Moterys, vyrai, vaikai ir išminčiai

Anelė Butkuvienė „Garsios Lietuvos moterys“ („Baltos lankos“).

Nieko nėra gražiau, kaip turtinga kalba, švytinti širdies šiluma, giliomis žiniomis ir didele pagarba. Šitaip galėčiau apibūdinti šią nuostabią knygą, kuri priskirtina prie mokslo leidinių, bet skaitoma kaip užburiantis romanas. Visi tie dalykai, kuriuos išvardijau pirmajame sakinyje, šiai knygai uždeda tam tikrą karūną, ir jos jau nebegalima įsprausti į siaurumo rėmus. Moteriškumo sąvoka šiame veikale yra ant tokio laiptelio, kai jokios svaičiojimų strėlės jo net negali pasiekti. Mano galva, pagrindinis kriterijus – didelė pagarba, mūsų kasdienoje ir kūryboje dabar jau kiek atvėsusi ir nunykusi. Autorė, kalbėdama apie tikrai garsias ir įvairiais darbais daug nusipelniusias moteris, akcentuoja vyrų pagarbą joms. Taip galima aiškiau ir objektyviau suvokti, kokie visuomenės narių, lyčių tarpusavio santykiai, tradicijos įvairiais amžiais (knygoje kalbama apie XIV-XX a.) buvo Lietuvos teritorijoje. Veikalas suskirstytas į tris skyrius, jų pavadinimai taip pat nusako istorinių etapų raidą. Pirmasis, kalbantis apie XIV-XIX a. pradžią, pavadintas „Motinos, žmonos, dukterys“. Kunigaikštienė Birutė, Ona Vytautienė, karalienė Bona, kunigaikštytė Liudvika Karolina Radvilaitė, Emilija Pliaterytė ir kitos nuostabios Lietuvos moterys – jas istorijos veikėjai labiau žinojo kaip žymių vyrų žmonas ar dukras – iš tiesų turėjo milžiniškos įtakos, apie kurią tegirdėjome labai nedaug. A. Butkuvienė taip atidžiai ir kruopščiai varto praeities puslapius, taip taktiškai ir subtiliai kalba apie vyrų ir moterų santykius politikoje, moksle, šeimoje, kad nejučia iškyla pono veidas ir ausyse skamba žodžiai, kurie dėsto, deja, vien tik vyriškąjį istorijos modelį. Antrasis skyrius „Kūrėjos, mūzos, pagalbininkės“ ir trečiasis „Moterys profesinėje ir visuomeninėje veikloje“ apima daug trumpesnį laikotarpį, bet autorė turi galimybę remtis išsamesniais šaltiniais, gali kalbėti apie daug subtilesnius niuansus. Iliustruota kukliais piešiniais ir nuotraukomis knyga, žinoma, galėtų būti daug spalvingesnė. Vien ministerijų tokioms knygoms remti nepakanka. Manau, tokie veikalai, kalbantys apie mūsų proseneles – juk visi iš tų giminių esame atėję iki XXI a. – privalėtų būti pastebėti ir leidžiami įtraukiant puikias spalvotas paveikslų reprodukcijas, gausių nuotraukų kopijas.

Maurice Druon „Vyrų teisė“ („Žaltvykslė“, 2007; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė).

Knygą, kurią parašė po XIV a. Prancūzijos istoriją naršantis Maurice’as Druonas, pasirinkau tyčia, kaip antrąją veidrodžio pusę. Nes ir šioje, nors tai romanas, remiamasi tikrais faktais, veikėjai – realios asmenybės, o knygos pabaigoje ir visas svarbiųjų sąrašas: vardai, gimimo ir mirties metai, gyvenimo faktai. Vos keli tų vardų yra moteriški. Maurice’as Druonas parašė visą romanų ciklą, pavadintą „Prakeiktieji karaliai“, ir tikrai puikiai žinomą Prancūzijos karalių epochą dar kartelį paviešino. Apie tai, kad visos teisės ir paveldėjimo klausimai sukas vien vyriškajame pasaulyje, kalbėti net neverta. Moteris reikalinga labiau kaip įrankis, apskritai ji tėra įsčios, kuriose arba mezgasi vyriškos lyties vaisius ir išsprendžia valstybės problemą, arba ne. Tuomet žlunga visi planai. Galima planuoti iš naujo, bet be monarcho neįmanoma. Na, tai jau gerai žinomos viduramžių schemos – bažnyčia, slaptieji ordinai, dinastijos, giminės, ministrai, rūmų gyventojai... Ir jų ginklai – intrigos, nuodai, įtakos zonos. Žiauriai panašu į šiandienes džiungles. Tik mums net karalystės nereikia. Savivaldų teritorijos, ministerijos, klanai, įmonės. Viską turim, tik gal nemokam taip gražiai aprašyt. Juk atsimenate tuos puikius mūsų vaikystės ir paauglystės romanus, nuo kurių negalėdavome atsiplėšti net pamokų metu (apie antklodes ir naktines lemputes jau nekalbu), kai dar sėdėdavom prie suolų, kurių stalviršio dalis būdavo atlenkiama. Panašus entuziazmas, įkritus į tokią būseną, gali apimti ir skaitant „Vyrų teisę“. Aišku, tai daug maloniau, nei pažiūrėti pigų holivudišką filmuką apie kvailus dvaro nuotykius. Kita vertus – puiki proga pamatyti save iš šalies. Ne tik kalbant apie valstybę ir jos nuotykius. Apie tai, ką iš viduramžių paveldėjome ir kodėl kartais taip iškreiptai atrodo vyrų teisės.

Miyamoto Musashi „Penkių žiedų knyga“ („Obuolys“, 2007; iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė).

„Obuolio“ leidykla, pradėjusi estetinį leidybos ir išminties turinio kelią, išlaiko puikias pozicijas. „Penkių žiedų knyga“ – kardo meistriškumo pamokos. Kovotojo pamokos apie kelią į pergalę. Šis žmogus, gimęs XVI a. pabaigoje, užrašė savo mokymo pagrindines, fundamentines tiesas, o pagarbieji japonai iki šiol yra išsaugoję originalų teksto nuorašą, kurį turėjo M. Musashi mokinys. Neįveikiamas kovotojas kardu, kalvis, dailininkas, skulptorius, rašytojas ir kitų menų bei amatų išmanytojas M. Musashi yra amžinasis mokytojas, kadangi iki šių dienų jo tekstai kaip išminties lobiai vis dar labai vertinami. Penki žiedai – penki svarbiausi elementai, kuriais aiškinamas pasaulis pagal budistinę sampratą: žemė, vanduo, ugnis, vėjas, tuštuma. Šie dalykai mus domina vis labiau ir labiau, japonų, kaip ir kitų dar nepažintų kultūrų, pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra tebėra gana egzotiški, intriguojantys, kupini paslapčių. Bet geriau įsiklausę, net įsižiūrėję į hieroglifus, kurie vaizduoja daiktus ir reiškinius, pamatysite tiek daug pažįstamų ženklų. Dėl vieno aiktelėjau, prisiminusi A. Žarskaus paskaitas ir aiškinimus. Vandens knygos pavadinimas (visi skyriai pavadinti atitinkamos stichijos knygomis) ir baltiškasis sėkmės, laimės ženklas – labai panašūs. Kita vertus, ieškoti kažin kokių sutapimų tikrai nereikia, vien įsiklausyti į išminties žodžius, o jie visose kultūrose reiškia tik tai, ką reiškia. Karo menas yra tas pat, kas gyvenimo kelias. Gali būti, kad šiandieną tokios tiesos dar aktualesnės nei tada, kai buvo užrašytos. Bent jau man ši knyga kelia pasigėrėjimą. Pirma, kad taip puikiai išleista – pagarba Andriui Morkeliūnui. Antra, kad tekstas plaukia kaip grožis pats savaime, kažin kokiu mistiniu kalbėjimo srautu, pagaunančiu, prikaustančiu, įtraukiančiu. Trečia, kad randu minčių, kurios yra tikras impulsas nušvitimams. Labai paprastos ir labai gelmingos. Ketvirta, kad „Obuolio“ leidyklos serija „Senovės išmintis – XXI a. lyderiui“ – drąsus ir įkvepiantis pavyzdys kitiems leidėjams.

Renata Šerelytė „Krakatukų pievelė“ („Alma littera“, 2007).

Tai knyga, kuri labiausiai pradžiugino mano namus, t. y. mane ir mano vaikus. Aš ją garsiai skaičiau vakarais mažiesiems, bet klausydavosi ir didysis. Pati džiūgavau, kvatojausi ir liūdėjau drauge su savo klausytojais. Va čia tai istorija. Aiškiai iš sapnų atėjusi, mūsų nuotykinių vaikystės romanų dvasios pripūsta, visokių asociacijų sukeliančių veikėjų vardų prikaišiota, žavingiausių dialogų kupina... Net neišmanau, kaip gražiai pasakyti autorei, kad man jos ši vaikiška istorija atrodo tokia labai, o tos suaugusiesiems – kiek mažiau... Žinoma, dabar džiūgauju kaip skaitytoja, kaip mama. Bet žaviuosi ir kritikės vaidmenį atlikdama. Ypač tuo, kad šioje knygoje daug filologinių užduočių. Žodžiai, retai bevartojami mūsų kasdienėje kalboje ar apskritai primiršti, gal iš kitų tarmių paimti, verčia suklusti – kaipgi aš galiu nežinoti jų reikšmės? Svarbiausia, kad ir mažiesiems reikia paaiškinti. Tai puiki priemonė turtinti ir gaivinti mūsų žodyną. Labai vaizdingi, teatrališkai apibūdinami personažai sujudina visus vaizduotės užkaborius. Šioje vietoje labai reikalingi pagiriamieji žodžiai Irminai Dūdėnienei, tiesiog fantastiškai tiksliai iliustravusiai knygą – nespalvoti piešiniai, įsiterpiantys į tekstą lyg jo tąsa, be galo patrauklūs, įtaigūs, vaikiškai žavūs, o kartu – aukštos knygos kultūros ženklas. Be monstrų, paralelinių pasaulių, stebuklingų žiedų ar amuletų gyventi irgi galima. Ypač skaitant balsu Buntės Esmeraldos žodžius: „Šurado!.. Dabar tai buš!.. Tai bent ištorija!“ Krizenimo iki ašarų. Visa krakatukų pievelė kupina gyvybingumo, džiaugsmo, rimtų išbandymų, painiavos tarp gėrio ir blogio, melo ir tiesos, šiltų santykių, paprastų naminių ritualų, kurie tokie mieli, jog iš karto supranti, kas yra šeima. Nors ją sudaro Birbindonas, tešlius razininėm akim, stalčiuj miegantis maumas ir švepla musė Buntė. Į ausį Renatai: „Parašyk dar, vaikams...“