Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Lauros Sintijos Černiauskaitės kvėpavimas

2006-03-10
Lauros Sintijos Černiauskaitės kvėpavimas

Vasario 25 d. Knygų mugėje pristatyta nauja, ketvirtoji, Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga Kvėpavimas į marmurą („Alma littera“, 2006). Pokalbyje su autore dalyvavo rašytoja Vanda Juknaitė ir literatūrologas Virginijus Gasiliūnas. Kalbėta apie būtą ir nebūtą mistiką, automobilius, mitų laužymą ir kvėpavimą į marmurą.

Pirmajame Metų numeryje buvo publikuota diskusija su jaunaisiais rašytojais. V. Gasiliūnui pasirodė, kad joje susidūrė naujajai kartai atstovaujančios pragmatikės Ugnės Barauskaitės ir idealistės L. S. Černiauskaitės požiūriai. Pasak V. Gasiliūno, L. S. Černiauskaitės kūryba yra išlaikiusi labai daug klasikos bruožų, kai kurie jos veikėjai tarsi užstrigę praėjusiame laike. Rašytoja prisipažino jaučianti baimę naujosioms technologijoms ir sąmoningai trokštanti įstrigti laike. Jai patinka ranka rašyti laiškus, skaityti knygą užuot spoksojus televizorių, o vietoj vakarėlio išeiti į mišką ar prie jūros. Jaunesni skaitytojai skiriasi savo pasaulėžiūra ir mąstymu, o L. S. Černiauskaitei norisi, kad personažai vis dar būtų tokie idealistai kaip ji pati. Vis dėlto įstrigimas tėra metafora, juk visi esame dabarties žmonės.

Pasak V. Juknaitės, Kvėpavimas į marmurą yra naujas lietuviškas romanas apie meilę. Čia vaizduojamas vienos šeimos gyvenimas kiekvieno to šeimos nario akimis. Šeimoje gyvena vyras, moteris ir du vaikai – vienas serga, kitas įsūnytas iš globos namų. Meilė yra tai, apie ką visi svajoja ir ko labiausiai bijo, nes meilė skaudina ir žeidžia. Berniukas Ilja primena pačios V. Juknaitės tekstų vaikus: norėdami įsitikinti, ar yra reikalingi, jie eina iki paskutinės ribos, kartais net smeigia peilį į nugarą. Psichologiniame L. S. Černiauskaitės romane visi personažai yra labai pažeidžiami.

Į klausimą, kaip autorė drįso pažvelgti beglobio, it laukinio žvėrelio, vaiko akimis, L. S. Černiauskaitė atsakė, jog viskas vyko labai intuityviai. Ji svarstė apie dešimties mėnesių berniuką, pusiau čigoniuką, pusiau rusiuką, rastą stotyje. Rašytoja tam tikru metu pajuto šį įskaudintą ir agresyvų vaiką šalia savęs. Kai pradėjo rašyti, vaikas prisišaukė ir kitus personažus.

Pradėjęs skaityti knygą, V. Gasiliūnas išsigando, kad autorė bus pasidavusi socialinei provokacijai: miesto stenduose jau geroką mėnesį afišuojamas baltaplaukis berniukas, iš kaladėlių statantis namą. Jam trūksta tik tėčio ir mamos. Tačiau L. S. Černiauskaitė „laikraštinės problematikos“ stengėsi išvengti. Nuo pat rašymo pradžios jai įdomiausia yra žmogaus psichologija, kaip žmonėms bendraujant auginama meilė.

V. Juknaitė tvirtino, kad romanas parašytas talentingai, be jokios klastotės, o jame vaizduojamas pasaulis veriasi skirtingomis spalvomis. Jai iškilo klausimas, kodėl pagrindinei veikėjai, kenčiančiai dėl sergančio sūnaus ir vyro neištikimybės, prireikė įsisūnyti dar vieną vaiką. L. S. Černiauskaitės teigimu, jos veikėja, kaip ir daugelis moterų, yra ne visai racionali būtybė. Rašytoja kažkur yra skaičiusi, kad moteris savo motinystę visiškai realizuoja pagimdžiusi du vaikus. Veikėja Izabelė norėtų turėti antrą vaiką, bet ji išgyvena baimę dėl jo sveikatos, todėl nusprendžia įsidukrinti mergaitę. Vaikų globos namuose įvyksta mistiškas susitikimas su berniuku. Užsimezga „beprotiškai stiprus ryšys“. Rašytoja yra įsitikinusi tokio ryšio realumu. Pasak jos, visas romanas yra apie neapčiuopiamus dalykus.

