Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Meno pauzė

2003-03-11
Pastarąjį pusmetį prieš mane atsivėrė Lietuva, kurią įsivaizdavau seniai besiilsint milžinkapiuose. Nekreipiau dėmesio į visas tas politines peticijas ir replikas, kurios buvo skirtos mano romanui "Žali". Tačiau oponentai vien prie romano nesustojo, ėmėsi autoriaus. Ką gi, padiskutuokime.

Tiesa, sudėtinga diskutuoti su garbaus amžiaus senukais, kuriems norisi mojuoti prieš tave kumščiais. Štai ponui Vladui Terleckui ("Š. A.", 2003. II. 22) nepatiko mano esė ("Š. A.", 2002. XII. 07) apie Lietuvos istoriją, mintis, kad lietuvių kalba dar nėra tobulai suderintas instrumentas, tad jis rašo: "Gal Ivaškevičiui lietuvių kalba ne gimtoji, o išmoktoji? Jo valia pasirinkti savo raštams pietvakarių kaimynų "kultūringą" kalbą arba imti rašyti "na čelovečeskom jazyke". Susilauktų krajovcų, akovcų ar ziuganovų, žirinovskių liaupsių tirados. Kaip padaugėtų skaitytojų, kaip padidėtų honorarai. Tiesa, to jau susilaukia ir pietvakarių kaimynėje. Kai kuriems jos veikėjams Ivaškevičiaus požiūris į savo Tėvynę tiesiog medum lūpas tepa. Prisiminęs patarlės žodžius apie svarbiausią trukdį prastam šokėjui (atsiprašau, plaukiotojui), drįstu jam siūlyti padaryti logišką išvadą: pašalinti trukdį".

Nedrįskit, pone V. Terleckai, nemandagu. Apskritai V. Terlecko tonas šiek tiek mane nustebino. Man pasirodė, kad jis mažų mažiausiai nekaip išauklėtas. O apie pagarbą oponentui nėra nė ko kalbėti.

Apskritai jo minčių seka šiek tiek primena anekdotą, kai vyras troleibuse, norėdamas atsisėsti greta simpatiškos keleivės, sako jai: pasislink, žuvyte (rybka, podvinsia). O keleivė galvoja, aha, jeigu "žuvytė", vadinasi, žuvis, jei žuvis, vadinasi, lydeka, jei lydeka, vadinasi, su dantimis, su dantimis, vadinasi, kandžiojuosi, žmonės, mane kale apšaukė.

Šitaip įsikibęs į viduramžių Lietuvos archajiškumo palyginimą su dinozauru ponas Terleckas savo rašinio pabaigoje jau "išnyra" su išvada ir šūkiu: lietuviai inteligentai, mus apšaukė zauropodėnais. Apie tai, kad citatas traukyti "iš konteksto" taip pat ne visai etiška, jau ne man aiškinti. Bet nieko nepadarysi, kiekvienas rašome pagal savo galimybes.

Sudėtinga diskutuoti su žmogumi, kuris, susidūręs su kitokiu (ne milžinkapių) patriotizmu, skuba apkaltinti: "Matyt, rusas, na, bent jau lenkas tai tikrai". Štai ir keletas politinių kalinių jam pritaria: išniekino Lietuvą "Žalių" autorius, atsistojo į priešo pusę, partizanus pavadino "išsigimėliais". Smerkt, trypt. O kad geriau įsiskaitytų, kas ir kodėl romano "Žali" įžangoje šitaip kalba, kad tai stribo lūpomis pasakyta, tam jau neužtenka nei laiko, nei galbūt noro.

Ir vis dėlto, jei tai verčia drabstytis kaltinimais, galbūt pakelkime šį ginčą į kiek aukštesnį lygmenį. Kas yra patriotizmas ir kieno yra Lietuva su visa savo istorija?

Visi minėtieji oponentai įsitikinę, kad Lietuva yra jų. Tai jų smėlio dėžė, vieni į ją atėjo išvijus sovietus, kiti ir anksčiau ten sėdėjo, tik persidažė, kad neišsiskirtų iš geltono smėlio. Ir jei kas prie tos dėžės mėgina prisiartinti, jie veja: lauk iš mūsų dėžės, tu ne iš mūsų kiemo, tau apskritai dar tik trisdešimt ir ne tą fakultetą baigei. Ir norisi tuomet paklausti: ponai, o ką jūs ten slepiat?

