Komentarai apie A. Švedo kūrybą

Donaldas Kajokas. Mano supratimu, siurrealizmas yra paprastų dalykų nepaprastas derinimas, stengiantis išgauti tam tikrą efektą. To aš čia nematau. Vien nuostata rašyti pagal kokį nors metodą man kelia įtarimą. Paprastai daroma priešingai. Poetas, rašytojai parašo kūrinių, o iš jų susiformuoja tam tikra srovė, metodas. Čia einama atgaline kryptimi, kuri tinka rašytojo laboratorijai, juodraščiams, tačiau didelio meninio rezultato vargu ar galima pasiekti.

Pirmąją mintį iš tiesų užrašyti labai sunku. Paradoksalu, bet pirmoji poeto mintis paprastai nėra tai, kas jam šovė į galvą ir jis užrašė. Būtent tas pirminis užrašymas yra labiausiai apsivėlęs įvairiausiomis tradicijomis. Ir tikrąją savo mintį reikia atkapstyti kaip kokiam archeologui, tai gali būti labai ilgas procesas.

Skaitydamas Aurimo tekstus, aš matau poeto laboratoriją, juodraščius, iš kurių vėliau būtų galima pasirinkti aukso dulkelių. Jau ir radau tokių dulkelių: pvz., „mėnesio didumo burė“ (man labai gražu, kai kartu palyginime yra ir daiktas, ir laikas), „plastilino karvė“, „išgerkime kerintį kaspinų paslaptingumą“. Iš jų būtų galima toliau plėtoti kokį nors vaizdą. Aurimas žaidžia su kalba, bet dar labai mėgėjiškai. Primityviai mėgina išgauti eufoniką specialiai kartodamas tą pačią raidę. Panašiai, tačiau įdomiau tai daro Skaidrius Kandratavičius. Aurimas visiškai nesirūpina eilėraščiu kaip struktūra. Pateikiami pabiri žodžiai, kuriais siekiama kuo labiau nustebinti, išgauti neva netikėtumo įspūdį, suduriant lyg ir sunkiai suduriamus žodžius. Tačiau man atrodo, kad tai puikiai gali atlikti ir kompiuteris. Trūksta siūlo, ant kurio būtų suvertas visas eilėraštis.

Paskutiniuose eilėraščiuose atsiranda kontaktas su skaitytoju, šiluma. Yra ir visai neprastų, pavyzdžiui, apie asiliuką, laimingus žmones palėpėje.

Enrika Striogaitė. Man Aurimo eilėraščiai svetimi. Aš priklausau kitai mokyklai, pakraipai. Jei poezija – tik automatika, tada tai lengvai gali padaryti ir kompiuteris. Tokiu atveju poezijoje lieka tik paviršius, o juk reikia ir vertikalės, kad nueitum giliau už žodžių, reikia proto, intuicijos. Neįsivaizduoju tokios poezijos skaitytojo. Tie, kurie tenkinasi paviršiumi, neskaito poezijos, tie, kurie skaito poeziją, „reikalauja“ gelmės.

Kita vertus, man Aurimo sprendimas visiškai suprantamas. Kažkada rinkausi panašų kelią. Tačiau metams bėgant tos idėjos atsisakiau, nes supratau, kad tai neveda į poezijos gelmę. Tai, ką daro Aurimas, yra smagus žingsnis, tačiau neturintis perspektyvos.

Indrė Žakevičienė. Kiekvienas mėginimas stoti akistaton su besiklostančiu tekstu yra vertas pagarbos. Aurimo Švedo poetiniai tekstai – vienas tokių mėginimų, manyčiau, išties daug žadantis ir bylojantis apie jauno autoriaus pasiryžimą ilgiau paviešėti rašančių žmonių padangėj. Tiesa, tekstai pasirodė labai nevienodi: kalbėjimo tonacija lyg ir ta pati, tačiau pasitikėjimas skaitytoju svyruoja; kartais autorius tarsi pamiršta, kad egzistuoja ir „antroji pusė“ – skaitantysis. Taip, skaitantysis perkuria tekstą, jis gali užkibti už kokio nors įvaizdžio, kurių Aurimo poetiniuose tekstuose gausu, ir toliau kurti savo prasmių ar asociacijų lauką; niekam nereikėtų viltis, kad tas naujasis laukas būtinai atlieps Aurimo sukurtajam, tačiau autorius turėtų provokuoti skaitantįjį šiam „antriniam“ procesui, pateikdamas nors minimaliai „apdorotas“ mintis ar emocijas. Kartais šios „pirminės žaliavos“ skaitytojas gali pasigesti, nes poetiniai tekstai pasirodo daugiau panašūs į uoliai atliekamas psichoanalitiko pasiūlytas pratybas, kai pagal staiga „ant liežuvio“ užkibusių žodžių srautą vertinama paciento dvasios būsena (...apibrėžia du lankus apie / nesantį liemenį o liemenė su / segtukų nimbu išėjo pasivaikščioti / garsų šunkeliais perduoti laišką / pavesta plastilino karvės globalioje / pievoje liula burbulai melstų / švyturių rajonuose nėra muitinės / formalumai išvengia nustebimo / propelerio galūnės nutirpę dėsningai / kerpa nagus beragiui liepta pastovėti...). Tiesiog norėtųsi priekabesnio autoriaus žvilgsnio į savo paties tekstus. Galbūt pakaktų kruopščiau juos suredaguoti.

Vis dėlto Aurimo poezija veikia – gali sužavėti ir sudominti, šokiruoti ir net intriguoti (pvz., „kuoktelėjusi senutė...“, paskutinieji trumpi tekstai). Autorius myli žodį ir moka su juo elgtis, vadinasi, aplodismentų verta tikėtis ir būtina stengtis jų sulaukti kuo greičiau.