V. Gasiliūnas priminė eseistų (Sigito Parulskio ir Giedros Radvilavičiūtės) mugėje išsakytą mintį apie pirmąjį asmenį: jeigu nerašau pirmuoju asmeniu, negaliu patikėti, kad rašau teisybę. L. S. Černiauskaitės romanas yra suskirstytas į šešias dalis, kiekviena jų yra vis kito veikėjo bandymas pažvelgti į praėjusius įvykius. Autorė tvirtino, kad pirmasis asmuo trukdo rašyti. Kai nusibrėžiamas atstumas tarp savęs ir personažo, tą personažą lengviau pajusti. Tiesa, pirmoji apysaka parašyta pirmuoju asmeniu, tačiau ji sukurta tais laikais, kai autorė dar tik „žaidė rašymą“.

Kilo klausimas dėl žanro – kaip autorė sugalvojo gana trumpą tekstą pavadinti romanu? Kvėpavimas į marmurą – pirmasis jos romanas. Tik įpusėjus knygą rašytojai pradėjo aiškėti, kad galbūt šią medžiagos sanklodą, kurioje nedaug veikėjų, pavadins romanu. O jeigu rašai romaną, L. S. Černiauskaitės nuomone, turi žinoti, kad jį rašai. Tačiau kas yra romanas, kokios jo savybės ir privalomosios dalys, autorė paaiškinti nesugebėjo. Romanas turi specifinę struktūrą ir ypatingą visumą. Tobulo romanisto pavyzdys – Williamas Faulkneris.

V. Juknaitės paklausta, ar reikalingas toks skaitytojas, kuriam įdomūs autorės „batai ir vyrai“, L. S. Černiauskaitė atsakė, kad tuo metu, kai rašo, ji gyvena savo pasaulyje ir apie skaitytoją išvis negalvoja. Žinoma, jeigu skaitytojas to kuriamo pasaulio neatrastų, rašyti būtų beprasmiška. Apie skandalingus tekstus autorė sakė, kad moteriškuose žurnaluose nėra nieko blogo papasakoti apie save tai, ką gali atskleisti. Tuomet skaitytojai pamatys, kad esi panaši į juos.

V. Gasiliūnas pagyrė gražią autorės kalbą. Knygoje apčiuopta daug dalykų, kurių nepastebime, pavyzdžiui: pagalvėje palikta duobutė yra šalta kaip šulinio rentinys. Galima sustoti prie vieno sakinio ir juo pasigrožėti, o tai būdinga tik poezijai. L. S. Černiauskaitė sakė nuolat galvojanti apie kalbą ir poetinę sakinio koncentraciją. Jai norisi, kad proza pusiaukele suktų į poeziją. V. Gasiliūnas išsyk priminė keliuką, kuriuo pasuko Renata Šerelytė, kai ėmė skelbti tekstus, vadinamus eilėraščiais. L. S. Černiauskaitė nuramino, kad kol kas eilėraščių rinkinys – dar tik tolimos ateities perspektyva. Šiuo metu jai eilėraščiai yra kaip maldos, intymus skausmingų įvykių išsakymas.

V. Juknaitė tvirtino, kad ši knyga yra tikras įvykis lietuvių prozoje – ji rodo kartos lūžį. Penkiolika metų būta baisaus streso, o šiuo metu negalėjimas atlaikyti tikrovės spaudimo slūgsta. Pasaulis atgauna savo spalvas. Pačiai L. S. Černiauskaitei jos karta yra neapibūdintinas reiškinys, apie tai bus galima kalbėti po kokių dešimties metų, nes kas vyksta dabar, sunku suvokti: išgyvenama krizė, atsiranda naujų reiškinių ir naujų rašančių žmonių.



Ramutė Dragenytė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą