Muziejininkai apie Mariją Pečkauskaitę - Šatrijos Raganą

Maironio lietuvių literatūros muziejus išleido leidinį "Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana", kuris supažindina su rašytojos, pedagogės ir vertėjos archyvu, esančiu šiame muziejuje. Leidinys gausiai iliustruotas, publikuojamos fotografijos (kai kurios labai senos, darytos Povilo Višinskio), laiškai, atvirlaiškiai, atsiminimai. Viršelyje tarsi susijungia praeities su dabartimi: spausdinamos Zenono Baltrušio fotografijos "Šatrijos kalnas", "Užvenčio dvaro tvenkinys ir fotografija iš muziejaus archyvo - "M.Pečkauskaitė su draugais Friburge". Tai reta, Šveicarijoje daryta fotografija (1906). Fotografijos kampe yra raudonu rašalu (spėjama, kad Prano Augustaičio): "Tai mūs idealai, ką šiandien keroja, tegul ir Karionėj žydėt nenustoja". Neilgas rašytojos studijas Ciuricho ir Friburgo universitetuose mena ir jos paskaitų konspektas, rašytas vokiškai. Tai kalba, kurią M.Pečkauskaitė gerai mokėjo, iš jos vertė F.V.Foesterio knygas. Simboliška, jog išdidintas vokiškai rašytas tekstas spausdinamas vidinėse viršelio dalyse. Jau tuomet, dvidešimtojo amžiaus pradžioje, M.Pečkauskaitė buvo europietiško lygio rašytoja. Tačiau šiandien kažkodėl jos kūrybą ima užgrožti jos asmenybė (itin domimasi jos draugyste su kunigu Kazimieru Bukontu), net pasigirsta balsų, kad Šatrijos Ragana lyg ir nieko gero neparašė (!). Bet tai, ko gero, šio laikmečio mada, kada itin domimasi individualybe, jos gyvenimu, o ne pačia kūryba. M.Pečkauskaitė buvo linkusi į altruizmą, todėl nenuostabu, kad turėjo nemažai draugų, pažįstamų, ypač tarp kunigų. Pirmasis rašytojos biografas J.Tumas-Vaižgantas 1923 m. jai padovanojo savo portretinę nuotrauką, kurios antroje pusėje užrašė: "Kurią nuo jaunų dienų vienodai tebegerbiu. Marijai Pečkauskaitei Vaižgantas". Publikuojama ir grupinė fotografija, kurios antroje pusėje rašytoja užrašė laiškutį savo globotiniui Antanui Kazakauskui (1925). Laiškutis siųstas į Belgiją. M.Pečkauskaitė rašė: "Ant šitos grupės visi menkai išėjo, o aš kaip iš grabo išimta. Buvau jau tuomet nesveika". M.Pečkauskaitė mirė, sulaukusi 53 metų.

Spausdinamos ir ištraukos iš kunigo Klemenso Arlausko atsiminimų. Skyriuje "Gamtos mylėtoja" rašoma, jog M.Pečkauskaitė turėjusi prijaukintą voveraitę, kuri sykį išgąsdinusi grafienę Milžinskienę. Pasirodo, tos voveraitės mėgstamiausia vieta buvo.. durų rankena: "Vieną kartą, grafienei atvažiavus, voveraitė, tarsi tyčia, sugrįžusi iš lauko, sėdėjo ant durų rankenos, pasiruošusi savo įprastu triuku pasitikti garbiąją viešnią. Vos tik grafienė spėjo atidaryti duris, kaip buvo pratusi, tuoj šoko jai ant peties. Šis netikėtas voveraitės triukas taip išgąsdino grafienę, kad ji tik susvyravo ir apalpo. M.Pečkauskaitė dėl to labai krimtosi ir, kad daugiau tokių nemalonumų nebūtų, voveraitę kažkam padovanojo. Taip pat rašytoja turėjusi prisijaukintą koviuką, kuris mėgdavęs jai sėdėti ant peties. Žmonės, kurie žinojo rašytojos slapyvardį "Šatrijos Ragana", sakydavę: "Ta klebonijos panelė tikra ragana, kad ir varnos ant jos pečių sėdi. Bet juk ana tokia gera ne tik žmonėms bet ir paukšteliams".

Publikuojami du rašytojos laiškai. Vienas rašytas iš Marijampolės (1913) mamai, kitas - mokytojai Veronikai Butrimienei (1929). Pirmas atskleidžia draugiškus mamos ir dukters santykius, antrasis (į muziejų patekęs tik 2002 m.) charakterizuoja M.Pečkauskaitę kaip rimtą pedagogę ir žinomą, skaitomą`rašytoją. Leidinio nuotraukose taip pat matome rašytojos užrašų knygelę, suvenyrą, violončelę, jos knygų ir kitų unikalių eksponatų, esančių Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Leidinį parengė ir įvadinį straipsnį apie archyvą parašė muziejininkė Nijolė Raižytė, dailininkė - Inga Zamulskienė, fotografas - Zenonas Baltrušis. Kuklios apimties (p.40), tačiau svaraus turinio leidinys yra išleistas Lietuvos respublikos kultūros ministerijos lėšomis. Spausdino spaustuvė "Morkūnas ir Ko".