Kukli būties deklaracija

Iškilaus senosios lietuvių literatūros tyrėjo ir istoriko Jurgio Lebedžio mokinio prof. Juozo Girdzijausko iniciatyva Lietuvių literatūros ir tautosakos institute sausio 24 dieną vyko mokslinė konferencija "Jurgio Lebedžio skaitymai", skirta 90-osioms gimimo metinėms. Įžangos žodį tarė instituto direktorius prof. Algis Kalėda, pabrėždamas ir iškeldamas Jurgio Lebedžio svarbą ir ženklumą lietuvių humanitarinių mokslų raidai. Apie Jurgį Lebedį kaip literatūros profesorių, jo asmenybę ir darbus iš trisdešimties metų perspektyvos kalbėjo doc. dr. Sigitas Narbutas. Plačiai apžvelgęs žymiojo lituanisto veiklą ir vadovavimą Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrai, gausų būrį bendražygių ir mokinių, jis įvertino Jurgio Lebedžio reikšmę šių dienų senosios Lietuvos literatūros tyrinėjimams. Pasak S. Narbuto, J. Lebedžio mokslinių tyrinėjimų kryptį nulėmė svarbiausias tikslas, keltas nuo pat savarankiško darbo pradžios, – išspręsti lietuvių literatūros atsiradimo problemą: "Kur lietuviško žodžio pradžia? Ką laikyti idėjiniais ir estetiniais lietuvių literatūros pradais? Kokie veiksniai skatino ir kas stabdė lietuvių literatūros formavimąsi pradinėje stadijoje?" Deramai pripažindamas nepaprastą jo darbų įtaigą, pranešėjas pabrėžė būtinybę parengti naują J. Lebedžio raštų leidimą.

Lietuvių tautosakos tyrinėjimų savitumą J. Lebedžio darbuose aptarė dr. Rita Repšienė. Dauguma jo parengtų knygų – S. Stanevičiaus "Dainos" (1954), "Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a." (1956), S. Stanevičiaus "Raštai" (1967) – buvo skelbiamos, kad būtų lengviau prieinamos tyrinėtojams, mokyklai ir platesnei visuomenei. Taip pat monografijomis apie Mikalojų Daukšą ar Simoną Stanevičių buvo siekiama reprezentuoti iškiliausias praėjusių amžių asmenybes, populiarinti ir skatinti sekti jų pavyzdžiu, vadovautis jų iškeltomis idėjomis, tęsti lietuvių kultūros ir kalbos tiriamąjį darbą, "priduoti našumą ir norą ant jos taisymo ir platinimo", – kaip rašė S. Stanevičius, perfrazuodamas M. Daukšos žodžius. J. Lebedžio studijai atrinkta archyvinė medžiaga, išleista kaip knyga "Lietuvių kalba viešajame XVII–XVIII a. gyvenime", angažuoja tolesniems tyrinėjimams ir išlieka sugestyvi iki šiol. Beje, kaip ir buvo nutarta 1636 metų sausio 13 dieną Žemaičių sinodo, vadovaujamo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus: "Kadangi labai svarbu jaunuomenę iš pat mažumės mokyti gerų papročių ir mokslų".

Apie J. Lebedžio požiūrį į katalikiškąją XVIII a. lietuvių literatūrą kalbėjo dr. Mikas Vaicekauskas. Apžvelgdamas svarbiausius J. Lebedžio darbus, ilgiau apsistodamas ties "Senąja lietuvių literatūra", išleista 1977 metais, M. Vaicekauskas pademonstravo įvairialypį požiūrį į senosios literatūros kalbą: svetimybių vartojimas kaip kalbos puošimas, pretenduojantis į aukštąjį stilių, ar kalbos skurdinimas, jos nemokant ir siekiant tariamo gražumo ar mokytumo. "Pasak Lebedžio, teigiamai, literatūriniu požiūriu, turime vertinti tuos religinio pobūdžio lietuviškus raštus, kurie ugdė (literatūrinę) lietuvių kalbą. Tačiau dabar visus literatūros tekstus turime vertinti objektyviai, juos tyrinėti kaip tuometinės raštijos, literatūros reiškinius, tuometinio kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo apraiškas. Tačiau, mano tvirtu įsitikinimu, J. Lebedžio pradėti kelti klausimai apie XVII a. antros pusės – XVIII a. (katalikišką) lietuvių literatūrą, jos pobūdį ir ją nulėmusius veiksnius yra aktualūs, verti diskusijos ir plėtotės".

