Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Leonas Stepanauskas: „Dirbant Lietuvos labui reikėjo naudotis kiekviena galimybe“

2012-11-17
Leonas Stepanauskas: „Dirbant Lietuvos labui reikėjo naudotis kiekviena galimybe“

Leonas Stepanauskas – lietuvis žurnalistas, jau keletą dešimtmečių gyvenantis Berlyne. Ilgametis iš pradžių VDR, vėliau – ir vieningos Vokietijos radijo bei televizijos darbuotojas. Vokietijos baltistų mokslinio susivienijimo narys. Thomo Manno namelio Nidoje gelbėtojas. Knygos „Tomas Manas ir Nida“, parašytos siekiant nutiesti tiltą tarp Lietuvos ir didžiųjų kultūrų, autorius. Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui parašęs ir kitą –„Užsižiebkite Kvedlinburgo analai“. Publikavęs daugybę lietuvybę puoselėjančių straipsnių tiek Lietuvos, tiek ir Vokietijos spaudoje. Jaunystėje - paslaptingasis legendinio B. Dvariono romanso „Žvaigždutė“ eilių kūrėjas (vienu metu šio eilėraščio autorystė buvo priskiriama S. Nėriai). Visai neseniai, būdamas jau garbaus amžiaus, leidosi į kelionę po Islandiją, anuometinės nepriklausomos Lietuvos patrioto, poligloto, keliautojo T. Bieliackino pėdsakais. Taip gimė knyga „Paviliojo Islandija“. Šiandien – visas jėgas telkiantis būsimam Kristijono Donelaičio 300 gimimo metų jubiliejaus paminėjimui. Sutikęs pasidalinti savo mintimis bei prisiminimais apie meilę Lietuvai, jos kalbai bei kultūrai ir aktyvų šios nuostatos įgyvendinimą jau beveik pusę amžiaus gyvenant svetur.

Gerbiamas Leonai, kiek jau prabėgo metų, kai gyvenate Berlyne?

Keturiasdešimt devyneri. Į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką persikėliau 1963-iaisiais. Tiesa, Vokietijoje šiek tiek laiko teko praleisti ir ankstyvojoje jaunystėje. Ir, man rodosi, lietuviškai kalbu be akcento.

Iš VDR į Lietuvą sovietiniais laikais su šeima atvažiuodavau mėnesiui, kartą per metus – dažniau nebuvo leidžiama. O griuvus Berlyno sienai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę – kiekviena proga. Taigi galima būtų pasakyti, kad dabar, „ant senatvės“, viena koja esu Vokietijoje, kita – Lietuvoje. Beje, vien Vilniaus man nebepakanka – įsigijau pastogę ir Marijampolėje (ją myliu, nes čia baigiau Rygiškių Jono gimnaziją) arčiau vietų, su kuriomis mane labai sieja emocijos ir mieli vaikystės prisiminimai.

Tad kur šiuo metu labiau jaučiatės namuose – ar Lietuvoje, ar Vokietijoje?

Ir ten, ir ten. Kai kaskart prieš išvažiuodamas iš Berlyno einu tvarkyti reikalų „Unter den Linden“ gatvėje, šmėsteli mintis, jog jei čia nebegalėčiau sugrįžti, būtų labai gaila. O kai išvažiuoju iš Lietuvos, vėl spaudžia širdį.

Kai persikėliau gyventi į VDR, iki Berlyno sienos griūties turėjau tarybinį pasą ir buvau „tarybinis pilietis, nuolat gyvenantis užsienyje“. Žlugus Tarybų Sąjungai, automatiškai tapau Rusijos piliečiu. Šios „priklausomybės“, laimė, atsikračiau per dvi savaites. (Po sąrašu tų, kurie buvo „atleisti“ nuo neprašytos pilietybės – B. Jelcino parašas.) Vokietijos pilietybė man buvo suteikta nesunkiai – pasirodo, gyvenant VDR, „Vakarų“ akys visada buvo įdėmiai nukreiptos į mane. Buvo žinoma ir apie mano susirašinėjimą su B. Brazdžioniu, ir apie bendravimą su Šveicarijoje gyvenančia T. Manno našle Katia bei kitais jo šeimos nariais. Taigi, matyt, pasirodžiau vertas. O vėliau man buvo suteikta (grąžinta) ir Lietuvos pilietybė.

