Į klausimą, kas naujo nutiko pasaulio literatūroje, atsakyčiau – nieko ypatinga. Viskas kaip visada: leidžiamos knygos, skirstomos premijos, debiutuoja vieni rašytojai, miršta kiti. Jokių naujų ypatingų literatūros srovių, jokių manifestų ar iš kojų verčiančių atradimų šiemet nebuvo. Praėjo turbūt tie audringi literatūros perversmų laikai. Kito kitkas. Kito ne literatūra, o jos vartojimo infrastruktūra.
Skaityklės triumfas
Šiemet bankrutavo vienas didžiausių JAV knygynų ir muzikos įrašų parduotuvių „Borders“ tinklas. Paskutinės jo parduotuvės buvo uždarytos šių metų rugsėjį. Ne ką geriau sekasi ir vadinamiems nepriklausomiems knygynams. Leidybos rinkoje šiuo metu karaliauja „Amazon“, „Apple“, „Barnes&Noble“ ir „Google“. Panašūs pokyčiai vyksta ir Europoje, tik galbūt šiek tiek lėčiau.
Kas yra kas leidyboje šiuo metu galime suprasti iš įtakingiausio šių metų leidybos žmonių šimtuko. Jis tikrai įdomus ir atspindi leidyboje vyraujančius milžiniškus pokyčius. Pirmoje vietoje – „Amazon“ įkūrėjas ir vadovas Jeffas Bezosas. Antroje – Hario Poterio „mama“ J. K. Rowling. Trečią vietą užima „Google“ vadovas Larry Page. Nestebina, ar ne?
Popierines knygas Amazon.com pradėjo pardavinėti 1995 metų liepą. Po dvylikos metų, 2007-aisiais, „Amazon“ pristatė savo „Kindle“ skaityklę ir ėmė pardavinėti elektronines, šiai skaityklei pritaikytas knygas. 2010 metų liepą elektroninių knygų pardavimai viršijo knygų kietais viršeliais pardavimus, o praėjus dar pusmečiui – ir knygų minkštais viršeliais pardavimus. Nuo šių metų balandžio pirmosios kiekvienam šimtui „Amazon“ parduodamų popierinių knygų tenka apie 105 elektronines.
Šiuo metu JAV esanti „Kindle“ parduotuvė siūlo daugiau nei 950 tūkstančių elektroninių knygų, iš kurių 790 tūkstančių kainuoja 9, 99 JAV dolerius ar mažiau. Per paskutinius penkis mėnesius „Kindle“ parduotuvė pasipildė daugiau nei 175 tūkstančiais elektroninių knygų.
Vis labiau populiarėjant elektroninėms skaityklėms ir planšetiniams kompiuteriams, leidybos pasaulyje vyksta perversmas, panašus į sukrėtimą, kuris praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ištiko kino industriją: pasirodė DVD ir vis daugiau žmonių ėmė žiūrėti filmus namie. Todėl dabar ir turime tai, ką turime: ne kino teatrus, o 3D technologijomis ginkluotus pramogų kompleksus. Žiūrovų pinigus stengiamasi išvilioti ne tiek kinu, kiek kitais multipleksų siūlomais malonumais.
Tiesa, nepriklausomi knygynai pagaliau suvokė, iš kur vėjas pučia, ir norėdami išlikti dauguma jų, remiami Amerikos knygų leidėjų asociacijos, įsivedė „Google“ palaikomą elektroninių knygų prekybos sistemą. Šiuo metu knygynai stengiasi įtikinti pirkėją, kad elektronines knygas galima pirkti ne tik iš „Amazon“ ar „Apple“. Galbūt jiems ir pasiseks (nes per mažesniuosius knygynus veikia trečia milžinė – „Google“).
Ateityje elektroninių knygų leidėjams ir knygynams dar teks išspręsti ne vieną teisinę problemą. Leidėjai, regis, pagaliau susitarė dėl elektroninių knygų kainos. 2007–2010 metais „Amazon“ praktiškai buvo elektroninių knygų leidybos monopolininkė ir pardavinėjo jas tokiomis žemomis kainomis, kad netgi prarasdavo pinigus. Taip buvo viliojami potencialūs šių knygų skaitytojai ir gausinamos jų gretos. Tačiau pasirodžius konkurentams buvo nutarta, kad knygos kainą nustato leidėjas, o, tarkim, „Apple“ pasiima trisdešimties procentų pelno dalį kaip mažmenininkas.
Elektroninių knygų kainos tučtuojau pakilo, tačiau jos vis tiek išliko dvidešimčia procentų pigesnės nei knygos kietais viršeliais. Toks susitarimas sukėlė įtarimų Europos komisijai, kuri šiuo metu pradeda oficialų tyrimą dėl „Apple“ ir penkių stambiausių leidyklų (tarp kurių „HarperCollins“, „Penguin“, „Simon&Schuster“) susitarimų, lėmusių „Apple“ dominavimą knygų rinkoje.
Tradicinė knyga taip pat po truputėlį apauga įvairiomis pramogomis: interaktyvūs viršeliai, viršeliai su hologramomis, knygos su garso takeliais... Jau dabar kai kuriems romanams galima atsisiųsti garso takelius internetu ir klausytis skaitant arba netgi kokiame nors vakarėlyje. Jei jūs norite išgirsti tai, ko klausėsi tam tikro romano veikėjai, – užeinate, tarkim, į svetainę largeheartedboy.com ir klausotės.
Visi šie perversmai, žinoma, pasieks ir Lietuvą, tik gal kiek pavėluotai. Kol kas elektronines skaitykles Lietuvoje turi nedaugelis: jos vis dar brangios, lietuviškų elektroninių knygų nėra daug (nors leidyklos jau susigriebė ir tokių knygų kitais metais, manau, tik gausės). Beje, Vilniuje jau atsidarė pirmasis knygynas – „Sofoklis“, prekiaujantis skaityklėmis. Tiesa, pačių elektroninių knygų jie kol kas nepardavinėja. Tačiau skaitykles turinčių žmonių vis gausės ir 2012-aisiais permainos pagaliau užklups ir mus.
Bibliotekos neriasi iš kailio
Ilgą laiką skaitymo tradicijų saugotojomis laikytos bibliotekos paskutiniu metu taip pat priverstos sparčiai keistis. Jos virsta civilinės metrikacijos biurais, socializacijos centrais, poliklinikomis, barais. Ypač toks bibliotekų nuosmukis pastebimas Didžiojoje Britanijoje, kur valdžia šiemet nusprendė uždaryti apie keturis šimtus bibliotekų.
Prasidėjo protestai, streikai, pulta ieškoti išeities. Išradingesnieji įrengė bibliotekose kavos automatus, ėmė teikti civilines paslaugas (registruoti santuokas, išduoti gimimo liudijimus etc.), įsteigė policijos punktus. Kai kurios bibliotekos persikėlė į barus, į kitas bibliotekas savo ruožtu persikėlė dalis savivaldybės tarnybų.
Norėdamos išgyventi bibliotekos ėmė rengti specialias programas paaugliams, protinę negalią turintiems žmonėms. Daugumoje užsienio bibliotekų imta teikti ir elektroninių knygų išdavimo paslaugas. Šią paslaugą JAV jau teikia 66 procentai šalies bibliotekų.
Elektroninė knyga paprastai išduodama vienam skaitytojui savaitei ar dviem. Tiesa, jos nereikia eiti pasiimti į biblioteką, o galima atsisiųsti namo į asmeninį kompiuterį, skaityklę ar išmanųjį telefoną. Pasibaigus knygos išdavimo laikui, ji automatiškai tampa skaitytojui nebeprieinama. Anksčiau vieną kartą bibliotekos nusipirkta elektronine knyga buvo galima naudotis kiek tik nori, tačiau dabar leidėjai bando šį dalyką apriboti iki 26 kartų (t.y. vieną knygą gali paimti 26 skaitytojai), o tada knygos pirkimą vėl tektų atnaujinti. Taigi, kol kas sistema dar nėra nusistovėjusi, ir keletas didžiųjų leidyklų bibliotekoms savo knygų tiesiog neteikia.