Antroji konferencijos dalis buvo skirta J. Lebedžio amžininkų prisiminimams. Apie J. Lebedį kaip prieškario laikų žmogų kalbėjo prof. Vanda Zaborskaitė. Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, V. Mykolaičio-Putino diplomantas ir disertantas, Nepriklausomojoje Lietuvoje turėjęs atsargos karininko laipsnį, jis buvo aukščiausio lygio aukštosios mokyklos pedagogas, reikalaujantis ir pratinantis sąžiningai ir kruopščiai dirbti. J. Lebedžio teigimu, senosios raštijos pažinimas ir studijos – bet kokių lituanistinių tyrinėjimų pagrindas. Jo dėstomas senosios literatūros kursas ir vedami seminarai buvo rezistencijos forma, teikusi laisvos dvasios impulsus. Apskritai jo reikšmė ano meto lituanistikai labai didelė, tai buvo pagrindinė lituanistų mokykla, neapsiribojusi tik senąja lietuvių raštija.

Kartu su J. Lebedžiu Lietuvių literatūros katedroje dirbusi dr. Irena Kostkevičiūtė prisiminė nepaprastą jo asmens – kolegos, globėjo, vyresniojo draugo – patrauklumą. Jis visada buvo laisvas žmogus, donelaitiško prado – žemdirbiškos kultūros – atstovas, kartu turėjęs tuo laiku išskirtinių bruožų – elegantiško kandumo ir žavaus sąmojo.

Pasak VU prof. Juozo Girdzijausko, J. Lebedžio darbai puikiai parodo, kas yra kultūra ir kas yra žmogus kultūroje. Tiriant senąją lietuvių raštiją jam būdingi objektyvios tiesos ieškojimai; savosios kultūros tyrinėjimai kaip tautos išlikimo garantas. Vytauto Didžiojo universiteto prof. Leonas Gudaitis taip pat teigė esąs J. Lebedžio mokinys. Jis iki šiol prisimena nepaprastą J. Lebedžio paskaitų įspūdį, įtaigą ir žavesį. Prof. Albino Jovaišo manymu, J. Lebedys esąs lituanistikos klasikas ir negreitai dar kitas toks užaugs. Apie J. Lebedį kaip nepriklausomą asmenybę kalbėjo prof. Donatas Sauka. Tylus ir kuklus žmogus, estetas, gamtos poetas, galantiškas riteris – tokie apibūdinimai jam buvo skirti tą vakarą, minint tikro ir paprasto nepaprastos kompetencijos ir erudicijos mokytojo ir tyrėjo trumpą, bet įsimenantį gyvenimą ir darbus.

Per penkiasdešimt septynerius jam skirto gyvenimo metus J. Lebedys nuveikė išties nemažai. Pats nuolat rūpindamasis tautos kultūra kaip daugelio kartų širdžių ir proto tvariniu (V. Daujotytė), jis sugebėjo to išmokyti ir einančius po jo – meilės senajai lietuvių kultūrai. Kukliai pasitraukęs į amžinybės tolius, jis mums paliko (pats kadaise buvo išsitaręs) plačius praeities dirvonus, kuriuose slypi dar daug literatūros, kalbos, kultūros istorijos paslapčių, ir asmeninį pavyzdį kaip raktą šiems slėpiniams įminti.