoje pernelyg daug "šalutinių partijų", tarp kurių veikalo idėja neretai apskritai pasimeta. Tyrimo aspektų gausa ir noras kiekvieną iš jų kuo išsamiau aptarti lėmė ne visuomet nuoseklų minčių rutuliojimą, netikėtus jų šuolius, pasikartojimus bei tam tikrus prieštaravimus. Be to, nuolatinis svetimų minčių citavimas, jų komentarai neretai užgožia paties knygos autoriaus poziciją, kuri turėtų būti konkretesnė, aiškiau apibrėžta.
Netenka abejoti, jog naujausia Zenono Rinkevičiaus mokslinė monografija - tai didelio autoriaus triūso pareikalavęs ir muzikos pedagogams reikalingas darbas, keliantis daug svarstytinų klausimų. Ta prasme teisus prof. A.Piličiauskas, aptariamos knygos pristatymo vakare teigęs, kad šiandien neprivaloma būti vienminčiams. Svarbu surasti bendraminčių, gvildenančių tas pačias ar panašias problemas. Ginčuose mintis gyvena, juose ji ieško tiesos. Taigi Z.Rinkevičiaus monografija - reikšmingas įnašas į muzikos pedagogikos aruodus. Ji imponuoja ir stebina plačiais mokslinių ambicijų užmojais, autoriaus apsiskaitymu ir nesavanaudišku noru dalytis su skaitytojais kitų autorių knygose atrastais išminties perlais. Čia kiekvienas skaitytojas, neabejingas muzikos pedagogikos problemoms, atras tai, kas jam aktualu.