Juk Lietuva ir jos istorija yra ne baldas, kurį gali užrakinti, ir ne politinis kalinys. Deja, tie garbūs ponai prieš trylika metų pamanė, kad Lietuva, iškritusi iš sovietinio švarko, atsidūrė jų kišenėje. Komunistai penkiasdešimt metų diktavo, kokia turi būti istorija, tai dabar jų – "patriotų" eilė.

Gal pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, po penkių dešimtmečių negalėjimo saugiai ištarti žodį "Lietuva", nepridėjus "Tarybų", negalėjimo nieko pasakyti apie Lietuvos istoriją, nepaminint klasių kovos, taigi tuomet gal ir buvo toleruotinas tas Lietuvos idealizavimas. Bet keista, kad per trylika metų vis dar tuo neatsižaista.

Žinoma, Lietuvai nuo to tik geriau, ji, kaip kokia koketė, gali maivytis: tu mane šitaip myli, o jis va visai kitaip. Nes matėme, kaip vieni labai norėjo, kad ji suskambėtų tautų brolijoj, SSRS skambiausioji styga, o kiti dabar norėtų, kad ir Vakarus pasiektų tas skambesys. Bet, deja, neskamba ji tuose Vakaruose, o tik baubia kriminaliniuose laikraščių puslapiuose.

Mano kartos mąstantiems žmonėms Tėvynės meilė, reiškiama tais garsiais šūkiais ir nepagrįstu idealizavimu, gerokai svetima. Tik tų mano kartos žmonių nelabai išgirsi, nes jie linkę patylėti. Joks kitas trisdešimtmetis menininkas seniai į tai jau nebelenda, nes žino, kam ji priklauso – ta skausmingoji Lietuva, aukomis nuklotas jos kelias.

Kas nustatė, kad Lietuvos pašaukimas būti amžina auka? Kas jai nupiešė tą skausmingą veidą, lyg kitokio jausmo ji niekad nebūtų patyrusi? Kodėl turėčiau mylėti raudančią Lietuvą, jei man ji tokia nėra? Apskritai susidaro įspūdis, kad mano oponentai Lietuvą mato kaip kokį darbščiųjų rankų būrelį, nekaltybės įsikūnijimą, kurį vis sutrypia, išprievartauja, nusiaubia pralekiantys patinai. Bet ilgakasės mergaitės randa jėgų prisikelti ir verpia verpia toliau. Anot pono V. Terlecko, viduramžių Lietuvą kaltinti atsilikimu tiesiog nusikaltimas, o jau kariniu atsilikimu – apskritai šventvagiška. Tai gal mes čia pirmieji išmokome statyti mūrines pilis? O pulti jų nė nereikėjo mokytis, nes kitiems ir po šiai dienai mūro sienos – nepasiekiama viršūnė. Ir Žečpospolita galbūt iš tiesų buvo ne lietuvių kultūros nuosmukis, o klestėjimo viršūnė. Adomas Mickevičius rašė lietuviškai, tik klastingieji lenkai išsivertė, o lietuvišką originalą sunaikino, žodžiu, įvyko panašiai kaip su Vytauto karūna. Ir sulenkėjimo nebuvo, mitas, ir jei nebent koks sulenkėjęs jogailaitis Žečpospolitos valdovas atvykdavo į Vilnių, su čionykščiais ponais bendraudavo tik per vertėją. Antano Smetonos Lietuvos valdymo sistema buvo tobula, nepakenktų tą modelį perkelti ir į šiuos laikus, greit prikirptume sparnus visokiems niekintojams. Nė vieno žydo mes net pirštu nepalietėm, mūsų pirštai juk verpalais užimti ir kasos iki žemės, sunkiai bepakelsi jas tokiam nusikaltimui. Per sovietų okupaciją tik savo neginčytinu darbštumu mes pasiekėme geresnį gyvenimo lygį, o štai tarpukaryje tik dėl buvusios carinės okupacijos beviltiškai atsilikome net nuo latvių ir estų. Maždaug tokia yra pono V. Terlecko matoma Lietuva.

