Lietuvos Kultūros ir meno tarybos 2002 m. veiklos ataskaita

Vasario 27 d. LR kultūros ministerijoje vyko ataskaitinis Kultūros ir meno tarybos posėdis. Po jo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo kultūros ministrė Roma Dovydėnienė ir KMT nariai. Ministrė teigiamai įvertino Kultūros ir meno tarybos darbą, pažymėdama, jog tai patikimas ir ministerijai naudingas ekspertas, atstovaujantis platiems kultūrinės visuomenės sluoksniams. Nors KMT funkcija kultūros politikos ir jos įgyvendinimo klausimais patariamoji, jos rekomendacijų laikomasi. Atsakydama į klausimus ministrė patikino, kad nesirengiama keisti KMT nuostatų. Ir toliau jos nariai bus skiriami pagal tą pačią tvarką, kai 7 narius deleguoja Lietuvos meno kūrėjų asociacija, po vieną - Kultūros savivaldos kolegija, Muziejų asociacija ir Bibliotekų taryba, o 5 narius skiria ministrė atsižvelgdama į kultūrinės visuomenės poreikius. Į klausimą, ar atstovavimo principas nemenkina ekspertizės kokybės, V. Sventickas atsakė, kad aktyvioms kultūrinėms organizacijoms niekas netrukdo suformuluoti ir išsakyti kvalifikuotos nuomonės visais savo srities klausimais, o tai ekspertizės kokybę tik gerina. Atsakymai į kitus žurnalistų klausimus pateikti KMT veiklos ataskaitoje.

Dabartinio statuso Lietuvos kultūros ir meno tarybos nuostatai patvirtinti 2001 m. sausio 11 d. kultūros ministro įsakymu Nr. 7. Nuostatuose sakoma, kad ši taryba yra „visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas, sprendžianti kultūros politikos formavimo ir jos įgyvendinimo klausimus“. Tarybos sprendimai esantys „rekomendacinio pobūdžio“.

Tarybos narių sudėtis patvirtinta 2001 m. sausio 17 d. kultūros ministro įsakymu. Nuo to laiko pasikeitė vienas narys - Muziejų asociacija vietoj A. Ruseckaitės delegavo R.Budrį, jis įtrauktas į tarybą 2002 m. balandžio 17 dieną.

2002-aisiais mūsų taryba posėdžiavo 10 kartų, šiemet susirinkome į ketvirtą posėdį. Baigiasi tarybos narių 2 metų kadencija, taigi apžvalgos lauke tebus visi posėdžiai, net ir šiemetiniai. Tačiau tarybos darbas - ne tik posėdžiai. Tai ir darbo grupių triūsas rengiant norminių aktų projektus, ir bendravimas su Kultūros ministerijos ekspertų komisijomis, atstovavimas tarybai fonduose ir kituose dariniuose, atidus nuolatinis kultūros gyvenimo stebėjimas bei apmąstymas, pasiteiravimai, reagavimai, raštai, pagaliau ir vaikštynės. Štai visai konkretus pasisekęs tarybos žygis - atnaujintos Vyriausybės meno premijos.

Svarbesni ataskaitos laiko darbai.

2002 m. sausio 29 d. - pokalbis apie kultūros atvaizdą nacionalinio transliuotojo laidose. Dalyvavo LRT taryba ir LRT vadovai.

Šiuolaikinio meno centro veiklos analizė. 2002 m. birželio 11 d. išklausėme centro vadovo, dailės ekspertų požiūrius, pasiūlėme pataisyti Šiuolaikinio meno centro nuostatus bei parengti šio centro ir Dailininkų sąjungos bendradarbiavimo sutartį.

2002 m. balandžio 17 d. - Nacionalinės dailės galerijos koncepcijos aptarimas ir tvirtinimas.

Tame pačiame posėdyje pamėginome užbaigti ginčus dėl Frankfurto knygų mugės scenarijaus ir kitų pasirengimo mugei klausimų.

Yra vienas darbas, kurį Kultūros ministerijos vadovybė su malonumu visiškai patikėjo ekspertų komisijoms ir tarybai, - tai sprendimai dėl valstybės stipendijų meno ir kultūros kūrėjams. Ir dėl ministerijos kasmetinių premijų kultūros žmonėms, taip pat dėl Jono Basanavičiaus premijos. Ką pasiūlome, tą ministras pasirašo. Tai nelengvi, atsakingi sprendimai, jie sukelia atgarsių; tai, ko neišgirstame, - tyli negavusiojo nuoskauda, - irgi spengia mūsų galvelėse. Kultūros bendruomenei reikia žinoti, kad labai svarbūs yra ministro įsakymu sudarytų ekspertų komisijų nutarimai. Šios komisijos analizuoja visus paraišką teikiančio žmogaus atsiųstus dokumentus ir pateikia tarybai reitingo tvarka surašytą kandidatų sąrašą. Taryba pritaria jam arba ne. Dažniausiai pasvarsčiusi pritaria; jeigu suabejoja, - siūlo ekspertams apsvarstyti tarybos pastabas ir pasiūlymus ir tariasi vėl. Kartais taryba koreguoja ekspertų sprendimus, bet tokie atvejai reti, jie pagrįsti tarybos narių turimomis žiniomis, vertinimais ir argumentais. Apžvalgos laiku dėl valstybės stipendijų taryba rinkosi į 7 posėdžius, dar penkiuose posėdžiuose lietė šiuos klausimus epizodiškai; buvom sudarę darbo grupę, kuri 2002 m. rugsėjo 30 d. parengė ir paskelbė paaiškinimus dėl stipendijų skyrimo. Paaiškinimų labiausiai reikėjo dėl strateginių projektų stipendijų ir edukacinių stipendijų. Šiemet įsitikinome, kad būtina sukurti specialią kompiuterinę duomenų bazę, - su visomis žiniomis apie paskirtas ir anksčiau gautas stipendijas, apie jų pobūdį ir trukmę; taip pat įsitikinome, kad pareiškėjų teikiamomis žiniomis negalime pasikliauti, kad jas turi patikrinti Kultūros ministerijos darbuotojai. Dėl to sausio 24 d. posėdyje išsakėme pasiūlymų ministerijos vadovybei.

Kiti posėdžiuose svarstyti reikalai. 2002 m. sausio 22 d. susitarėme dėl naujos - Meno kūrėjų organizacijų programų ekspertų komisijos ir jos sudėties. Pritarėme sumanymui pastatyti paminklą V.Kudirkai Vilniuje, Savivaldybės aikštėje. 2002 m. balandžio 2 d. taryba, paklusdama savo nuostatų šeštam punktui, pateikė 2001 m. veiklos ataskaitą, ji buvo išspausdinta savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (nes turim atsiskaityti ir visuomenei). Šiame posėdyje kartu su ministre, kitais vadovais buvo plačiausiai aptartos kultūros gyvenimo aktualijos. Daug kas tada susitarta, įsipareigota, žadėta. Šiandien žiūrint, - nedaug tesėta.

2002 m. birželio 11 d. aptarinėjome Regionų kultūros plėtros programą, kilo ginčų, sudarėme darbo grupę, kuri turėjo tobulinti tą programą. 2002 m. spalio 22 d. posėdžiui gavome parengtą Vyriausybės meno premijų komisijos narių siūlomą sąrašą, pritarėme jam. Bet nepritarėme Vyriausybės kanclerio pavedimu mums persiųstam Lietuvos kultūros kongreso siūlymui surengti viešą diskusiją Lietuvos muzikos kultūros politikos klausimais. Siūlymo tezes aptarinėjome gerą valandą, pasikvietę specialistų, ir išsiaiškinome, kad atraminiai „kongresmenų“ teiginiai remiasi netiksliais arba abejotinais faktais. Tatai nereiškia, kad nėra dėl ko diskutuoti. Kongresas pats pajėgus rengti pokalbius, jo ir mūsų tarybos statusas bei galios panašios. Tą pačią dieną, gerokai pasiginčiję, balsų dauguma pritarėme ekspertų pasiūlymui skirti Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją D.Vyčinienei ir E.Vyčinui. V.Sventickui nusprendus išeiti iš Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto ir Kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos, pavyko visuomeniškai įdarbinti dvi moteris - komiteto nare tapo R.Marcinkevičiūtė, į tarybą delegavome R.Goštautienę. Gruodžio 21 d. posėdyje, atsižvelgdami į ekspertų komisijų nutarimus, pasakėme, kam siūlome paskirti Kultūros ministerijos konkursines premijas. Ir ekspertai, ir mes tarėmės ilgai, ir baigėsi geruoju, - ministrė pamalonino 13 pernai gražiai pasirodžiusių meno ir kultūros žmonių.

Šių metų sausio 20 d. posėdyje atnaujinome Kultūros ir sporto rėmimo fondo ekspertų komisiją (6 nauji nariai), pasistebėjome, kad reikalinga fondo pertvarka užvilkinta, ir pradėjome trijų posėdžių pareikalavusią stipendijų skyrimo dramą. Ji vyko ne tik tarybos, bet ir ekspertų komisijų scenose (papildomi posėdžiai tarybai pasiūlius), užsibaigė sausio 28 d. posėdžiu, paskui ministrės įsakymu ir, be abejo, recenzijomis spaudoje, nusiskundimų žodžiais bei laiškais.

Žiniasklaidos atstovai pataikė sakydami, kad: kartais stipendija tampa priedu prie atlyginimo, - kai stipendininko kūrybinė programa ir tiesioginis iš biudžeto apmokamas darbas kone sutampa; yra kultūros ir meno kūrėjų, kuriems stipendija skirta jau keletą kartų arba pratęsta. Nuostatai numato tokias išimtines galimybes, apskritai juose nedaug draudimo žodžių. Tačiau prisipažinkime, kad šie klausimai jaudina ir mus pačius, viešos pastabos skatina elgtis principingiau. Socialinį stipendijų aspektą vasario spauda perdėtai padidino. Bet iš to yra naudos, taip dar kartą priminta, kad socialinės šalpos problema yra ir kad ją būtina spręsti kitu būdu - ne stipendijomis prisidengus. Reikėtų primygtinai prašyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymų.

Galima ramiai ar net su šypsena konstatuoti, kad, pakalbinusi tarybos narius, spauda jų žodžius kartais persako labai jau savaip arba pripaišo mums savo žodžius, neperpratusi klampokos sistemos sukaitalioja vaidmenis ir akcentus, tarkim, nesuvokia, kokia seka ir galia yra grandinėje ekspertai-taryba-ministerija. Ką gi, turime kantriau aiškinti tiems, kurie patingi perskaityti stipendijų nuostatus ir tarybos nuostatus.

Esama pastangų tiesiai ir užuolankomis įpiršti mintį, kad valstybės stipendijos yra mokesčių mokėtojų pinigų per lengvas švaistymas. Dėl to mokesčių mokėtojams reikia dar kartą pasiguosti, kad dėl mažos Lietuvos rinkos ir kitų aplinkybių daugelio sričių menininkų autoriniai atlyginimai mūsų šalyje menki; labai kuklūs ir kultūros darbuotojų atlyginimai. Supraskime: valstybės parama kultūros projektams kartu yra parama kultūros vartotojams - jie pigiau nusiperka knygas, bilietus į koncertus, teatrus, muziejus. Valstybės stipendijos jau sudarė sąlygas sukurti puikių kūrinių ir įgyvendinti kultūros projektų, kurie davė ne tik dvasios peno, bet ir darbo bei uždarbio daugybei žmonių, pavertusių kūrinius kultūros daiktais. Stipendijos - svarbiausia tiesioginė valstybės ir visuomenės pagalba kuriančio žmogaus asmeniškiems užmojams. Ir rimčiausia investicija šioje srityje.

Neseniai ministerija pradėjo spaudoje skelbti ekspertų komisijų ir kitus svarbesnius sprendimus. Tad paskelbkime ir didžiausią savo paslaptį - už 2002 metų visus intelektinius darbus tarybos nariai gavo maždaug po 700 Lt pagal atlygintinų paslaugų teikimo sutartis.

Šiemetinėje ataskaitoje privalu pasakyti nesmagių žodžių. Žmonės, susipažinę su mūsų tarybos nuostatuose apibrėžtais jos uždaviniais, teisėmis ir pareigomis, visai pagrįstai mus suvokia kaip formaliai svarbiausią visuomeninį Kultūros ministerijos ekspertą ir konsultantą. Reikia konstatuoti, kad pernai ir šiemet Kultūros ministerijos vadovybė nesitarė su taryba dėl tų kultūros gyvenimo įvykių bei epizodų, kurie buvo konfliktiški ir kuriuos supo daug viešų komentarų.

Tai: visa, kas susiję su S.Sondeckio išreikšta pozicija, Kauno dramos teatro ir Nacionalinės filharmonijos problemos, įsitempę santykiai su meno kūrėjų organizacijomis. Tarybai nėra deramai pristatyta rengiamo Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymo koncepcija, be pasitarimo Seimui pateiktos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisos, nepasiūlyta aptarti Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymo pataisų, po viskam išgirdome apie paramos jauniems menininkams programą. Nesulaukėme žadėto pokalbio apie Europos struktūrinius fondus. Taryba nekviečiama talkon rengiant Nacionalinės kultūros plėtros programą. Dėl jos derėtų tartis ne kartą, etapais. Kadangi patariamuoju lygiu jaučiamės esą atsakingi už kultūros politiką, privalome pasakyti visuomenei, kokie sprendimai padaryti be tarybos, kaip visuomeninės institucijos. Nuspėjama reakcija: patys turėjome parodyti iniciatyvą. Bet ekspertai ir konsultantai paprastai įsidarbina tuomet, kai išgirsta klausimą, patiria norą tartis. Ir vis dėlto pabarkime ir save, - niekas nebūtų uždraudęs patiems įsitraukti į šias peripetijas.

Aiškėja, kad ministerija nesuvokia mūsų tarybos kaip tokio reikšmingumo visuomeninės institucijos, kokį pati ministro įsakymu yra apibrėžusi tarybos nuostatuose ir kokiu jau per daug naiviai tiki kai kurie kultūros analitikai. Niekas iš valdžios, teisybė, nėra pareiškęs, kad ji nereikšminga ar kad jos galima nepaisyti. Bet nuo paminėtų faktų nepasislėpsim. Nemeluosim visuomenei, kad mums leista prisiliesti prie didžiųjų kultūros biudžeto skaičių (nacionalinių kultūros įstaigų, paminklosaugos ir pan.) arba kad ministrė dažnai ateina į mūsų posėdžius.

Kultūros bendruomenė visa tai jaučia ir yra pradėjusi spurdėti, kad atsirastų kita, kitokia, rimčiau kotiruojama struktūra. Jau vaikšto su lakštais ir renka pritarimo parašus romantiškai nepriklausomos Kultūros ir meno tarybos - Menų akademijos (regis, taip jie formuluoja savo siekiamybę) iniciatoriai. Turime prisiminti, kad tuoj po to, kai mūsiškės tarybos statusas - dramatiškai pasiginčijus - buvo pakeistas (nuo 1999 m. birželio ji trumpai ir, deja, nevykusiai pabuvo „prie Vyriausybės“, 2000 m. pabaigoje grąžinta „prie ministerijos“), suaktyvėjo Kultūros kongreso veikla.

Tokius atoveiksmius nesunku numatyti. Dabartinę padėtį reikia apmąstyti, ir apsispręsti reikia. Paraleliškų struktūrų buvimas yra maitinantis, demokratiškas Bet susiklosčiusią kultūros valdymo ir savivaldos sistemą jos gali sutrikdyti.

Esam skaitę ir girdėję pastabų dėl tarybos sudėties. Ne kartą tvirtinta, kad joje viską gožia menininkų organizacijų atstovai, bet iš tiesų jų mažiau negu pusė. Į tokias pastabas turėtume reaguoti ir mes, ir ministerija, nes tarybos sudėtis tvirtinama ministro įsakymu. Prisiminkime tą nuostatų sakinį: "Tarybą sudaro 15 narių, iš kurių 7 deleguoja Lietuvos meno kūrėjų asociacija, po vieną - Kultūros savivaldos kolegija, Muziejų asociacija, Bibliotekų taryba, 5 narius skiria kultūros ministras". Šios nuostatos logika grindžiama ministerijos priežiūros sritimis ir pakankamai organizuotų, pajėgiai veikiančių, dideliems sutelktiems būriams atstovaujančių institucijų akceptavimu. Kai vardinamos „už borto paliktos“ mokslo žmonių organizacijos, reikia priminti esant Mokslo tarybą. Kiti pasiūlymai (dėl Šokio informacijos centro, Dailės galerininkų asociacijos, Lietuvos PEN centro atstovavimo) svarstytini.

Tarybos narių galimybės dirbti savo tiesioginius (ne visuomeninius) kultūros darbus nemažai priklauso nuo ministerijos. Šis suvokimas veikia drąsą ar nedrąsą elgtis principingai. Nesakykim, kad visada buvome atviri ir iniciatyvūs. Bet turime sau to linkėti. Valdininkai ateina ir išeina, kultūra ir ją kuriantys bei veikiantys žmonės lieka. Tai atsakinga.

Pabaigoje - viena (bet ne vienintelė) viltingai nuteikusi situacija.

Tarp svarbiausių praėjusių metų kultūros gyvenimo įvykių prisiminkime Lietuvos prisistatymą - garbės viešnios teisėmis - Frankfurto knygų mugėje. Kultūros ministerijos vadovai čia nulėmė daug - nuo apsisprendimo dalyvauti, pasirengimo darbų iki valios ir galios apginti, įtvirtinti prisistatymo būdą.

Kelios citatos. Ir prašymas įsiklausyti.

Frankfurto knygų mugės vadovybė konstatavo „didelę sėkmę“ ir pareiškė, kad „Lietuva, protingai planuodama savo mažą biudžetą, prisistatė ambicingai ir gyvai“.

Suhrkampo leidyklos atstovė Katharina Rabe: „Buvau tikrai sužavėta skandinaviškai atvira, simpatiška ir labai patrauklia prezentacija, tiesiog neatsimenu, kad kada nors kita šalis būtų prisistačiusi taip skoningai ir netautiškai“.

Apžvalgininkė Claudia Sinning iš Berlyno: „Lietuva, ši ypatingai ir visokeriopai politizuota šalis, kuri, iki mugės galima buvo numanyti, tiesiog negalėjo nekelti polemikos ir ginčų, nuginklavo, sužavėjo savo labai šiuolaikišku atvirumu. Šį sąmoningo nuoseklumo ir darbštumo įspūdį lyg ir patvirtino lietuviško paviljono (forumo) efektyvus, ramus darbas, kuris vyko be priekaištų“. (Visos citatos iš mėnraščio „Akiračiai“, 2002, lapkritis, Nr. 10, p.10.)

Atsiliepimuose - o tai žvilgsnis iš šalies - yra keletas besikartojančių žodžių, leitmotyvų, kuriuos įsidėmėję galėtume pamatyti bendresnį perspektyvų mūsų kultūros reiškinių deramo pristatymo ir jų natūralaus formavimo modelį, paaiškėjimą, kaip ką daryti.

Šiuo keliu tikrai galime eiti, pritildydami niurzgėjimus ir nusiteikdami daryti ir padaryti.


Valentinas Sventickas

Lietuvos kultūros ir meno tarybos pirmininkas

2003 m. vasario 27 d.

Vilnius