Kokie vėjai beveik prieš pusšimtį metų Jus atpūtė į tuometinę Rytų Vokietiją?

Išvažiavau dėl šeimos, norėdamas ją sujungti. Vedžiau šios šalies pilietę. Aišku, į mane, kaip į vyrą, tuo metu buvo žvelgiama įtariai. Nes paprastai į ten „nutekėdavo“ moterys.

Vokiečių kulūra, kalba man buvo nesvetimos nuo vaikystės. Kadangi buvau imlus kalboms, jau vaikystėje ją išmokau. (Nes aplinkoje buvo kalbančių vokiškai, o mano tėvai taip pat mokėjo kalbų.) Beje, mano senelė, nors jos neteko pažinti, buvo vokietė.

Tad baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją be vargo įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti germanistikos. Chruščiovo laikais atsirado galimybė grupėmis apsilankyti socialistinėse šalyse.Tuo metu jau buvau Lietuvos radijo darbuotojas. Tad man, kaip žurnalistui, mokančiam vokiečių kalbą, Lietuvos radijas iškovojo galimybę važiuoti drauge su Lietuvos medikų grupe, idant iš ten parvežčiau įdomų reportažą. Per šią viešnagę mes taip pat buvome supažindinti su tenykščio universiteto medicinos studentais. Taigi iš vienos vokietės medicinos studentės imdamas interviu galvojau: „Tu dar nežinai, kad būsi mano žmona.“ Ir iš tiesų po metų ji ja ir tapo. Tačiau po santuokos žmona turėjo vėl išvažiuoti į Vokietiją, ir ta „išmintingoji“, „geroji“ tarybų valdžia mums dvejus metus neleido susitikti. Matyt, buvo tikimasi, kad mūsų šeima taip subyrės. Tačiau atsitiko priešingai.

Kaip Jūsų gyvenimas, karjera klostėsi įsikūrus Vokietijoje? Ar iš karto ėmėtės žurnalistinės veiklos?

Aš vis mėgstu kartoti, kad ponas Dievas kreipė mano kelius. Žurnalistu mane padarė pats gyvenimas, nors žurnalistikos niekada nestudijavau. Dabar esu dviejų žurnalistų sąjungų – Lietuvos (manęs kol kas dar neišmetė (juokiasi)) ir Vokietijos narys.

Kai rengiausi išvažiuoti iš Lietuvos, mano mama labai sielvartavo, kad metu tokį darbą – Lietuvos radijuje ir televizijoje. Aišku, manęs niekas išskėstomis rankomis Vokietijoje nelaukė. Iš pradžių vargau kelionių biure kaip eilinis gidas. Maždaug 3,5 metų. Ten mane atrado VDR televizija, kuri dažnai filmavo įdomias turistų grupes. O aš, aišku, profesionaliai jiems padėdavau. Vėliau televizijos vadovas mane pakvietė dirbti nuolatos. Įsitvirtinti televizijoje man labai pagelbėjo ne tik vokiečių bei kitų kalbų mokėjimas, bet ir aktorinis išsilavinimas (dar tebesimokydamas Vilniaus universitete germanistiką baigiau Dramos studiją prie Valstybinio dramos teatro).

Kaip žurnalisto darbas Vokietijoje Jums padėjo toliau įgyvendinti nerašytą ištikimybės Lietuvai priesaiką?

Būdamas plačiajame pasaulyje žinojau, kad niekas Lietuva nesirūpina. Jei Stalinas būtų gyvenęs ilgiau, galėjo būti išvežta visa lietuvių tauta.

Vėl sakau – Dievas visada kreipė mano kelius. Taigi žurnalistinis darbas atvėrė galimybes tarnauti Lietuvai ir iš svetur. Galbūt ne visuomet tiesiogiai. Tačiau dirbant Lietuvos labui reikėjo naudotis kiekviena menkiausia galimybe.

Pavyzdžiui, mano iniciatyva gimė VDR pirmojo TV kanalo laida „Vilnius–Erfurtas“. Pats važiavau filmuoti į Vilnių. Į šią laidą pavyko įterpti ir Čiurlionį, ir Lietuvos mokslininkų.

Taip pat rašiau straipsnius į Menų akademijos žurnalą „Sinn und Form“. Apie Lietuvą, K. Donelaitį. Beje, tuometinis žurnalo redaktorius, su kuriuo susidraugavau, profesiorius V. Girnus labai mylėjo Lietuvą.

Po Berlyno sienos griūties mane perėmė ir Vakarų Vokietijos televizija, o tas pasisekė nedaugeliui.

Gavau užduotį ištirti, kaip Norvegija „susidoroja“ su K. Hamsuno, Nobelio premijos laureato, geriausio skandinavų rašytojo, deja, buvusio Hitlerio šalininku, „stigma“. O aš imdamasis šios temos jau iš karto galvojau apie S. Nėrį, J. Baltušį, apie tai, kaip jiems priekaištaujama dėl sovietinių laikų. Taigi aš visuomet stengiuosi šauti iš karto į dvi puses.

Kokiose veiklos srityse, organizacijose Vokietijoje dalyvavote, ieškodamas tų „progų“ prabilti apie savo Tėvynę?

Sovietmečiu buvo tokia Vokietijos–TSRS draugystės draugija. Kadangi Lietuvos labui reikėjo naudotis visais „plyšiais“, dalyvavau šios draugijos veikloje (čia turbūt atsiras mane smerkiančių). Tačiau tik taip pavyko suorganizuoti, pvz., K. Donelaičio minėjimą, pakviesti „Varpo“ chorą – žodžiu, parodyti platesniam pasauliui Lietuvos kultūrą bei meną.

Prisimenu vieną nutikimą su dainininku Virgilijumi Noreika, kai šis atvažiavo koncertuoti į Berlyną, Vokiečių valstybinės operos Apolono koncertų salėje. Pastebėjau, kad koncertą reklamuojančiuose plakatuose buvo užrašyta ne „Noreika“, bet „Noreijko“. Aš maestro klausiu: kodėl leidi taip rašyti? O jis – kad geriau ištartų. Tačiau po šio mūsų pašnekesio aš pasiekiau, kad visuose plakatuose atsirastų teisingai užrašyta dainininko pavardė. Pirmasis kūrinys, kurį Berlyno operoje šiame pasirodyme atliko V. Noreika, buvo B. Dvariono „Žvaigždutė“ (beje, tai – vienintelis atvejis, kai ji dainuota vyrišku tenoro balsu). O mano draugai, vokiečiai žurnalistai, programoje aptikę šio kūrinio eilių autoriaus pavardę (jas parašiau būdamas vienuoliktoje klasėje) stebėjosi: „Tikriausiai Stepanauskas – labai Lietuvoje paplitusi pavardė...“(juokiasi).

Priminkite ir apie profesoriaus Viktoro Falkenhahno, baltistikos VDR įkūrėjo, „gelbėjimo“ operaciją.

Profesorius baltistas V. Falkenhahnas ėjo tarptautinio slavistų mokslinio susivienijimo VDR sekcijos pirmininko (tuo metu baltistika buvo sujungta su slavistika) pareigas. Jis nepriklausė partijai, todėl buvo nuspręsta pastarąjį nuo šių nušalinti. Tad ieškodami preteksto suinteresuoti asmenys profesorių apkaltino sektantizmu, kadangi jis buvo didelis Vydūno gerbėjas bei mokinys.

Nenoriu sudaryti klaidingo įspūdžio, kad aš – vienintelis V. Falkenhahno gelbėtojas. Buvau tik vienas iš nemažo būrio jo gynėjų.

Tačiau tuo metu buvau pažįstamas su J. V. Paleckiu. Jis tada dirbo TSRS ambasadoje patarėju, taip pat pažino ir V. Falkenhahną. Tad kreipiausi į J. V. Palecikį, o šis per 24 valandas suorganizavo garbės raštą V. Falkenhahnui nuo ambasadoriaus P. Abrasimovo esą už profesoriaus nuopelnus TSRS ir VDR draugystei. Kietais viršeliais, su paties ambasadoriaus parašu. Šį raštą kaip „tarybinis draugas“ perskaičiau prasidėjus konferencijai (buvau baltistų valdybos narys). Taip V. Falkenhahnas liko savo poste, kol galiausiai pats nusprendė jį perleisti jaunesniam.

Griuvus Berlyno sienai, toliau aktyviai dalyvavote Vokietijos baltistų veikloje?

Po Berlyno sienos griuvimo vokiečiai baltistai susibūrė bendrame visai Vokietijai Baltistų moksliniame susivienijime (Baltistenkreis zu Berlin), kurio valdybos narys esu lig šiol. Ryšiams su Lietuva ir Latvija. Šiuo metu draugija aktyviai ruošiasi Kristijono Donelaičio 300 gimimo metinių paminėjimui 2014-aisiais. Aš taip pat intensyviai darbuojuosi šioje srityje.

Beje, vokiečiai ruošia naują, modernų Donelaičio, kurį Maironis pavadino lietuviškuoju Homeru, „Metų“ vertimą. Ar žinote, ką reikia mokėti norint išversti Donelaitį? – lietuvių kalbą, vokiečių kalbą ir Donelaičio kalbą.

Tačiau, deja, tenka apgailestauti, kad šiandien baltistika Vokietijoje apskritai tirpsta, nes tam nėra skiriama pakankamai lėšų. Greifsvaldo universitete buvo Baltistikos institutas, o dabar tik – baltistikos skyrius Svetimų kalbų institute. Yra dalykų, apie kuriuos reikia kalbėti aiškiai ir tiesiai. Tai ne mano žodžiai, o Vokietijos baltistikos prezidento profesoriaus R. Eckerto lietuvių spaudoje. Tad Vokietijos baltistai netgi pasirašė kreipimąsi į jos vyriausybę, kad ši nemarintų baltistikos. Patarasis tekstas buvo išspausdintas ir „Kultūros baruose“, jį pasirašė prof. R. Eckertas bei kiti. Žinoma, baltistika nėra praktiška naudojimui, tačiau svarbi moksliniam žinojimui.

Nuo rūpinimosi baltistikos likimu Vokietijoje norisi pereiti prie pačios lietuvių kalbos Jūsų gyvenime svetur, jos vietos Jūsų mišrioje šeimoje. Kiek žinau, Tamstos velionė žmona, vokietė, taip pat mokėjusi lietuviškai?

Mano žmona iš pat pradžių stengėsi išmokti lietuviškai. Nors ir nebuvo filologė, o medikė, jai tai neblogai sekėsi. Tai buvo jos principas – ką tu turi, tą ir aš noriu turėti. Ir atvirkščiai.

Kai žmoną pirmąkart nusivežiau pas savo tėvus, mano motina nelabai buvo ja patenkinta. Tačiau kai vėl atvažavome kitą vasarą, motina ją jau pasveikino vokiškai – „Guten Tag“, o žmona atsakė: „Laba diena“. Taigi per metus ji išmoko tiek, kad jau galėjo lietuviškai susikalbėti.

Buvo ir dar vienas dalykas, paskatinęs mano žmoną išmokti lietuvių kalbą. Prieš išvažiuodamas iš Lietuvos, dirbau radijuje ir pažinau visą lietuvių tautos kultūrinį elitą. Visiems žinoma daina „Žvaigždutė“ mane suvedė su kompozitoriumi B. Dvarionu – tapome draugai. J. Marcinkevičius, J. Čiurlionytė, B. Grincevičiūtė – su šiais žmonėmis taip pat užsimezgė ypatingos draugystės. Kai vasaromis kartą per metus grįždavome į Lietuvą, su jais bendraudavome visa šeima. Taigi mano žmonai pažintis su tokiais iškiliais žmonėmis taip buvo akstinas mokytis lietuvių kalbos.

Ar kalbėti lietuviškai išmokėte ir savo dukrą?

Mano duktė Daina (dabar jau – psichologijos daktarė), gimusi ir užaugusi Berlyne, taip gerai kalba lietuviškai, kad Lietuvoje yra laikoma sava.

Gimus dukrai, iš pradžių mes su žmona nusprendėme, kad vieną dieną visi kalbėsime lietuviškai, kitą – vokiškai. Tačiau vėliau supratome, kad tai – visiška klaida. Nes taip vaikas išmoksta kalbėti klaidingai – iš manęs perima vokiškas klaidas, iš žmonos – lietuviškas. Tą pamatę nutarėme kiekvienas kalbėti savo gimtąja kalba. Tad aš su dukra bendraudavau tik lietuviškai, o motina – vokiškai. Todėl Daina taip puikiai ir taisyklingai moka abi kalbas. Šeimoje aš su žmona kalbėdavau taip pat lietuviškai, nes ji pati to pageidavo, idant išmoktų šią kalbą.

Jūsų dukters net vardas labai lietuviškas. Kaip jai, turinčiai vokiečio ausiai gan neįprastą vardą, sekėsi gyventi toje palinkoje?

Šį vardą dukrai išrinko mano žmona. O sunkumų dėl jo nebuvo. Juk tai – skambus vardas. Tiesa, būdavo ir nesusipratimų, ir linksmų nutikimų. Vokiečiai kartais manydavo, kad dukters vardas yra „Deine“ – kas vokiškai reiškia „tavo“. Tad jie niekaip negalėdavo to suvokti. Mano viena draugė dirbo laikraštyje „Die Zeit“. Vienas jo leidėjų – Vokietijos ekskancleris Helmutas Schmidtas, kuris taip pat buvo ir pianistas. Mano dukra, kuriai tuo metu buvo gal penkiolika metų, mokėsi muzikos mokykloje. Ta mano draugė H. Schmidtui tiek pripasakojo apie Dainą, kad šis atsiuntė jai savo nuotrauką (duktė ją yra išsaugojusi iki šiandien), su nuoširdžiausiais linkėjimais, kreipdamasis į ją „Liebe Diana“ (miela Diana). Tada Daina savo ruožtu parašė ekskancleriui, iš pradžių nuoširdžiai padėkodama, o po to jam primindama, kad jis, kaip politikas, niekur negali pasislėpti ir visą laiką ką nors turi taisyti. Taigi jos vardas yra ne Diana, bet Daina, turintis tokią ir tokią lietuvišką reikšmę. Taigi mano duktė H. Schmidtą išmokė bent vieno lietuviško žodžio.

Ką Jums pačiam reikškia būti lietuviu tiek metų gyvenant Vokietijoje bei nūdienos globaliame pasaulyje?

Tai lygiai tas pat, kas būti savo tėvo vaiku, Stepanausku. O mano ryšys su Lietuva – toks pat kaip su motina.

Beje, savo kalbą visų pirma reikia mylėti. Tegul atleidžia man lietuvių tautos moterys, kurios nuteka į Vokietiją ir, norėdamos atrodyti kaip vokietės, atsisako lietuvių kalbos, ją apmarina, tačiau taip pat ir neišmoksta gerai vokiškai. Esu susidūręs su ne vienu tokiu atveju, ir mane tai labai liūdina.

Tačiau man, mylinčiam kalbą visa siela, niekas neturi priekaištų nei dėl lietuvių, nei dėl vokiečių kalbos. Kai rašau vokiškai – man labiausia padeda T. Manno skaitymas, o kai lietuviškai – lietuvių poetų eilėraščiai. Visiems tėvams aš patarčiau vaikams nuo mažens skaityti kuo daugiau knygų.

Užkliudėte šiuolaikinės emigracijos iš Lietuvos temą. Ką manote apie tai?

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad esama milžiniškos emigracijos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos. Vokietijoje labai trūksta gydytojų, nes jie, viliojami didžiulių atlyginimų, vyksta į Norvegiją. Žmonės yra tokie silpni padarai, kad ten, kur labiau kvepia, jie ir važiuoja.

Tad čia esmė ne ta, kiek lietuvių emigruoja, bet kuo jie bus ten. Deja, iš Lietuvos daugelis išvažiuoja plauti lėkščių. Tačiau aš daug ko tikiuosi iš jaunimo. Gal iš jų atsiras mokslininkų ir panašiai. Nors R. Meilutytė de facto jau priklauso Anglijai, tačiau jos nuopelnas dar skirtas Lietuvai. Tad reikia džiaugtis tuo, ką turim.

Tačiau matau dar vieną rimtą problemą. Lietuvos radijas panaikino laidas užsienio lietuviams. Esą galima jų klausytis per kompiuterį. Tačiau tokias laidas per radiją transliuoja ir Vokietija, ir Lenkija, nes reikalingas gyvas pašnekesys su emigrantais apie jų reikalus. Bandžiau apie tai kalbėtis su „Žinių radijo“ vadovu. Iš pradžių man buvo sakoma, kad ir jie turi tokią mintį. Aš buvau netgi pavadinimą pasiūlęs – „Pašnekesys su antrąja Lietuva“. Nes iš tiesų susikūrė antra Lietuva. Bet galiausiai ir jie šio sumanymo atsisakė – matyt, tam reikia daug pinigų.

Kai LRT nusprendė panaikinti šias laidas, man netgi rašė vyriausiasis inžinierius, kad techniškai tai – visai nesunku, esama pakankamų galimybių pasiekti visą pasaulį. Tačiau LRT to nereikia. O juk radijo galima klausytis kiekviename automobilyje. Radijas tuo tikrai pranoksta televiziją. Tačiau tai – kova, kurioje man nesiseka.

Esate didelis rašytojo Thomo Manno gerbėjas, vienas jo legendinio namelio Nidoje gelbėtojų, intensyviai bendravęs su rašytojo našle Katia Mann bei kitais šeimos nariais, parašęs knygą „Tomas Manas ir Nida“, kurios pasirodė jau trečiasis leidimas. Ar ši veikla taip pat sietina su jūsiškiu lietuvybės puoselėjimu ir jos skleidimu platesniam pasauliui?

Žinoma, Thomas Mannas man labai patinka kaip rašytojas, Nobelio premijos laureatas, taip pat – jo nenusakomas gebėjimas valdyti žodį, viešpatauti kalbos valdose.

Tačiau T. Manno namelį padėjau gelbėti siekdamas, kad šis taptų Lietuvos kultūriniu tiltu į pasaulį. Ir tą pirmiausia suprato „Neue Zuercher Zeitung“ – pagrindinis Šveicarijos laikraštis, kai, pasirodžius mano knygos „Tomas Manas ir Nida“ pirmajam leidimui (1987 m.), jis išspausdino recenziją, kurioje buvo pažymima, jog ši knyga rodo, kad Lietuva vėl siekia ryšio su Vakarų kultūra. Taigi mano susidomėjimas T. Mannu buvo siekis, kad pasaulis pamatytų, jog mes – kultūringa tauta. O juk tokio namelio, muziejaus egzistavimas tą ir rodo.

Tad reikia ir toliau stengtis įgyvendinti tai, apie ką nuo pradžių svajojome: kad namelis būtų kultūrų tiltas, naudingas Lietuvai. Tą aš siūlau T. Manno kultūros centrui savo atvirame laiške, publikuotame šių metų spalio mėnesio „Kultūros baruose“. Mano manymu, tai – viena geriausiai vekiančių tarptautinių kultūros organizacijų, savo veikla prilygstanti Vokietijos Goethe‘s draugijai. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad Goethe‘s draugija tarnauja Vokietijai ir vokiečių kultūrai. O T. Manno namelis, kurį išlaiko Lietuva, taip pat turėtų tarnauti Lietuvai. Taigi aš siūlau stoti į teisingą kelią, o tam geriausia proga – Donelaičio „Metai“ bei jo 300 metų gimimo jubiliejus 2014-aisiais. Būtų galima pakviesti įvairių šalių vertėjų, geriausių skaitovų, mokslininkų, kurie skaitytų savo pranešimus. Tad aš siekiu, kad T. Manno namelis taptų ir K. Donelaičio tiltu į platųjį pasaulį.

 
Šis pokalbis yra ciklo „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“ dalis. Ciklas iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.



Jurga Žiugždienė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą