Kūrybinė drąsa ir baimė: Dalia Jazukevičiūtė

„Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du „Nemuno“ klausimai Daliai Jazukevičiūtei:

I

– Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

II

– O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?


I

Yra tokie psichoanalitiniai asociacijų žaidimėliai. Gydytojas taria bet kokį žodį, o tu jam labai greitai atitari kitą... Kai man pasakė žodį „gyvenimas“, aš tučtuojau atsiliepiau – „skauda“. Taip ir neužsiauginau odos, nors anksčiau melsdavausi: „Dieve, užaugink man odą“. Neužaugino. Matyt, man negalima, o reikia gyventi šitaip – be odos. Aš ir gyvenu. Gyventi yra labai stipru ir intensyvu. Tokiems žmonėms beveik nereikia aplinkos arba jos reikia labai minimaliai, labai mažai, nes viduje be galo stipru ir intensyvu... Tai, kad nereikia aplinkos, labai gerai, ypač dėl to, kad atpuola būtinybė kurti aplink save visokius estetiškus interjerus ir dizainus... Man visiškai nesvarbu – žalia sofa ar geltona. Stovi toje kambario kertėje vaza ar tik šluota... Ir svečiuose jokių interjerų niekada neįsimenu, o jeigu ir pastebiu, tai tik akimirkai. Akimirkai prieš šuolį – šuolį bendrauti, kalbėti ar šiaip pabūti. Ir dar gyventi intensyviai viduje labai patogu dėl to, kad visai nebaisu būti vienai. Atvirkščiai. Man būti vienai taip pat įdomu, kaip ir su žmonėmis. Kai šalia nėra žmonių, galiu kalbėti ir gyventi su bet kuo įsivaizduojamu. Su savimi, su žmogumi, kurį kažkada mylėjau, su dukromis, nors jos abi Vakaruose, su Dievu, su savo angelu ir dar su labai daug kuo. Turiu bent tuziną gerų, ištikimų draugų – ir ne tik egzistuojančių šiame pasaulyje, bet ir gyvenusių prieš keletą šimtų metų, tačiau vis tiek esančių su manimi, šalia. Ir jie man padeda ištverti, padrąsina ir pamoko. Na, pagal mano poreikius ir jų galimybes. Taigi dėl dvasios intensyvumo vienatvės problema, jeigu tai kam nors yra problema, man nėra žinoma. O štai būtinybė būti drąsiai tikrai egzistuoja. Maža to – aš jaučiu nuolatinę būtinybę būti narsiu žmogumi. Vis ruošiuosi nusipirkti sau medalį „Už narsą“ Pilies gatvėje pas tokį dieduką, prekiaujantį sendaikčiais. Už narsą gyventi... Manau, esu jo nusipelniusi. Bet va kažkaip vis neprisiruošiu. Nes pabandykite įsivaizduoti žmogų be odos ir dar bailį... Tai katastrofa. Tada jis turėtų lindėti šiltnamyje tarp pomidorų, spintoje po senais paltais arba lovoje po antklode. Visados. Kadangi šiltnamio neturiu, spintose netūnau, o lovoje visą laiką irgi neišgulėsi, nes norisi valgyti, rūkyti arba pasivaikščioti kokiam rudens parke, tenka atlaikyti pasaulį. Gyvai ir be odos. Todėl visada idealizuoju ir idealizuosiu tik drąsius, nelūžtančius ir gebančius pakilti net iš pačių giliausių duobių žmones. Labiausiai patinka paveikslai, kurie vaizduoja prisikėlusį Kristų, o ne Kristų ant kryžiaus, pati gražiausia vieta Evangelijoje, kurioje Jėzus sako: „Lozoriau, kelkis ir eik“, – ir Lozorius pakyla ir eina. Dar labai mylima Šventojo Rašto citata, virtusi jau beveik devizu: „Nutarsi dalyką ir įvyks tau, ir žibės tavo keliuose šviesa“. Aš apskritai esu už šviesą. Svarbiau už šviesą nieko ničnieko nėra. Todėl ir deklaruoju narsą gyventi ir narsą mirti. Tikiuosi, kad jos man visada užteks. Jau esu kartą rašiusi, kad pridėjau prie dešimties Dievo įsakymų dar ir savąjį, vienuoliktąjį – „Nebijok“. Bet netiesa būtų manyti, jog išties niekada neišsigąstu. Drąsa – dar tik pastanga. Aš stengiuosi, aš mokausi drąsos. Tai mano spyruoklė. Stuburas. Varomoji jėga. Žaviuosi Stenka Razinu, kuris jau ketvirčiuojamas budelio savo broliui ir bendražygiui Frolui, praradusiam paskutinius drąsos likučius ir paskutinę akimirką dar bandžiusiam atsiprašyti valdovo, tarė: „Tylėk, šunie“. Man gražus šis paskutinysis Stenkos narsos liudijimas, kad ir ką jūs manytumėte.

Bet nebijoti ničnieko – jeigu ir gali – tai tik dėl paties savęs. O dar yra mylimieji... Dėl jų nuolat bijai. Mama visą gyvenimą bijo, kad jos vaikui kas nenutiktų, o vaikas, nors ir penkiasdešimties sulaukęs, vis tiek tikisi, kad jo motina bus gyva amžinai ir visi tie materijos tvarumo dėsniai jam bereikšmiai. Bet kalbėsiu tik apie save, ne apie kitą – nes dėl kitų ir aš bijau. Visada bijosiu. Kad ir kaip būtų neprotinga, baimė yra meilės sudėtinė dalis. Meilė netobula. Ji godi, savininkiška. Jai maža žinojimo, kad kai mylimo žmogaus niekur žemėje nebebus, jis vis tiek bus. Tik kitur. Mylintysis bijo netekti sau, trokšta turėti mylimąjį čia ir dabar. Matyti ir girdėti. Paliesti. Arba paglostyti. Arba ką nors pasakyti... Dar nors vieną kokį žodelį... Ir nieko nepadarysi. Ir daug nepasišakosi. Tai nepraeinanti gyvųjų, o gal ir mirusiųjų liga.

Bet aš pati nenoriu būti išties laisva, o man laisvė yra drąsos sinonimas tik tada, kai gyventi beliks kokios trys minutės. Ir jau išties nebebus ko bijoti. Noriu laisvos nuo baimės širdies jau dabar, šičia, ir turėti ją tokią dar ne vienerius metus. Bet va rašymo drąsa... Man atrodo, tai visai kas kita. Visai „iš kitos operos“... Nieko bendro su narsa gyventi rašymas neturi. Ką jau ką, o užrašyti tai jau drąsos man visada užtektų – problemą įžvelgiu visai kitur. Įsivaizduoju maždaug šitaip: žmogus – tai lyg užkimštas butelis, kuriame sėdi jo kūrybinės potencijos džinas: visos jo mintys, kalnai minčių, visokie suvokimai – vandenynai suvokimų... Bet tas kamštis labai sunkiai išplėšiamas iš to butelio. Kam pavyksta jį išlupti – tas ir pratrūksta. Aš irgi jaučiu lobius savyje, sąmonėje ir pasąmonėje, bet iki galo neatsiveria kažin kokie šliuzai, todėl visi tie mano kalnai, dykumos ir vandenynai, mano angelai ir mano demonai taip ir lieka glūdėti giliai viduje, niekam nepapasakoti. Baisus dalykas. Ir nieko negaliu padaryti, niekaip negaliu išplėšti to kamščio ar atplėšti tų vartų, už kurių įkalinti mano jausmai ir vaizdiniai. Tie vartai sunkūs, nepakeliami. Kartais pro geležinius virbus trumpam blyksteli šviesa... Gimsta eilėraštis, sublizga viena kita tikra mintis publicistikoje ar trumpame esė. Ir vėl tyla. Todėl tik viliuosi – gal kada nors pagaliau suprasiu, kaip išleisti tą džiną iš butelio, ir štai tuomet...

Ir dar. Manau, kad visi žmonės turi tuos lobius, tuos kalnus ir vandenynus, bet jie dar labiau nemoka iki jų prisikasti nei aš, todėl dauguma apskritai ir nekuria nieko. O kuriantieji daug daugiau ir geriau už mane moka atsklęsti tas slaptąsias dureles, tuos šliuzus. Žino paslaptį, kaip atsiverti. Jie ir yra palaimintieji kūryboje. Ką gi, duota tiek, kiek duota. Nemanau, kad esu labai nuskriausta ir nevarau Dievo į medį. Juk parašiau pačioje šio teksto pradžioje: man gyventi yra stipru ir intensyvu, o kad skauda – nesvarbu. Ir turi skaudėti. Kitaip iš kur sužinočiau, kad apskritai gyvenu?

II

Jokios baimės nei baltam popieriaus lapui, nei tuščiam monitoriaus ekranui nejaučiu. Gal todėl, kad tai mano darbas, duona kasdienė, bet rutina pavadinti vis vien negalėčiau. Kad ir apie ką mane, žurnalistę, priverčia likimas rašyti, kad ir kokias istorijas ar apie žmones pasakoti, turiu pati sau susigalvojusi tokią išganingą nuostatą: parašyti bet kuriame savo straipsnyje, apybraižoje, istorijoje ar istorijėlėje nors vieną, nors vieną vienintelį, bet tikrą ir savo sakinį. Žinoma, kartais parašau jų ir daugiau – ne vieną. Šis žaidimas su savimi mane žurnalistikoje ir gelbsti. O kartais išgelbsti ir straipsnius. Nesvarbu, kur tas sakinys nukištas. Kartais toli, giliai užmaskuotas, kartais šiaip nudrėbtas viduryje, kartais pačioje pabaigoje arba tai apskritai paskutinysis rašinio sakinys... Bet tie paslėpti sakiniai išgelbsti mano kasdienybę. Išlygina mane ir paguodžia. Jie išveža visą, kartais nepakeliamai sunkią dienos, savaitės, mėnesio beprasmybę. Tai kas, kad dažniausiai tie keli tikri sakiniai arba tik tas vienas vienintelis taip ir lieka amžiais skubančio ir nedėmesingo mano skaitytojo, taip greitai prabėgančio eilutėmis, neperskaitytas, nepastebėtas. Aš juk ir dabar neatsižegnoju nuo savo maksimalistinių paaugliškų pareiškimų. (Nesvarbu, kad jie maksimalistiniai, svarbu, kad tyri.) Ir drąsiai galiu pakartoti – rašau tik sau ir Dievui. O Dievas atidus. Šitai žinau be menkiausios abejonės – mane už simuliaciją, už melavimą, už blefą žiauriai baudžia. Ir jokių pasiteisinimų, nors jų sugalvoju šimtus, nepriima ten, aukštybėse. Tas pats tinka ir eilėraščiams. Gal kam ir dera, gal kam ir leidžia „daryti“, konstruoti, išgalvoti, išmąstyti gerus, vidutinius ar pačius intelektualiausius eilėraščius. Man neleidžia. Privalau rašyti savimi. Arba nerašyti nieko. Rašyti krauju, kaip kitados sakydavome... Nors tai ir naiviai skamba šiais pragmatiškais laikais, bet ką padarysi. Neleista man grakščiai pavaidinti ir dar grakščiau pakoketavus nulipti nuo scenos. Nors ir kaip norėčiau. Kai pusę gyvenimo nugyveni, jau labai gerai žinai, kas tau leista, o kas ne. Netiesa, kad tokie „krauju rašantieji“ greitai išsisemia, anksti pražūva. Nepražūva, jeigu tik neina prieš Dievą, o eina su Dievu. Aš bandau eiti su Juo. Ir visada rašiau ir rašysiu tiktai kraštutinio, ribinio išgyvenimo pulsu – be jokių „konstrukcijų“, be jokio dangstymosi nėriniuotomis grožybėmis ir įmantrybėmis, be jokių puošmenų. Nieko tada neišeis? Galbūt. Bet aš nors pabandysiu, kaip sakė mano senas draugas Ken Kesey knygos „Skrydis virš gegutės lizdo“ herojus Makmerfis...