Kraujagyslių pančiai

Nežinau, ar Štirlicas turėjo giminių. Ne kokį pusbrolį prakutusį čekistą, o visą padūmavusių sengalvėlių chorą, blunkančioje nuotraukoje sėdintį medinės trobos fone. Šalia jų troba atrodo dar labiau medinė, pažeidžiama, degi. Šalia jų ir pats Štirlicas atrodytų jei ir ne medinis, tai tikrai degus ir pažeidžiamas. Jo pirštai drebėtų ir daugybė slaptų Berlyno planų liktų neatskleisti. O jei jau taip, istorija būtų susiklosčiusi ne Štirlico naudai, ir mes visi dabar kompensacijos už okupaciją reikalautume iš priešingos pusės, iš plaukus besidažančio vargšo kanclerio. Kalti liktų buvę giminės senoje Štirlico nuotraukoje.

Tikras šnipas privalėjo būti vienišas. Kaip ir tikras kino kaubojus, slaptų reikalų patikėtinis, banko plėšikas ar agentas 007. Giminės jiems esmingai kliudytų, būtų jų silpnoji vieta, vorele bėgtų iš paskos, žvelgdami tiesiai į Achilo kulną. Be to, giminės labai neromantiški. Klasikiniam herojui jie reikalingi trumpam. Juos greitai nužudo, kaip Dapkūnaitę filme „Misija neįmanoma“. Tada herojus gali pulti keršyti, žinodamas, jog iš svetimų gyslų buvo pralietas jo paties kraujas. Nenužudyti giminės tik painiotųsi po kojom, nuolat slankiotų kokia teta su blynais, diedukas su pašto ženklų kolekcija, knerktų pora bamblių, ir d‘Artanjanas su grafu Montekristu tokiame kontekste nebūtų įleisti į literatūrą. Tiesą sakant, niekur jie nebūtų įleisti, sėdėtų po langu ir gertų močiutės kompotą.

Giminės labai praverčia tik humoristinio kūrinio personažui. Gyventi šeimoje neretai yra juokinga, o gyventi didelėje šeimoje – labai juokinga (italų kinematografas etc.), net kai tai ne juokinga, o graudu. Šeimoje šį graudulį nesunku sublimuoti į juoką pro ašaras, tai puikiai sugeba žydai, visi gyvenantys kaip viena didelė šeima. Ar reikalingi giminės pačiam rašytojui?

Jų profesijos dažniausiai netinka net romanui, jų laikraštis – ne „Literatūra ir menas“, o jų patirtis tipinė lyg Žirmūnai. Tačiau jie gyvena gerai, nes būtent taip tą gerą gyvenimą supranta. Giminaitis rašytojas jiems yra didelė anomalija, gegužiukas. Giminaitis rašytojas pravėrė duris į kažkokį nejaukiai kitą pasaulį ir laiko jas pravertas, o iš ten krinta keisti, dienraščių neaprašyti šešėliai. Gerai, kad jis tylus, tas giminaitis rašytojas, ir per giminės šventes sėdi neapšviestame stalo gale.

Mano dėdė Virgilijus Kaziūnas buvo vienintelis Taujėnų miestelio poetas. Rašydavo į rajono laikraštį „Gimtoji žemė“ keistas eiles apie „žalią arklį ir raudoną medį“. Senelis, buvęs Lietuvos armijos karininkas, dėl to niekaip nesugebėdavo nuslėpti ironijos. Juk akivaizdu, kad apie „žalią medį ir raudoną arklį“, bet piemenims gal kitaip atrodo. Ir dėdė, miestelio poetas, vaikščiojo kažkoks užsidaręs, vis labiau po patį save, vis mažiau po giminės kambarius. Antonionio filmo „Naktis“ herojė stebi į dangų leidžiamas raketas, kurios jai keistai asocijuojasi su laisve. Dėdė poetas, vaikų paprašytas, spirdavo kamuolį „į dangų“. Aukštai aukštai, iš viso savo užsisklendimo bei kitų iki kraujo suspaustų spyruoklių. Kamuoliai tiesiog pranykdavo ore. Kai kurie jų turbūt ligi šiol ten tebekabo ir nenori kristi.

Kai kuriais atvejais giminės nelinkę gyventi su tuo savo rašytoju de facto. Jis kažkur de jure egzistuoja, jo veikla yra toks keistas fonas, kaip kadaise pakelėse dūzgę telefono stulpai, tačiau tasai dūzgimas yra toksai nesuvokiamas, plonas, nežinia kur einąs, kad visiškai įmanomas ignoruoti. Ne iš kokio nelabo nusiteikimo, tiesiog išsišokėliai visada nejaukūs, tad giminėms rašytojas yra paprasčiausias Kazys ar Vacys. Tačiau kartais jis išleidžia knygą.

Knyga yra daiktas, prieš kurį neužsimerksi. Daiktas, kurio nepaslėpsi už nugaros. Tad rašytojas padalija knygą tetoms bei močiutėms, pabarstęs maloniai skambančiom dedikacijų cukatom, o šios kokią savaitę ją „skaito“. Skaito ne tik jos. Skaito ir jų draugės, kaimynės, vaistų suleisti užėjusios seselės, dantų gydytojai, knyga cituojama telefonu bei vežama į sodą. Kartais tai eilės. Kartais tokios, kad nejauku. Apie žalią arklį ir raudoną medį.

Giminių pastabas rašytojas priima su dėkinga bei trumpa šypsena ir išsyk nukreipia kalbą bet kur, tačiau kitur. Giminės irgi ne varnai, nelesa jam akių visą ilgą vakarą. Pasakė, jog viršelio nuotraukoj „gerai išėjęs“, ir galima vėl šnekėti apie benzino kainas.

Visada stebėdavausi kolegomis, kurie savo tekstuose keikiasi, bliuznija ar kaip kitaip šiurpina lietuvį kataliką. Ar jie visi našlaičiai? Kur jų tėviškė, troba gimtoji, tėvai, tetos, vaikystės kaimynai? Kaip jų močiutės cituoja jų knygas mezginių draugėms? Cenzūruodamos bei kupiūruodamos? Periodiškai nurausdamos? O gal jie tiesiog visus užkerėjo savo sintakse, užkalbėjo turtingu žodynu arba tiesiog yra geležiniai cinikai, terminatoriai, bombos dagtimi kutenantys plikus visuomenės padus. Kita vertus – gal jie iš tiesų laisvi? Nuo to, nuo ko aš niekad laisvas nesijausiu, be to, net nenorėčiau jaustis. Giminės, kaip jau supratote, čia tik metafora, o tekstų keiksmai – tik pretekstas.

Ir ši metafora vešli kaip klevas, ir jos kraujas teka tūkstančiais kilometrų gyslų, ir tos gyslos dūzgia kaip kadaise telefono stulpai, ir šį savo giminės dūzgimą girdi tik tu vienas. Tu visus mokai savos realybės, ji tavyje kažkaip esmingai kitaip sunoko. Tačiau be jų tu pamirštum, jog tavoji realybė – ne vienintelė. Kiti jos lygmenys egzistuotų tik teoriškai, knygiškai, virtualiai, kaip dabar Ngorongoro krateris. Giminės moko tolerancijos, meilės, pakantumo kitam. Taip pat jie gali mokyti pykčio, neapykantos, niekšybės. Visi tie mokslai tau labai pravers. Kai baigsi juos, tave išmokys ligų, senatvės, pagaliau – mirties, ir tu galėsi visa tai patirti nesirgdamas, nesendamas ir nemirdamas.

Tiktai kartais, pristatomas tolimesniam giminaičiui, girdėsi: čia mūsų… jis, žinokit, „prie literatūros“. Ir šypsosiesi, ir tiesi ranką. Lyg imtum už rankenos ir trumpam pravertum duris į jaukų laikinumo pasaulį.