Žodžiu, jei kas pozityvaus – tai čia mes, čia mūsų dėka, o jei negatyvu – tai čia va šis ar anas pridirbo. Tai jau nebe patriotizmas, o narcizmas. Pasakyk man, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausias.

Yra toks terminas – "pičingas". Jis paplitęs kino mugėse, kur iš vienos pasaulio pusės suvažiuoja scenaristai ir režisieriai su savo projektais, o iš kitos – prodiuseriai su pinigais. Konkurencija žiauri. Ir tuomet prasideda tų "pičingų" maratonas. Menininkas turi minutę (daugiausia – penkias) sudominti vieną ar kitą prodiuserį savo projektu. Nes už jo rikiuojasi ilga eilė konkurentų. Panaši yra ir Lietuvos padėtis. Pasaulio daugumai esame šalis, atsiradusi iš niekur. Projektas, kuriam įgyvendinti prašoma pinigų. Tačiau tokie "pičingai" pristatant savo valstybę kaip tik ir yra silpnoji lietuvių vieta. Užuot skaitę trumpą patrauklų savo istorijos sinopsį, mes pradedame nuo pradžių skaityti scenarijų. Ir labai nustembame, kad, neįpusėjus nė pirmo puslapio, adresatas jau parpia iš nuobodulio. O juk buvo galimybė sudominti, vėliau žmogus gal būtų paėmęs į rankas ir visą scenarijų. Bet ir vėl nepavyko atsirinkti, išskirti to, kas svarbiausia, suintriguoti. Ir vėl stebimės, kad Gibsonas visur mato aštriadančius lietuvius su beisbolo lazdomis, o ne geltonkases darbštuoles mūsų bitutes. Melai, atsipeikėk, atvažiuok, pamatyk. Nes parodyti mes nemokame. Kur Salaspilio, Oršos, Vienos mūšiai – piktinasi mano istorijos (ne)matymu ponas V. Terleckas. Galiu jam paantrinti: kur Donelaitis, Daukša, Radvilaitė, šv. Kazimieras, Sirvydas, Strazdas, Baranauskas, Maironis, Brazdžionis? Štai kiek ir dar daugiau visko turime, tik kaip nunešti visą šį neišmatuojamą turtą iki šalto racionalaus šveicaro ir taip, kad nė viena svarbi pavardė, nė vienas viduramžių mūšis neiškristų.

Siūlau surengti konkursą. Parašykime visi po Lietuvos istoriją, telpančią į vieną mašinraštį. Frankfurto knygų mugė ne paskutinis šansas pristatyti Lietuvą. Bus kitų. Ir tokių sinopsių neišvengiamai reikės. Galgi sudominsime kvailą amerikietį savo neišmatuojama meile Tėvynei, telpančia viename A4 formato lape.

Apskritai patriotizmas pats savaime nėra vertybė. Tai tik priemonė gimdyti kitoms vertybėms. Jei jis neobjektyvus sau ir nepakantus kitiems – tampa pavojingas arba išsigimsta į nacionalizmą. O iš savo oponentų aš ne pirmą kartą girdžiu užslėptą neapykantą lenkams, rusams ir turbūt visiems kitiems. Juk priešas nuolat maskuojasi. O kas dėsis Lietuvoje, kai ims rastis kinų kvartalai ir juodaodžiai atvažiuos ne vien žaisti krepšinio. Juk ne tik pasaulis atsivėrė Lietuvai, bet ir Lietuva pasauliui. Ir vietoj tų dviejų šimtų tūkstančių ką tik emigravusių lietuvių atvažiuos du šimtai tūkstančių, o gal ir pusė milijono baltų, juodų, geltonų ir raudonų žmonių. Ir vargu ar visi jie bus patys šviesiausi savo kultūrų atstovai. Tad mūsų neišvengiamai laukia šis didelis pakantumo išbandymas.

Tačiau turiu vilties, kad toji netolerancija, nemotyvuota neapykanta kitataučiams yra veikiau garbaus amžiaus žmonių požymis. Kai per mano knygos pristatymą Varšuvoje vienas žilagalvis lenkas atsistojo ir drėbė, kaip čia neva lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai užmiršo savo ponus lenkus, kurie davė jiems išsimokslinimą, užsiutau. Mano vertėja, iš Vilniaus kilusi lenkė, ėmė baksnoti į šoną ir sakyti: duok jam atkirtį, juk šitaip negalima. Ir puoliau su įniršiu ginti savo Lietuvos nuo lenkiško šovinizmo, tik staiga pamačiau, kad šis žilagalvis su savo lenkišku šovinizmu toks vienišas tarp jaunų lenkų.

Gerbiu ir nuoširdžiai gailiuosi raudonojo (kaip ir, beje, visų kitų) genocido aukų. Žmonių, kurių likimus laužė ta bolševikinė mašina. Bet vis dėlto, kas tai per akibrokštas – Politinių kalinių sąjunga jau trylika metų laisvoje demokratinėje valstybėje. Kas tai apskritai per titulas ar karinis laipsnis – kalinys. Išsivaduokit, išeikit į laisvę, jau galima. Užsieniečiai stebisi: ką, pas jus tebesama politinių kalinių, žmonių, kalinčių už savo politines pažiūras? Tebesama. Bet jie kali savo noru. Kali žodyje, kurį jiems primetė jų kankintojai. Jie demonstruoja, kad jų laisvė buvo nukirsta ir jau niekada nebeataugs. Tarsi be šios kraupios lemties, pažymėjusios jų praeitį, kartojimo liautumėmės juos gerbę. Sąjūdis, supratęs, kad buvo pagimdytas atlikti savo misiją tam tikru momentu, tapo Tėvynės sąjunga. Lygiai taip ir Politinių kalinių sąjunga galėtų tapti kur kas rimtesne politine ar visuomenine jėga, palikusia praeitį praeičiai.

Išpažįstantys milžinkapių patriotizmą įsivaizduoja, kad jiems pavyks savo kompleksus ir problemas permesti ir jaunimui. Kad auga, kur jie dėsis, jauni komunistai, jauni pilsudskininkai, jaunas Sniečkus eina kur nors į mokyklą. Tik reikia visus juos atrasti, išrankioti iš auditorijų ir vėl bus priešas, vėl atsiras, dėl ko gyventi, dėl ko kovoti. Turiu nuvilti. Nerasite nė vieno trisdešimtmečio, kuriam būtų artimos stalinistinės pažiūros ar brežnevinis mąstymas. Sunkiai rasite ir tokį, kuris visa galva būtų pasinėręs į jūsų praeitį, neįdomi jiems jūsų praeitis, ir jūs patys dėl to kalti. Negalima taip įkyriai, neskoningai giedoti apie save himnų. Parodykite mums tą praeitį su tokiu talentu ir šaltakraujiškumu, kaip tai padarė Balys Sruoga ar Dalia Grinkevičiūtė, be pagražinimų, su visu tos epochos siaubu, šūdais ir lavoniena, kurioje buvo "skandinami" tremtiniai, tik tada tai bus tikra ir įtaigu, o ne tas nesibaigiantis seilėjimasis, kurio pripildyta daugelio kitų ano meto amžininkų literatūra.

Niekada nemaniau, kad Lietuvoje yra tiek daug Lietuvos partizaninio karo specialistų. Pasirodo, ne tik krepšinį visi išmanome. Nemaniau, kad ketverius metus su didžiausia pagarba tyrinėdamas Jono Žemaičio asmenybę tesiruošiu iš jo išsityčioti. Bet, pasirodo, klydau.

Taigi durkite pirštu į knygą ir parodykite, kur konkrečiai tos patyčios? Kol kas visi tokie bandymai švilpė labai jau pro šalį. Suprantu, kad iš knygos apie partizaninį karą daug kas laukia tų šiurpių miestelių aikštėse išguldytų žuvusių partizanų vaizdų, batalinių scenų, baksnojimo pirštu į lietuvių kovotojų humanizmą ir stribų nežmoniškumą. Bet tai tėra ano karo iliustracijos ir jas savuose romanuose jau išnaudojo teisingi rašytojai. Man norėjosi pamatyti šio karo unikalumą. Visi karai vyksta vieniems puolant kažkieno Tėvynę, kitiems ją ginant. Visuose karuose pakanka žiaurumo. Visada viena kariaujanti pusė būna teisinga, kita – ne. Tačiau šis karas pirmiausia buvo unikalus savo tyla. Tyli grėsmė, kuri siaubingesnė už šūvių papliūpas. Neatskirsi, kuris miškas – tik miškas, o kuris – tiesiog pragaras. Tai buvo pasalų karas. Siaubingo, kankinamo buvimo po žeme karas. Kas vyksta su žmogumi, kai jis priverstas gyventi žeminėje ne vienus metus, o ir į tą žeminę kiekvieną akimirką dar gali būti įmesta priešo granata?

Heroizmo šiame kare buvo daug, tačiau vargu ar koks kitas karas išsiskyrė tokia išdavysčių gausa. Ir sudėtinga netgi smerkti tuos išdavikus, nes kai įsivaizduoji save jų vietoje, pritaikai sau visus sovietinius metodus: kankinimus, grasinimą artimiesiems ir t.t., negali duoti nukirsti rankos, kad ir pats neišduotum.

Net ir Jonas Žemaitis galiausiai buvo išduotas savo asmens sargybinio – galbūt artimiausio žmogaus. Tai ar jis, vadovaudamas savo kariuomenei, nemąstė apie išdavystės prigimtį? Ar nemąstė apie tą antrą požeminę Lietuvą?

Anot vieno gerbiamo kritiko, tikroms realioms asmenybėms priskyriau "bjaurių išgalvotų bruožų". Kas tie "blogi bruožai"? Tuštinimasis į kibirą, stovintį žeminėje, važiavimas sušaudyti išdaviko, nuolatinė baimė būti užpultiems? O gal intymios scenos? Žinoma, mes dar taip neseniai apskritai įteisinome erotiką literatūroje, o čia tuo užsiima ne bet kas, o partizanų vadas. Bet pripažinkime, kad net ir Jonas Žemaitis, kaip ir kiekvienas vyras, gal tik išskyrus porą šviesuolių, neišvengė šio velniško vyro gundymo moterimi. Romanas yra parašytas dvidešimt pirmajame amžiuje, menas vis artėja prie žmogaus ir skverbiasi į jo miegamąjį, nieko nepadarysi. Mylisi ne tik eiliniai mirtingieji, bet ir galingiausieji bei šviesiausieji, kine matome ir Kaligulos penį, ir nuogą Kleopatros krūtinę. Ne už kalnų tie laikai, kai išvysime ir Kęstučio lytinį aktą su Birute ar Mindaugo su Morta. Gana lietuviškai krūpčioti ir raudonuoti. Visi jie, kaip ir Jonas Žemaitis, istorijos požiūriu – superžvaigždės, mūsų tautos ženklai, o menas, deja, kaip tik ir minta tokiomis asmenybėmis. Toks jau tas menas šlykštus.

Ši knyga nėra monografija, o grožinis kūrinys, todėl kvaila reikalauti faktų tikrumo, nors tokių čia dauguma, o tai, kas pramanyta – užpildo baltąsias Jono Žemaičio biografijos dėmes. Ir ne aš esu tokio žanro išradėjas, tai nuo amžių amžinųjų vyksta pasaulinėje literatūroje: Pelevino "Čiapajevas ir Pustota", Enquisto "Asmens gydytojo viešnagė" – tai tik keli pirmi į galvą atėję pavyzdžiai.

Žinoma, galėjau visa tai perkelti į kito žmogaus biografiją, į kitą laiką, kitą karą, kitą šalį. Tikrai dabar ramiau gyvenčiau. Ir manau, kad daugelis jaunų rašytojų gaus iš to pamoką, nes jie sužinojo, pamatė, kam priklauso Lietuva ir jos istorija. Neliesk, nes sutryps. Betgi manęs jau niekas neištaisys ir kita mano pjesė bus apie Lietuvos praeitį, o kitas romanas apie Lietuvos ateitį, ir aš neabejoju, kad mano oponentus tai vėl privers krūpčioti.

Ir dar. Tie, kuriems atrodo, kad "Žalių" autorius atsistoja į Lietuvos priešų pusę, galiu pasiūlyti prielaidą: įsivaizduokite, jei šis romanas būtų parašytas aštuntajame dešimtmetyje ir, kokiu nors neįtikėtinu būdu apėjęs cenzūrą, išleistas kokiais 1973 metais. Kas aš po to būčiau? Geriausiu atveju – politinis kalinys.

Beje, ponas V. Terleckas labai klysta, manydamas, kad užsienio leidėjams "toks požiūris į Tėvynę medumi lūpas tepa". Nuvilsiu. Jie dažniau raukosi nuo to medaus ir priekaištauja dėl lokalumo, apsiribojimo vietine problematika.

Turbūt nebeteks jau man emigruoti ir į kitą kalbą, kaip jis siūlo. Nemoku taip gerai tų kitų kalbų, bet tai, kas vyksta su mūsų kalba, man kelia nerimą. Ateini po pusmečio į leidyklą ir sužinai, kad tas va žodis išnyko, anas nebevartojamas, o trečias – nebetinkamas. Šis apkaltintas esąs rusicizmu, o anas polonizmu (kokie šiurpiai panašūs žmonių ir žodžių likimai). Ši forma nebevartojama, o anos niekada nė nebuvo. Ir nyksta nyksta iš tos nesuprantamos baimės bent tolimo panašumo į slavizmą. Kalba, kurios senumu didžiuojamės, iš tiesų išgyvena pačią ankstyviausią savo jaunystę, ir garbė kalbininkams, jie dirba savo darbą iš peties, bet tai, kad jų nekontroliuoja rašytojai ir nerašytojai, turintys su kalba sąlytį, – pavojinga.

Vienas jau visai idiotiškas mano oponentų argumentas – kad esu jaunas. Kauno politiniai kaliniai priekaištingai rašo: "Autorius, nebuvęs anų dramatiškų įvykių liudininkas, ryžosi parašyti būtent apie partizaninį karą". Prisideda ir ponas V. Terleckas: "Kiek jis išmano Lietuvos istoriją, galima spręsti iš šių biografijos duomenų: amžius – 30 m." Juokinga ir be komentarų.

Dar visi kaip sutarę pabrėžia: jis gi, be to, ir Rašytojų sąjungos narys. Neva kur žiūri pati sąjunga, laikydama šitokį niekšą? Kodėl nesurengia jam draugiško teismo, neduoda papeikimo? Bet Rašytojų sąjungos akiratis vis dar gerokai platesnis nei man oponuojančių sąjungų. Be to, įstojęs į ją daugiau nei prieš ketverius metus, tebesu jauniausias jos narys. Tai nereiškia, kad esu jauniausias rašytojas Lietuvoje, anaiptol, tiesiog jaunesni nebestoja, jie nemato prasmės apskritai burtis į kokias nors sąjungas. Ir jei Rašytojų sąjunga pradėtų taip lengvai mėtytis į kairę ir į dešinę savo nariais, išnyktų, po poros dešimčių metų palaidojusi paskutinį savo narį.

Reziumuojant reikėtų pasakyti, kad visą šį ginčą pagimdė paprasčiausias nesusikalbėjimas. Aš nuoširdžiai gerbiu ir politinius kalinius, ir partizanus, ir tremtinius, nes ir mano šeimai teko pabūti amžino įšalo žemėje, bet susiduriu su buku rėksmingumu, nemokėjimu įsiklausyti ir įsigilinti. Reformuojame ir modernizuojame viską, kas įmanoma, tik nesuvokiame, kad patriotizmas, meilė Tėvynei taip pat modernėja. Kaip katalikai su protestantais šimtmečiais pjovėsi nesutardami viso labo dėl smulkmenų arba detalių, taip ir mes šaudomės į savus turėdami vieną dievą. Aš jums netrukdau idealizuoti ir garbinti savęs, tik būkit atsargūs, neperženkite tos ribos, už kurios narcizmas pameta vieną raidę, tapdamas nacizmu. Man gi patinka žvelgti į save kritiškai ir su lengva ironija. Trečias gal pasakys, kad Lietuva jam sugriovė gyvenimą, ir užčiaupti jo mes neturėsime teisės. Kadangi Lietuva yra margaspalvė ir daugiareikšmė. Ir tai greičiau ne jos trūkumas, o didelis pranašumas.


Marius Ivaškevičius
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą