Lietuvio menininko portretas: Antano Šileikos Moteris bronzine suknele

Kanados literatūra Lietuvos skaitytojui yra bene mažiausiai pažįstama Vakarų rašto tradicija. Kuo paaiškinti šią tylą? Nuo kolonijinių laikų iki dvidešimto amžiaus šešto dešimtmečio Kanados literatūros pasaulyje karaliavo anglų kilmės autoriai – Susanna Moodie, E. J. Pratt‘as, Hugh MacLennan‘as ir Stephen‘as Leacock‘as. Ne angliškas ar prancūziškas kultūrines patirtis aktualizuojantys rašytojai buvo retai aptariami, nes literatūrinė tradicija Kanadoje buvo suprantama kaip britų (Kvebeke – prancūzų) kūrybinės ir kritinės minties tąsa. Nepaisant to, literatūros kritikos tėvas Northrop‘as Frye‘us pabaigos straipsnyje Kanados literatūros istorijai (1965 m.) apgailestaudamas tvirtino, jog „Kanada neturi tokio autoriaus, apie kurį galėtume pasakyti tai, ką sakome apie didžiuosius pasaulio rašytojus – kad skaitytojai užauga jų kūriniuose patys to nepastebėdami.“ Ko čia stebėtis: pokolonijinė Kanados kultūrinė sąmonė vangiai vadavosi iš Britų imperijos, o vėliau ir JAV jai primesto nepilnavertiškumo komplekso bei buvo beviltiškai pasimetusi savo dvigubo (prancūziško ir angliško) tapatumo gniaužtuose. Būti rašytoju Kanadoje tuo metu, kaip pastebi poetas Dennis‘as Lee, reiškė ieškoti, kaip rašyti autentiškai, vadinasi, pripažinti, kad rašai į tuštumą, kurioje nėra nei tau priklausančios kalbos, nei tradicijos. O kai nėra tradicijos, tai ir individualus talentas, kaip primena T. S. Eliot‘as, neturi galimybių išsiskleisti.

Tačiau laikai keičiasi: septintame dešimtmetyje į literatūrinės erdvės centrą įsiveržę ilgą laiką ignoruoti etninių mažumų rašytojai prabilo apie daugiakultūrinę Kanados visuomenės prigimtį bei neaprašytas istorines patirtis, kurios netilpo tuometiniame dviejų kultūrų tautiniame modelyje. Literatūrologams godžiai mėgaujantis poststruktūralizmo, postmodernizmo bei pokolonijinių studijų retorika, Šiaurės Amerikos etninių mažumų rašytojai ėmė kvestionuoti didžiuosius kultūros ir istorijos naratyvus bei estetinės veiklos principus, kurie instituciškai įteisino visuomenės galingųjų praktikas, bet apėjo vyraujančioms kultūros formoms nepriklausančius reiškinius. Devintas dešimtmetis Kanadoje – tai pokarinio literatūros kanono eižėjimo metas. Neilgai trukus multikultūrinio sąmoningumo sukrėstas Haroldas Bloom‘as rašys, jog literatūros kanonas neturi nieko bendro su institucija, nes tai – atminties saugykla, kūrybinė kova su pirmtakais ir konfliktas tarp praeities genijų ir dabarties autorių, kur išgyvena tik stipriausieji. Ne tiek svarbu, kiek pagrįsti H. Bloom‘o būgštavimai dėl kanono likimo, nors ir naivu tikėtis, kad literatūrinis kanonas bei tekstų skaitymo būdai amžinai liks tie patys. Svarbiau tai, jog Kanados literatūros studijų kontekste „multikultūrinės“ literatūros tekstai žymėjo naują požiūrį į ne tiek paveldėtą, kiek primestą pasakojimo tradiciją bei suteikė balsą iki tol negirdėtoms egzistencinėms, istorinėms ir tarp-kultūrinėms patirtims – t.y. prakalbino tylą, po kuria slėpėsi daugiau nei šimtas metų vienatvės.

Šiandien rašyti apie savo kultūrines šaknis Kanados literatūroje jau tapo tradicija, jei ne lengva duona. 1971 m. vyriausybės įteisinta multikultūralizmo politika bei 1988 m. priimtas Multikultūralizmo aktas, žadėję naujus socialinio elgesio orientyrus bei naują galios diskursą, padovanojo ir atnaujintą politinio korektiškumo žodyną bei sukūrė savotišką „kultūrinio fetišizmo“ infrastruktūrą, kurioje vertės ekonomiją lemia kultūrinių ženklų ir praktikų egzotiškumas anglo-kanadietiškų normų kontekste. Kaip pastebi Graham‘ as Huggan‘as, tarp-kultūrinius dialogus aktualizuojantys tekstai masinio vartojimo erdvėje veikia pagal rinkos logiką, kuri svetimiems kultūriniams elementams teikia prekės vertę – taip kuriama paklausa literatūriniam „etnosui“. Supraskite teisingai: tarp-kultūrines patirtis aprašantys Kanados rašytojai ne tik kritiškai apžvelgia dominuojančius diskursus, bet ir patys siekia tapti jų dalimi. Sėkmingai pardavus kultūrines „paraštes“ – gauni pažadėtąjį „centrą“. O kas labiau žavi dabartį, jei ne praeities archeologija?

Šia prasme lietuvių kilmės kanadiečių rašytojo Antano Šileikos romanas Moteris bronzine suknele (Woman in Bronze) yra įdomus jau vien savo nevienaprasmiu santykiu su multi/kultūros industrija, kurioje romanas suranda savo skaitytoją. A. Šileika nėra vienintelis lietuvių kilmės Kanados rašytojas, savo tekstuose vienaip ar kitaip primenantis apie Lietuvą. Magdalenos Raškevičiūtės Eggleston 1955 m. romano Kalnų šešėliai (Mountain Shadows) herojė Megė desperatiškai svarsto, kuo jai svarbios lietuviškos šaknys. Panašiai Irenos Mačiulytės Guilford 1999 m. romano Glėbys (The Embrace) pagrindinė veikėja Aldona siekia susitaikyti su sovietinėje Lietuvoje likusiais skurstančiais giminaičiais. Tačiau kitaip nei I. Guilford, kuri lietuvių kalbos intarpus bei sovietinės Lietuvos egzotiką taip pat naudoja kaip masalą kapitalizmo užaugintiems Kanados skaitytojams, A. Šileika nepardavinėja savigailos, o jautrumą istorinėms bei etninėms tarpukario Lietuvos realijoms kūrybiškai derina su jam būdinga ironija ir pasakojimo nuoseklumu.

Moteris bronzine suknele yra antrasis A. Šileikos romanas. Pirmasis – Pietūs pasaulio pakrašty (Dinner at the End of the World) – buvo išleistas 1994 m., o apsakymų ciklas Gyvenimas išsimokėtinai (Buying on Time) pasirodė 1997 m. Pastarajame Lietuva figūruoja tarsi nematomas, tačiau visur esantis šešėlis, savotiškas deridiškasis pėdsakas, neleidžiantis lietuvių dipukų šeimai tapti „tikrais“ kanadiečiais. Paskutiniame ciklo apsakyme broliai ironizuoja savo kilmę: Lietuva? Kas žino, kur ji yra? Ir ką ji reiškia Kanadoje? Trūkumą ir perteklių vienu metu – kitybės ženklą, kurį kiekvienas imigrantas norėtų sunaikinti. Romane Moteris bronzine suknele ši efemerinė esatis įgauna formą ir balsą – Lietuvai čia skirta visa pirmoji romano dalis. Antroji veiksmą perkelia į Paryžių, kuriame pagrindinis romano veikėjas, dievdirbys Tomas Stumbras, ryžtasi mokytis skulptūros meno. Taigi jaunojo lietuvių menininko portretas – reveransas James‘ui Joyce‘ui ir modernistiniams meno sąjūdžiams.

A. Šileika siekia rekonstruoti Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvos kultūrą – katalikišką žemdirbių sąmonę ir pagoniškus prietarus, vokiečių dvarus ir lietuvių ūkininkų buitį, Vilniaus okupaciją ir patriotinį lietuvių pasipriešinimą. Tačiau tokie epiniai autoriaus užmojai akivaizdžiai skirti anglakalbiui skaitytojui, besimėgaujančiam Lietuvos istorijos detalėmis bei lengvai įtikinčiam kuriamo kultūrinio konteksto „autentiškumu“. Sakytum, A. Šileika verstų Žemaitės ar Vaižganto literatūrinį braižą į Vakarų literatūros kalbą. Bėda ta, jog lietuviui skaitytojui neretai maga greičiau grįžti prie Žemaitės ir Vaižganto nei laukti Merdinės įvykių atomazgos. Tai, jog pats autorius tekstą skaito ne lietuvių literatūros tradicijoje, yra užkoduota ir pasirinktuose epigrafuose: pirmajai romano daliai skirta ištrauka iš John‘ o Donne‘o eilėraščio Tekanti saulė, antrajai – ištraukos iš 17 a. japonų poeto ir prozininko Ihara Saikaku bei 19 a. prancūzų poeto, romano Scenos iš bohemos gyvenimo autoriaus Henri Murger‘io, tekstų. Šios intertekstinės citatos dialogiškai atliepia romano žanrinę problematiką bei siūlo pagrindinius A. Šileikos kuriamos meninės realybės skaitymo kodus.

Nuoroda į John‘o Donne‘o eilėraštį įtraukia jo kūrybą į romano Moteris bronzine suknele semantinį lauką ir leidžia įskaityti šio 16 – 17 a. anglų poeto katalikišką auklėjimą, tragišką meilės patirtį bei dėmesį simboliams jaunojo menininko Tomo Stumbro pasaulėvokoje. Kaime netoli Merdinės gyvenantis Tomas – ambicingas dievdirbys, ieškantis naujų išraiškos formų senai Lietuvos tautodailininkų tradicijai. Į tėvo priekaištus, jog jo dievai nepanašūs į kitų drožėjų, Tomas atsako, jog jis siekia pavaizduoti dievus tarsi žmones: „Paprastai galvos yra stipriai per didelės. Aš noriu savo dievus padaryti tikroviškus.“ (p. 38) Tomo meninis pašaukimas išskiria jį iš kitų šeimos narių bei kaimo bendruomenės: jaunuolis anksti suvokia, kad, norėdamas tapti skulptoriumi, jis privalės palikti gimtąsias vietas ir vykti mokytis į Vilnių ar Varšuvą. Atsitiktinis susitikimas su legendiniu skulptoriumi Jokūbu Lipšicu pasirodo besąs pranašiškas – netekęs mylimosios, Tomas priverstas palikti šeimą ir keletą metų gyventi Varšuvoje globojamas maršalo Pilsudskio. O iš ten – atviras kelias ir į Paryžių – meno ir bohemos sostinę.

J. Donne‘o eilėraščio meilės izotopija savaip plėtoja ir Tomo meilės istorijos su tarnaite Marija semantinę liniją. Eilėraščio lyrinis subjektas priešina meilę jį supančiam išoriniam pasauliui – jausmas čia stipresnis už tekančią saulę bei kitus gamtos dėsnius. A. Šileika apverčia poetinio interteksto logiką bei akcentuoja žmogiškosios egzistencijos ribotumą ir priklausomybę nuo gamtos: norėdama pabėgti su Tomu, Marija bando atsikratyti nepageidaujamo nėštumo ir miršta. Atėjusi iš gamtos, ji ir sugrįžta į gamtą. Romano autorius negroteskina mirties ir nesistengia kurti pigaus pagoniškų ritualų simuliakro. Greičiau Marijos mirtimi nusakomas gyvenimo slenkstis, kurį Tomas Stumbras turi peržengti, siekdamas meninės bei egzistencinės brandos. A. Šileikai, kaip ir T. S. Eliotui svarbus kenčiančio žmogaus ir kuriančios sąmonės santykis – tas alcheminis procesas, kurio metu žmogiškosios aistros virsta menine kūryba.

Antrosios dalies epigrafų nuorodos į japonų rašytojo Ihara Saikaku ir prancūzų rašytojo Henri Murger‘io kūrybą pratęsia meilės ir meno semantines linijas romane. Haiku poeziją bei meilės prozą rašęs I. Saikaku ir Paryžiaus bohemą aprašęs H. Murger intertekstualiai koduoja Tomo išgyvenamą vidinį konfliktą: Paryžiuje jis įsimyli kabareto šokėją Dženę, ir šis jausmas trukdo jam apsispręsti, kokiu menininku jis norėtų būti. Tomui imponuoja jo draugo Sorelio meninė drąsa ir nežabotos ambicijos, tačiau jis jautrus ir tautiečio Alfonso atsargumui bei atkakliam darbui. Dženei pastojus, jaunasis menininkas priverstas rasti greitą būdą ir uždirbti daug pinigų, ir įgyvendinti savo meninę svajonę.

Bėda ta, jog svajonės Tomas Stumbras neturi. Štai čia A. Šileikos kunstlerromanas pasiekia aklavietę. James‘o Joyce‘o Styvenas Dedalas atsisako tarnauti institucijoms ir renkasi savanorišką tremtį, nes vadovaujasi akvinietiška filosofija, teigiančia menininko ir Dievo giminystę. Styvenui poezija – egzistencinė būtinybė, būdas transcenduoti materialųjį pasaulį ir save patį. Tomas gi ieško autoritetų ir Paryžiaus bohemos pripažinimo. Todėl ir jo sprendimas kurti Josephine‘ os Baker bronzinę skulptūrą yra labiau ekonominiai mainai, nei autentiškas kūrybinis aktas. Ar verta stebėtis, kad skulptūra taip ir neišvysta savo kūrėjo? Romano pabaigoje Tomas kartoja jau išgyventą etapą: Dženė miršta gimdydama, jis apkaltinamas žmogžudyste ir vėl yra priverstas bėgti. Šį kartą – į Kanadą.

Kai kurie kritikai pastebėjo, jog nepaisant romano dalis jungiančios pagrindinio veikėjo figūros, antrasis Moters bronzine suknele skyrius yra gana atsietas nuo pirmojo skyriaus įvykių, o tai trikdo teksto meninės vienovės įspūdį. Tenka sutikti su pastebėtais vidinės romano struktūros netolydumais, kuriuos dar labiau išryškina ir autoriaus dažnas kalbinis nenuoseklumas. Romano veikėjų lietuviški vardai vartojami juokingai anglicizuotomis formomis: Liudas čia tapęs „Liud“, Edvardas – „Edvard“. O romano „lietuviai“, rodos, gyvenime negirdėję šauksmininko linksnio, kad jau taip lengva širdimi Edvardas šaukia broliui: „Greičiau, Tomas.“ (p. 59) Tokia tad Lietuva tarp Paryžiaus ir Kanados. Pasiklydusi vertime dievdirbių šalis.

Teisi buvo Gertrude Stein, sakydama, jog visa literatūra rašoma sau ir nepažįstamiems žmonėms. Moteris bronzine suknele – ne išimtis. A. Šileika svajoja apie skaitytoją, kuriam rūpi menininko gyvenimo kelias ir meninių formų genezė kultūriniame ir istoriniame kontekste. Bet galbūt dar labiau – apie skaitytoją, kuris jaučia nostalgiją praeities istorijos dramoms bei alkį kultūrinei egzotikai. Multikultūrinėje Kanadoje tokį skaitytoją rasti nesunku, o Lietuvoje?

„Akiračiai“, atviro žodžio mėnraštis 2006 m. Nr. 6