Tiek Europoje, tiek JAV suklestėjo ir kitoks dalijimosi knygomis būdas. Miestuose itin išpopuliarėjo viešosios knygų spintos ir lentynos, mažos kilnojamosios bibliotekėlės. Iš miestų aikštėse ir gatvėse įsikūrusių lentynų kiekvienas gali pasiimti jį sudominusią knygą ir palikti jau perskaitytą.
Pavyzdžiui, viena tokia lentyna stovi Kelno Goltstein Forum aikštėje. Žinoma, joje pilna danų brownų ir tomų clansy, bet norintysis gali susirasti tiek Proustą, tiek žinomų šiuolaikinių autorių. Nuostabiausia tai, kad ši idėja pasiteisina.
„Bücherschrank“ (vokiškai – „lentyna“) projektą prižiūri keletas savanorių: papildo lentynas, valo dulkes. Knygas imančiųjų niekas neregistruoja, anonimiškumas garantuotas. Kelno „Bücherschrank“ tapo tokia populiari, kad vietos menininkai ėmė ant jos ir šalia eksponuoti savo darbus.
Tokių iniciatyvų paprastai imasi nedidelės vietos bendruomenės, privatūs asmenys. Tai puikus žmonių bendradarbiavimo, savitarpio supratimo ir solidarumo pavyzdys.
Rankraščiai nedega
Ši sena ir jau nuvalkiota tiesa šiemet [1] pasitvirtino su kaupu. 2011-uosius galime pavadinti ir radybų bei nepublikuotų knygų leidybos metais.
Didžiojoje Britanijoje išleistas niekada nepublikuotas pirmasis sero Arthuro Conan-Doyle‘io romanas „Džono Smito pasakojimas“ („The Narrative of John Smith“). Sero Arthuro pirmojo romano siužetas primena šiuolaikinį modernų romaną: nuo podagros kenčiantis knygos personažas sėdi namie ir mąsto apie gyvenimą, pasaulį, religiją ir politiką. Kartais jis dar kalbasi su pensiono, kuriame nuomojasi kambarį, šeimininke ponia Randl (Šerloko Holmso šeimininkės ponios Hadson prototipu).
Vieno garsiausių pasaulio rašytojų, „Prisukamo apelsino“ („The Clockwork Orange“) autoriaus Anthony Burgesso archyvuose buvo rasta 20 niekur nespausdintų apsakymų, daug laiškų, scenarijų ir daugiau nei 200 partitūrų.
Archyvuose taip pat rasta 200 nežinomų A. Burgesso muzikinių kūrinių, tarp jų – trys simfonijos ir baleto partitūra. Autorius visą gyvenimą užsiėmė muzika, yra parašęs daugiau nei pustrečio šimto muzikinių kūrinių, miuziklą apie Levą Trockį ir operetę Jameso Joyce‘o „Uliso“ („Ulysses“) motyvais.
Kembridžo universitete ruošiamasi išleisti iki šiol nepublikuotą garsaus filosofo Ludwigo Wittgensteino archyvą. Dauguma rankraščių rašyti Franciso Skinnerio, Trejybės koledžo matematiko, Wittgensteino draugo, pagalbininko ir sekretoriaus ranka. Dalį dokumentų sudaro paskaitų konspektai, užrašyti F. Skinnerio ir vėliau taisyti paties Wittgensteino. Kitą dalį – Wittgensteino diktuotos stenogramos, vėliau taip pat taisytos paties filosofo ranka. Šios stenogramos apima ir tekstus, žinomus kaip „Rudoji knyga“, tačiau su pakeistu įvadu ir daugeliu kitų pakeitimų. Esama dar 60 puslapių rankraščių, taip pat lapų su konspektais bei užrašais.
Vatikano bibliotekoje buvo rastas filosofo Spinozos veikalo „Etika“ rankraštis. Neseniai buvo atrastas ir Nobelio premijos laureato, JAV dramaturgo Eugene‘o O‘Neillo autobiografinės pjesės „Egzorcizmas“ rankraštis.
Spalio mėnesį JAV esančiame Baltimorės mieste, Volterso meno muziejuje, atidaryta paroda „Pradingusios ir atrastos Archimedo paslaptys“. Šioje parodoje demonstruojami atkurti iki šiol nežinomo Archimedo traktato puslapiai. Traktatą, remdamasis senomis kopijomis, X amžiuje perrašė kažkoks Bizantijos vienuolis. Jame yra vienintelė darbo „Apie plaukiojančias salas“ versija graikiškai ir vienintelės originalios „Mechaninių teoremų metodo“ bei „Stomachiono“ versijos.
O apie paskutinį radinį gana gausiai rašė ir Lietuvos spauda. Lapkričio pabaigoje buvo išleista pirmoji „bytnikų“ judėjimo iniciatoriaus Jacko Kerouaco knyga „Jūra – mano brolis: prarastas romanas“ („The Sea is My Brother: The Lost Novel“). Šį romaną Kerouacas parašė būdamas vos dvidešimties ir dirbdamas prekinio laivo jūreiviu.
Tiesa, baisia sensacija šis romanas netapo, nes tikrai nėra geriausias rašytojo kūrinys. Pasak vieno apžvalgininko, „kiek dar benzedrino reikėjo jam praryti, kad pagaliau gimtų „Kelyje“.
Rašomoji mašinėlė nemirė?
Gegužės mėnesio kronikose teko rašyti requiem rašomajai mašinėlei – gal šimtą metų buvusiai svarbiausiu rašytojo įnagiu. Tuo metu Indijoje buvo uždaryta paskutinė pasaulyje rašomųjų mašinėlių gamykla. Mumbajuje esanti „Godrej and Boyce“ gamykla paskutiniu metu pagamindavo mažiau nei tūkstantį vienetų mašinėlių, todėl tapo nepelninga ir nereikalinga.
Mašinėlių pardavimas savo piką pasiekė praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Vien JAV tuo metu jų buvo parduodama apie dvylika milijonų vienetų. 2009 metų duomenimis, pasaulyje buvo parduota 400 tūkstančių rašomųjų mašinėlių.
Rašiau, kad, uždarius paskutinę gamyklą, rašomąsias mašinėles jau galima oficialiai laikyti kolekcionavimui skirta retenybe. Pasirodo, klydau.
Mašinėlė sugrįžta. Naujoji rašytojų karta nebepatenkinta kompiuteriu. Jų manymu, kompiuteris pernelyg blaško. Juk jame tiek malonumų: internetas, žaidimai, muzika, filmai, knygos... Juk kompiuteris tarsi sako: „Ei, jei šiandien nenori rašyti – nerašyk, jei negali rašyti – pasitikrink paštą. Pasitikrink paštą. PASITIKRINK PAŠTĄ!!!“.
„Jie turi kompiuterius, turi išmaniuosius telefonus, turi iPadus, bet vis tiek nori rašomųjų mašinėlių. Jiems patinka spausti klavišus ir matyti, kaip žodis atsiranda popieriuje“, – sako 73 metų Paulas Schweitzeris, „Gramercy Typewriter Co“ Niujorke savininkas.
Jis sako, kad paskutiniu metu prekyba mašinėlėmis atsigavo. „Dauguma rašytojų nori išlikti produktyvūs, tačiau nenori visą dieną spoksoti į ekraną. Jie sako, kad mašinėlė leidžia jiems galvoti lėčiau ir aiškiau“, – teigia kita rašomųjų mašinėlių pardavėja Donna Brady.
Perkantieji mašinėles paprastai perka ir joms nešioti pritaikytus lagaminėlius. „Mašinėles labai pamėgo jauni rašytojai. Jie atsineša jas į kavines ar į savo darbo vietas“, – teigia mašinėles pardavinėjančios krautuvėlės savininkė.
Na, ar tai tik Niujorko hipsterių nauja mada, ar mašinėlės tikrai sugrįžta į apyvartą, parodys laikas...
Štai tokie šie metai: nauja išstumia sena, o sena vis netikėtai sugrįžta. Ratas sukasi.
____________________________
[1] straipsnis internetiniame tinklalapyje bernardinai.lt publikuotas 2011-12-22
Bernardinai.lt
