Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 37 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Literatūros desantas Vilniaus „Akropolyje“

2007-12-18
Literatūros desantas Vilniaus „Akropolyje“

Ketvirtadienį, lapkričio 29 d., „Baltų lankų“ knygyne „Akropolyje“ vyko rašytojo Sigito Parulskio susitikimas su skaitytojais. Įtardamas, kad iš pažiūros lakoniška formuluotė „susitikimas su skaitytojais“ gali reikšti, jog mūsų literatūros „desantininkas“ ėmėsi kalti „Baltų lankų“ leidyklai naują knygą, nusprendžiau, jog lietuvių literatūros neiškankintam mano proteliui tai visai nebloga proga geriau susipažinti su naująja prozos žvaigžde, nors paskutinysis mano skaitytas S. Parulskio kūrinys „Doriforė“ ir labai blyškino tos žvaigždės spindesį mano sąmonėje.

„Baltų lankų“ interneto svetainė skelbė, kad „šis renginys – tai ciklo „Laikas su knyga“, kurį organizuoja „Baltų lankų“ knygynai bei leidykla ir remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, dalis. Tiek suaugusiesiems, tiek patiems mažiausiems skirtos akcijos tikslas – paskatinti kuo daugiau skaityti. Vieši literatūriniai renginiai skirtingo amžiaus skaitytojams organizuojami du kartus per mėnesį iki pat šių metų pabaigos. Jų metu visuomenei pristatomos įvairios temos, skirtingo žanro ir laikotarpių autoriai, vyksta susitikimai, diskusijos, improvizaciniai vaidinimai“. Taip pat buvo tvirtinama, jog „susitikimo metu iš S. Parulskio lūpų bus galima išgirsti apie paties autoriaus požiūrį į kūrybą ir gyvenimą“.

Laimė, renginys nebuvo toks grėsmingai oficialus (beje, ir ne toks vykęs), kokį jį stengėsi pavaizduoti žiniasklaida. Jau susitikimo pradžioje S. Parulskis pareiškė nesuprantąs, kam toks renginys apskritai reikalingas, ir sakė, jei būtų paprastas skaitytojas, perskaitęs internete liaupses „tokiam įžymiam Parulskiui“, pradėtų to Parulskio nekęsti ir, suprantama, nieku gyvu neitų į renginį. Jis patvirtino rašąs epinio žanro romaną, kuriame pasakojama vienos giminės istorija, o veiksmas tęsiasi per keturias kartas. Rašytojas pabrėžė, kad romane atsispindės šimto metų Lietuvos istorija, taip pat įspėjo, kad netrukus garsiai skaitysimas tekstas tėra juodraštis, ir pareiškė, jog iš juodraščio jam dar niekada gyvenime neteko skaityti.

Prieš perduodamas mikrofoną neįvardytam asmeniui, kuris vėliau ir perskaitė ištrauką iš romano pradžios, S. Parulskis tikino skaitytojus, kad „gera proza privalo būti nuobodi, ekstravagantiška būna tik bloga literatūra, mat jai žūtbūt reikia išsiskirti iš kitų tekstų“. Išklausę tekstą, iš kurio, tiesą sakant, nepavyko susidaryti jokio įspūdžio apie kūrinį, žiūrovai (daugiausia studentai ir spaudos darbuotojai) apipylė rašytoją klausimais. Paklaustas, ar poeziją jis galutinai išmainęs į prozą, S. Parulskis sakė turįs kokius dvidešimt keturis ant skiautelių parašytus eilėraščius, kurių yra per mažai, kad iš jų būtų galima sudaryti rinkinį, ir tvirtino, kad poezijai jis jau per daug sustabarėjęs.
Į klausimą, ar nebijo Kastoro ir Polukso kritikos („Šiaurės Atėnų“ knygų apžvalgininko D. Pocevičiaus pseudonimas), S. Parulskis atsakė, jog Darius Pocevičius esąs mulkis, o mulkių bijoti jis nė nesiruošia. Susirinkusiems gerbėjams taip pat buvo įdomu sužinoti, ar galima romaną vadinti istoriniu ir ar kūrybinio proceso metu rašytojas specialiai domisi Lietuvos istorija bei provincijos buitimi. S. Parulskis tvirtino, jog „tingi būti istoriškas“. Jam esą „svarbu išsakyti savo požiūrį į istorijos įvykius, o ne būti dokumentalistu“. Taip pat ji pabrėžė nesiknaisiojąs po istorijas – anot jo, „užtenka panirti į meditatyvią nuotaiką, ir viskas išnyra savaime“.



Andrius Jakučiūnas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą