Mirties tema, arba kai ateina angelai

Artėjant Vėlinėms, Kauno menininkų namai pakvietė į Vytauto V. Landsbergio kūrybos vakarą „Dabar ir mūsų mirties valandą“. Vakaras tapo muzikos, poezijos, kino ir dailės simbioze, mėginančia suteikti mirties tematikai šviesos.

Anot V.V. Landsbergio, dabartinė lietuvių tradicija garbinti mirusiuosius liūdnai nėra gera ir dažnai žmogų gniuždo. „Lietuvoje dabar vis dažniau stengiamasi mirtį išgrūsti iš namų, perkelti į senelių namus, vaikai izoliuojami nuo mirštančiojo. O juk kai žmogus miršta, pas jį ateina angelai, jis perduoda kitiems savo energijos dalelę, savo valią“, – kalbėjo V. V. Landsbergis. Savo vakare menininkas mėgino parodyti mirtį kaip grįžimą, ramybę, perėjimą į kitą būseną, galiausiai – natūralią gamtos rato dalį. Jis atkreipė dėmesį, kad lietuvių tautosakoje daug mirties tematikos, žmogus tarsi pratinamas prie tos minties, ji tampa kasdienybės dalimi. Savo kūryba V. V. Landsbergis stengiasi aktualizuoti tautosaką, parodyti, kad ji yra amžina, nesenstanti. Šios pastangos buvo akivaizdžios jau pirmajame vakare rodytame filme „Iš karčemėlės“. Filmas pasakoja apie jaunuolį, kuris iš striptizo baro važiuodamas motociklu nulekia nuo tilto ir užsimuša, o fone skamba lietuvių liaudies daina apie bernelį, girtą jojantį iš karčemos.

Po filmo V.V. Landsbergis skaitė eilėraščius iš knygos „Lunatiko dainos“, kartu su Kauno dramos teatro aktoriumi Henriku Savickiu atliko originalias ir lietuvių liaudies dainas. V. V. Landsbergio kūryboje mėginamas atskleisti senosios kultūros santykis su mirtimi, svarstoma, kaip turi jaustis žmogus, kuris jau peržengė ribą ir nebebijo mirties. Kartais poetas mirtį suvokia kaip kaimynę, gyvenančią šalia jo.

Programos pabaigoje buvo rodomas V.V. Landsbergio prieš metus Vėlinėms sukurtas filmas „Dabar ir mūsų mirties valandą“. Jame atskleidžiamos skirtingos su anapusiniu pasauliu susidūrusių žmonių patirtys. Kai V.V. Landsbergis buvo dešimties metų, jam išpranašavo trumpą gyvenimą, greitą mirtį. Nors pranašystė neišsipildė, tačiau menininko gyvenime pasėjo mirties baimę. Šiuo filmu jis bandė atskleisti, kas mūsų laukia anapus. Nors žmonių patirtys skirtingos, vis dėlto juos visus vienija šviesos matymas mirtyje, baimės išnykimas. Į filmą galima žiūrėti pakankamai skeptiškai ir klausti, ar pats autorius tiki tuo, kas žmonių pasakojama. Tačiau, anot V.V. Landsbergio, jo tikslas buvo tikėti ne žmonėmis, o savimi. „Gaunu informaciją, kad pasiekus tam tikrą sąmonės būseną žmonės pradeda matyti ir girdėti tam tikrus dalykus. Tai galima vadinti primityvia sąmonės būsena. Galbūt tai vaikų pasaulis. Žmonių, patyrusių apreiškimus, sąmonė dažnai būna labai vaikiška“, – apie savo santykį su filmu kalbėjo V.V. Landsbergis.

Filme buvo rodomas ir dailininko Virginijaus Kašinsko paveikslas „Gyvybės medis“ – jis atskleidžia mirties bei gyvenimo vienovę. Šis paveikslas puošė ir Menininkų namų sceną vakaro metu.

Ar susirinkusieji įsižiūrėjo?