Literatūrinės XIX a. staigmenos

Turbūt nedaugelis mūsų, o ypač įgijusieji išsilavinimą sovietiniais laikais, kiek daugiau žino apie bajoriškąją Lietuvos kultūrą, juo labiau – literatūrą, kuri buvo rašoma lenkų, prancūzų, vokiečių kalbomis, todėl sunkiai prieinama lietuvių skaitytojui. Balandžio 21 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje pristatyta Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (1815–1869) knyga Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, kurioje vaizduojamas XIX a. Lietuvos aristokratų gyvenimas.

Knygos leidėja, žurnalo Žemaičių žemė redaktorė Danutė Mukienė sakė, kad tokio pobūdžio knygų leidyba yra prasmingas, bet sykiu ir sudėtingas darbas. Ne visas svarbias lietuvių didikų parašytas knygas šiandien galima surasti Lietuvos bibliotekose. Dar daugiau sunkumų kyla verčiant: leidėja nė neįsivaizdavo, jog teks susidurti su tokiomis didelėmis problemomis iš lenkų į lietuvių kalbą verčiant XIX a. vietovardžius, pavardes, pareigybes. Ji taip pat priminė, kad literatūriniais Lietuvos aukštuomenės kūriniais iki šiol nesusidomėjo nė viena garbi kultūros institucija, tad iniciatyvos griebėsi visuomeninė organizacija „Žemaičių akademija“. Prieš metus ši organizacija išleido Sofijos Tyzenhauzaitės Reminiscencijas, vėliau planuoja leisti istorinį Halinos Oginskytės romaną, Mykolo Kleopo Oginskio prisiminimus ir kitas knygas.

Daugiau apie pačią G. Giunterytę-Puzinienę ir jos kūrybą pasakojo istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Anelė Butkuvienė, tyrinėjanti XIX a. moterų literatūrą. Jos teigimu, G. Giunterytė-Puzinienė yra viena iškiliausių XIX a. pirmosios pusės rašytojų. Galbūt, jei būtų kūrusi šiek tiek vėliau, ji būtų išgarsėjusi kaip Eliza Orzeszkowa (Elzė Ožeškienė). Dabar jos darbai laikomi svarbia XIX a. memuaristikos dalimi: reikšmingiausia G. Giunterytės-Puzinienės knyga Vilniuje ir Lietuvos dvaruose yra dienoraščio stiliumi parašyti memuarai. Pirmą kartą jie buvo išspausdinti 1928 m., planuota išleisti ir antrąją dalį, tačiau šioji pražuvo karo metu.

G. Giunterytė gimė vokiečių kilmės bajorų Adomo ir Aleksandros Giunterių šeimoje ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Dabraulėnų dvare. Ji augo intelektualioje aplinkoje. Tėvas turėjo nemažą biblioteką, klausydavo architektūros paskaitų Vilniaus universitete, o motina, S. Tyzenhauzaitės sesuo, buvo talentinga tapytoja. Kiekvieną žiemą, rūpindamasi mergaičių lavinimu, šeima važiuodavo pagyventi į Vilnių. Čia G. Giunterytė dalyvaudavo kone visuose aristokratų pobūviuose. Dar vaikystėje ji pajuto polinkį rašyti. Nors tėvai ir neskatino, literatūros mokytojo pastangomis trylikametės mergaitės eilėraščius išspausdino vienas Varšuvos laikraštis. 1843 m. pasirodė jos eilėraščių rinkinys Varšuvai Dievo vardu. G. Giunterytė ištekėjo už Tado Puzinos, kuris tapo jos artimu draugu ir bendraminčiu, pora nemažai keliavo po Vakarų Europą.

G. Giunterytės-Puzinienės prisiminimuose įtaigiai perteikiamos ne tik žmonių charakteristikos, dvarų gyvenimas, pramogos, bet ir ano meto politiniai įvykiai. Dvarininkė rašo apie Napoleono armiją, 1831–1832 m. sukilimą, Vilniaus universiteto uždarymą, taikliai apibūdina tiek Rusijos valdininkus, tiek seimelių bajorus, pro jos akis nepraslysta ir 1863–1864 m. sukilimas. Po šio svarbaus istorinio įvykio prasideda tikras bajorų sluoksnio naikinimas: konfiskuojami dvarai, bajorai ištremiami arba emigruoja patys. Net jei kai kuriems dvarams ir pavyksta išsilaikyti ekonomiškai, jie praranda savo funkcijas kaip kultūros centrai. Būtent tada G. Giunterytė-Puzinienė ir imasi rašyti memuarus, naudodamasi savo bei tėvo dienoraščiais, pasitelkdama nepaprastai gerą atmintį ir dar kartą išgyvendama būtąjį laiką. Pasak A. Butkuvienės, šis neįkainojamos literatūrinės vertės kūrinys, nors ir parašytas lenkiškai, yra integrali mūsų kultūros dalis.

Knygos ištraukų paskaitė aktorė Danutė Juronytė, renginio metu skambėjo Friedricho Hendelio, Johanno Sebastiano Bacho, Roberto Schumanno ir kitų kompozitorių muzika, atliekama Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto Sabinos Martinaitytės dainavimo klasės studentų ir koncertmeisterės Audronės Eitmanavičiūtės.