Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





...laiminga iki mirties

2003-02-01
Elžbieta Skuodienė. Kai vėluoja laimė. Parengė Kostas Aleksynas. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. 381 p.


Ši knyga pakliuvo man į rankas tuo metu, kai dar nebuvau atsigavusi nuo perskaitytų bent poros dešimčių lietuvių moterų romanų, išleistų pastaraisiais metais. Dokumentinė literatūra dažnai yra šaltas dušas, priverčiantis pamąstyti apie grožinės literatūros (ne)galimybes. Rafinuočiausias pramanas paveikumu neretai nusileidžia gyvenimo tiesai.

Paprastos moters Elžbietos Skuodienės (1902–1990) knygos pavadinimas duotas parengėjų. "Kai vėluoja laimė" prasmė išaiškėja tik perskaičius paskutinius jos sakinius:

Vyresnysis sūnas irgi visur motiną vežiojo po Lietuvą ir po Latviją, Estiją. Jisai jau buvo baigęs aspirantūros mokslą ir tapęs universiteto dėstytoju. Tai į savo gyvenimo pabaigą Bučienė tapo laiminga iki mirties.

Naivi ir graži pabaiga, parašyta dar 1971 m. (dalis knygos 1972 m. buvo išleista savilaidos būdu), įsitikinus, kad jokių esmingų pervartų gyvenime jau nebebus. Laiminga senatvė sau "parašoma" kaip atpildas už vargus, juoba kad tradiciškai pagyvenusiai moteriai kaip ir nedera patirti ryškių sukrėtimų. Knyga išleista "vyresniojo sūno" Vytauto Skuodžio iniciatyva ir nebeatspindi tolesnių Elžbietos Skuodienės gyvenimo metų, taip pat ir jos vaikų likimo, todėl nėra kalbama, pvz., apie sūnaus disidentinę veiklą. Baigiamajame žodyje V. Skuodis nurodo, kad "[k]nygoje nieko nėra pramanyta. Pakeistas tiktai pagrindinės veikėjos vardas ir pavardės: ir mergautinė, ir pagal vyrą, ištekėjus" bei kai kurie kiti asmenvardžiai. Knyga iliustruota nuotraukomis iš autorės ir jos šeimos gyvenimo, taip darsyk patvirtinant pasakojimo "tikrumą".

"Kai vėluoja laimė" gali būti skaitoma įvairiai: ir kaip sunkaus vienos moters gyvenimo atpasakojimas, ir kaip šimtmečio Lietuvos istorijoje liudijimas. Neabejotinai turėjusi pasakotojos talentą (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos rankraštyne saugomas stambus jos pateiktos tautosakos rinkinys), Elžbieta Skuodienė buvo ir aistringa skaitytoja. Kelionę į Ameriką pas vyrą (ten gyveno 1928–1930 m.) aprašo ir taip: "Visą parą Bučienė mažai kreipė dėmesio į savo bendrakeleivius, nes buvo įsigilinusi į Tarzano skaitymą". Sūnus mini, kad "vien tik 1971 metų rudenį ir žiemą antrą kartą perskaitė visus Lazdynų Pelėdos raštus, Žemaitės šešiatomį, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės raštų leidinį, Šatrijos Raganos dvitomį ir kitas knygas", o rašyti ją, atrodo, paskatinęs Žemaitės pavyzdys. Rašė tarmiškai (panevėžietiškai), ir išsaugota jos kalba teikia knygai žavesio. Veikiausiai jos lektūra (XIX–XX a. sąvartos laikų) bus suformavusi ir nuostatą, ką ir kaip dera rašyti apie savo gyvenimą. Turbūt todėl pasirinktas pasakojimas trečiuoju asmeniu, pakeisti vardai, t. y. mėginta taikytis prie grožinės literatūros kanonų. Knygos kaip žinių šaltinio pripažinimas liudija lietuvės modernėjimą: Amerikoje gimus pirmajam sūnui, "[g]riebėsi visokių vadovėlių ir iš Lietuvos išsirašė "Moters" laikraštį […]", "[m]audydama pratino prie šalto perpylimo, nes knygoj rado, kad tai esą labai sveika".

Daugiausia dėmesio skiriama vaikystei, sunkiai ir varganai (našlaitė, tėvas girtuoklis ir mušeika), jaunystei. Čia ryškus socialinis aspektas, pabrėžtas XX a. pradžios literatūroje, o tarybinėje literatūroje suabsoliutintas. Kaimo bendruomenė – gana atšiauri, turtinė padėtis lemia net ir vaikų tarpusavio santykius. Pvz., Skuodienė aprašo, kaip pirmąsyk nusifotografavo (apie 1906 m.) priėmusi pirmąją komuniją:

Marytė numanė, kad jinai nelabai tinka basa, su apdryžusia suknele prie kitų, pasipuošusių vaikų. Ir, fotografui betvarkant, dienininko Verutė vis supykus stumdė Marytę, kad prie jos per arti nestovėtų. Bet visai prašalint niekas neišdrįso. Ir taip skurdžiai Marytė nusifotografavo pirmą sykį.

Nuotrauka publikuojama: mergaitė tamsia suknele tikrai stovi atokiau nuo kitų – baltom suknelėm, su nuometais ir žvakėm rankose. Apskritai fotografavimasis jau laikomas būtinu svarbiausių gyvenimo momentų atributu. Prieš vestuves: "lyg nujausdama, kad jinai čia nebeilgai taip linksmai begyvens, atminimui nusprendė nusifotografuoti su savo darželio išaugintomis gėlėmis". Per vestuves taip pat: fotografas tris kartus fotografuoja ir vis liepia būti linksmesnei: "Bet Marytė vis nenori fotografo klausyti – jai širdis nepavelija" (tekėjo už nemylimo, vyresnio, bet "amerikono", turtingo, neprašiusio pasogos).

Šeimos gyvenimą Skuodienė prisimena taip, kad pabaigos žodyje sūnui tenka aiškinti, jog autobiografiniams kūriniams būdingas "subjektyvizmas" ir todėl tėvas esąs aprašytas "vienpusiškai": "[…] aprašomas Bučas, t. y. mūsų tėvas, buvo labai taupus, ir dėl to kildavo šeimyninių konfliktų, tačiau jis turėjo ir gerų charakterio savybių, apie kurias atsiminimuose neužsimenama". Taip jau nutiko, kad tos "geros savybės" Elžbietai-Marytei neužsifiksavo. Jos nepaliko mintis, "kaip gyventi su tokiu puspročiu vyru?", kuriam "vargšui paduotas vienas trupinys sugadina […] ūpą visai dienai". Mušė ją ir vaikus, supykęs sukapojo Kalėdų eglutę ("Bučienė vis galvoja: kažin ar visoj Lietuvoj atsirastų bent vienas toks tėvas, kuris taip žiauriai elgtųs su savo mažais vaikais?"). Nuotraukos ir vėl pasirodo tekste:

Atėjus vasarai, žmona prašo vyro, kad duotų pinigų vaikus nufotografuoti […].

– Tau tik pinigus terioti! Ir taip daug išterioji.

Ką daryt, taip norias tuos savo baltaplaukius nutraukti.


Pamatęs džiūstančias nuotraukas, tėvas jas suplėšė (veikiausiai ne visas, nes nuotrauka publikuojama). Maistui ir drabužiams pinigų reikėjo kaulyti. Savo būseną ji apibūdina kaip nuolatinę baimę.

Kitas spalvingai aprašytas laikotarpis – jau iš pokario, kai likusi našle su trimis vaikais (namai, iš kurių nuomos šeima gyveno grįžusi iš Amerikos, vienas nacionalizuotas, kitame jiems tepaliktas butelis) mėgino išgyventi. Darbo negavo (nepriimta dirbti į cukraus fabriką, "parėjo Bučienė kaip sena, sunykus, geram darbui nebetinkama žmogystė"). Tapo spekuliante, pardavinėjo mieste sviestą, lydė taukus, virė "barankas", slapstydamasi nuo milicininkų, nes "spekuliantas visur visų turėjo bijoti". Kovojo su naujaisiais kaimynais dėl savo daržo sklypelio, leido vaikus į mokslą. Knyga baigiama praturtėjimu (kai pavyko iš JAV atgauti vyro paliktus banke pinigus, "visi vaikai pirkosi volgas") ir jau cituota "laime iki mirties".

Intymybių, būdingų šiandienos moterų autobiografiniams tekstams, čia, suprantama, tėra nebent užuominos. Akivaizdu, kad XX a. viduryje galiojo griežti ir moters saviraiškos, ir savojo kūno suvokimo kanonai:

[…] Bučienė laukė antro kūdikio. Vasara karšta, o ta figūra taip iširusi, kad gėda ir prie gatvės pasirodyti. Vienąsyk, bestovėdama už namo, net apsiverkė, kad reikia kavotis nuo žmonių.

Bet Elžbieta Skuodienė galiausiai savo baimes užrašė, šitaip jas įveikdama.


Solveiga Daugirdaitė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą