Keletas tezių

Spausdiname Jūratės Sprindytės ir Solveigos Daugirdaitės pasisakymus iš pokalbio "Naujas tūkstantmetis: girnos naujos, o miltai..?", įvykusio vasario 6 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.


Šiandien mes tik bėglūs literatūros kritikai, vartaliojantys karštą dabartį. Nedėkingas užsiėmimas - per suintensyvinto skaitymo savaites atlaikyti ir bandyt rūšiuoti didžiulius informacijos srautus. Sunku rasti intymų santykį su knyga, tam trūksta laiko ir susikaupimo. Manau, kiekvienam padarė įspūdį vien 2001-2002 metų knygų bibliografiniai sąrašai (apimtys ir pozicijų įvairumas bei margumas). Dvejų metų intervalas pasirinktas tam, kad pamatytume, jog kažkas keičiasi. Sociologai mano, kad kaip tik per dvejus metus visuomenėje įvyksta permainų (anksčiau kaitos intervalas buvo penkeri metai). Tūkstantmečio riba visai sąlygiška, bet intriguojanti.

Nūdienos lietuvių literatūros įvairovė yra tam tikra savaiminė vertybė. Pasakysiu ir užgauliai - mažesnioji knygų dalis priklauso žodijai, didesnioji - žodienai. Sudarius vienodas egzistencinės kovos sąlygas, be abejo, laimi blogiausi, nes jų yra daugiau. Prasčiokiški tekstai mūsų nelabai domina, o žodijos masyvą pamėginsim reflektuoti. Literatūros refleksija būtina. Tai literatūros savižinos pakopa. Kas neįsisąmoninta, to beveik ir nėra. Norisi, kad šis keliolikos žmonių pasidalijimas mintimis bent kiek kompensuotų rašančių ir skaitančių bendruomenę integruojančio kalbėjimo stygių. Kita vertus, turime būti labiau dialogo žadintojai nei verdiktų skelbėjai. Tiesiog prisidėti prie nuomonių klimato formavimo.

Manau, kad akivaizdžios yra knygos - dvejų metų lyderės, bet tai nebūtinai geriausios knygos. J.Kunčino "Bilė ir kiti" ir R.Gavelio "Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste" būtų eilinės, bet kadangi autoriai išėjo amžinatvėn, jos paskutinės, žymėtos. Brandus S.Parulskio romanas "Trys sekundės dangaus" - pirmasis jo romanas. Moksleivės V.Blažytės "Geltona pieva" - irgi pirmasis, M.Ivaškevičiaus "Žali" - provokacinis, matomas. O B.Vilimaitės rinktinė "Papartynų saulė" - beveik nematoma, nors viso gyvenimo kūryba susiglaudė vienoje knygoje. Galima išskirti ir storų knygų grupę - D.Kajoko esė, V.Zaborskaitės straipsniai "Tarp istorijos ir dabarties", S.Gedos rinktinė "Sokratas kalbasi su vėju", V.Daujotytės moterų literatūros istorija, H.Kunčiaus romanų trilogija, S.Gaižiūno studija apie baltų Faustą, XIX a. literatūros istorija ir kitos. Mokslo knygos reikalauja keliolikos metų triūso, suskvarbo ir apibendrina didžiulius mūsų literatūros klodus. Bet D.Kajoko eseistinių "dykinėjimų" apimtys tikrai stulbina. O literatūrologijos, kritikos knygų ir vadovėlių vien bibliografija įspūdinga - per šimtą leidinių. Renginio šeimininkų teisėmis pasakysiu, kad LLTI išleistų arba parašytų knygų tam sąraše - daugiau nei penktadalis.


Keletas poleminių tezių, provokacinių punktyrų, kuriuos kiti kalbėtojai argumentuos arba paneigs


1. Viešoji erdvė siūlo tam tikras populiarias, dominuojančias laikmečio idėjas. Ir dauguma leidžiasi jų vedami. Laiko idėjos net padaromos laiko reikalavimais. Šiandien stinga bent minimalaus objektyvizmo (pokary taip buvo vadinamas, tiksliau, koneveikiamas deideologizuotas požiūris). Šiandien į viską žvelgiama per intelektualinių madų siūlomus štampus. Na, kad ir postmodernus būvis. Jo inspiruota estetika. Siūlau pasvarstyti, ar neregite jos išsisėmimo simptomų. Ji pasiuntė velniop sistemiškumą, grožį, darną, logiką, harmoniją, gelmę, hierarchiją, atmintį ir daug kitų neblogų dalykų. Kai kurios šiandienos knygos turi prasmę tik žvelgiant į jas postmodernizmo aspektu. Jei žvelgsi kitaip, kaip buvo žvelgiama į literatūrą du tris šimtmečius, ne kaži kas lieka.

Vėlyvoji modernybė apibūdinama kaip "rizikos kultūra", o turint galvoje postsovietinį žmogų ištikusias permainas ir jų tempus, sakyčiau, dešimteriopos rizikos (šiuo požiūriu žmonių dramų aibė iškyla P.Dirgėlos "Ceremonijų knygose"). Tik labai imlus, judrus, nuolat didelius kiekius informacijos apdorojantis, situaciją reflektuojantis ir mikliai persiorientuojantis individas turi šansų save įtvirtinti - turiu galvoje ir rašytoją, ir jo herojų, ir kritiką ir bet kurį vyrą ar moterį. Todėl kaip niekad anksčiau esame padidėjusio "Aš" refleksyvumo zonoje (sociologo A. Giddenso žodžiais). Deja, dažnai literatūros centre - vienut vienintelis "Aš". Aš ir mano grynoji aktualybė, mano problemėlės be rimtesnių socialinių kontekstų. Aš ir mano kūnas. Jo fiziologinės angos, kurių funkcijos aiškios, gana vienaprasmės. Gerokai įgriso literatūroje vešintis egocentrizmas. Ir net narcisizmas. Labiausiai reflektuojamas kūnas, tarsi savimonė kitais lygmenimis (savo asmens, savybių ir vaidmens) būtų ne taip svarbi. Jau nekalbant apie istorinę, tautinę, valstybinę, pilietinę, t.y. bendruomeninę, savimonę.


2. Matau pozityvios energijos alkį ir jos radimosi ženklų. Žengti kita, priešinga kryptimi skatina aklavietės pajauta, "spengianti tuštuma", anot G.Grajausko.Yra tikrai stebėtinai daug ta priešinga - konstruktyvia ar idealistine - kryptimi žvelgiančių ar jau žengiančių. Nes žmogui literatūroje visada svarbiau egzistencinio pobūdžio informacija, o ne postmodernistiniai triukai. G.Grajausko esė knyga "Iš klausos" baigiasi optimistiniu lūkesčiu: "o taip norėtųsi stebuklingai paprasto sursum corda. Be kita ko, tai ir yra pati tikroji ir vienintelė eilėraščio vertikalė" (p.100 ). A.Savicko memuarai "Žalia tyla": "kai dauguma nežino, kaip kuo efektingau išprotėti nuo plūstelėjusios ultramoderniškos nihilistinės laisvės, man norisi paprastumo ir tvirtumo. Žemiškos idilės. Tylos. Grožio. Meilės" (p.17). P.Dirgėlos esė "Kas bus"?: "Aš sakau, kad kaip tik šiuolaikinės aukščiausio tikslo sampratos ir trūksta visoms jėgoms, visai tai chaotiškai energijai, plūstelėjusiai į žmonių krūtines naujam amžiui prasidedant ir prasidėjus. Samprata formuojasi, kada nors susiformuos, vis daugiau fizinių jėgų ir energijos perdislokuos iš sumaištingos griovybos į konstruktyvią ir įkvėptą kūrybą" (p.122). A.Šliogerio esė: "Tekstas turi būti scena, kurioje pasirodo transcendencija. Beje, taip galima apibūdinti bet kokį tikrą kūrinį" ("Niekio vardai", p.154). G.Beresnevičiaus esė "Ant laiko ašmenų": "Visuotinis gali būti tik nacionalinis išdidumas", "kaip nuolatinė laikysena"; "ideologijos užduotis ir yra parodyti, kad su valstybe, jos praeitimi ir ateitimi viskas gerai" (p.58-59). V.Juknaitė "Išsiduosi. Balsu" atsako į opiausią dienos iššūkį: saugumo jausmo praradimą. Jos credo: "gyvas žmogus yra svarbesnis už tekstą". Anot V.Zaborskaitės, išgelbėti gali tik stiprūs moraliniai aktai. L.Gutausko visa kūryba angažuotai remiasi į krikščioniškąjį klodą. Dvidešimt vienas lietuvių rašytojas knygoje "Tikėti ir rašyti" atsako į klausimus apie santykį su Dievu.

Manau, visi šie pavyzdžiai iliustruoja nuostatų kaitą. Esama kūrinių, turinčių koncepciją. Idėjų pranešimų. Idealistinių signalų. Turinčių vertybių arba angažuotai kvestionuojančių tradicines vertybes ir taip jas atnaujinančių ("Žali"). Man patinka neegocentriški kūriniai, duodantys peno minčiai.


3. Žinau, kad visi šiandien žavėsis esė žanru. Bet ar išgarbintoji esė neišsisemia, "nebuksuoja"? Ar ji nėra vienadieniškesnė už prozą? Kodėl išnyko publicistikos terminas? Juk pripažinkim, kad visos esė, patekusios į knygas, atrodo prasčiau nei periodikoje, išskyrus gal G.Beresnevičiaus "Ant laiko ašmenų", kurios ir buvo rašytos kaip knyga. Esė - nūdienos burtažodis. Pasipylė epigonai, t.y. kiekvienas gali parašyti esė, kai modelis sukurtas ir išplatintas. Esė vis dėlto turi būti grįsta konceptualia mintimi ir jos plėtojimu,o ne lyriniu gražbyliavimu ar gražių detalių vėriniais. Esė rašytojams stinga tvirto intelekto ir originalių idėjų. Esė dabar kaip prozos pusfabrikatis, pakaitalas, prozos jaunylė sesuo.


4. Kinta estetikos ir realybės santykis. Literatai visada vadovavosi mitologema: estetika įprasmina tikrovę, dabar turime ją išvirkščią - tikrovė "suvalgo", nuprasmina estetiką. Dominuoja tikrovės žaliava, tiesiog amorfiškai "sukrėsta" į tekstą. Juslinė, daiktiška kasdienybės empirika įsiveržė su dokumentika, memuarais, dienoraščiais, eseistika, nesuvaldyta ji ir daugelyje tiesiog silpnų knygų. Niekalui knygos rangą suteika prestižinė leidykla, publikuodama paauglių dienoraštį "Noriu Nobelio". Ironija, autentika - čia tik pretenzija, nes dienoraštis rašomas žinant, kad bus spausdinamas. Populizmo atmaina, kai rašytojas kuriamas nuo nulio, kaip ir politikas.

Pati tikrovė šiandien gerokai brutalesnė, žiauresnė, daugiasluoksniškesnė, trapi estetika neatlaiko tikrovės agresijos. Yra ir kita tendencija, kai estetika tampa žaidimo dalimi, viena iš jo funkcijų (A.Andriuškevičiaus esė). R.Marcinkevičiūtė sako apie nevienaprasmę O.Koršunovo spektaklių recepciją: "Mus iš esmės erzina ir baugina new reality kokybiškumas" ("Kultūros barai"). O kiek literatūra yra pajutusi tą naują realybę ir jos kokybę? Naši dirva naujojo socialumo tyrinėjimams. Iš skaitytų knygų atrodo, kad labai pakitusi moterų ir vyrų santykių kokybė, trumpai tariant, jie degradavę.

Prozininkui unikali patirtis tebėra puikiausias šansas: S.Parulskis - desantininkas, V.Juknaitė - gatvės vaikų globėja, J.Kunčinas - bohemos asas, P.Dirgėla - istorinių procesų analitikas, G.Beresnevičius - religijotyrininkas, B.Jonuškaitė - Punsko krašto žmogus ir panašiai. L.Jakimavičius S.Parulskio romaną apibūdina vyriškai trumpai: "tikras" ("7 meno dienos"). Argi tikrumas būtų vertybė, jei išties gyventume simuliakrų epochoje?

S.Parulskio talentingai parašytas romanas kažkodėl neturi būtinos paantraštės - "Tik vyrams". Romane kuriama ir įtvirtinama vyrų mitologija, besiremianti trim atraminiais stulpais (armija, seksas, alkoholis), o ištekėjusios moterys net išmetamos už kartos borto. Bet yra ir verta atsvara - G.Radvilavičiūtė, - moterų mitologijos kūrėja (kasdienybės grožis, meilė, skyrybos, mano vaikas). G.Beresnevičius, P.Dirgėla kuria valstybingumo mitologiją, o R.Gavelis, H.Kunčius, M.Ivaškevičius ją dekonstruoja. Įdomus ir kartų reprezentavimas. S.Parulskis romane rašo apie kartą be savybių, "kuri beveik neturi savo muzikos, savo stabų, jokio supratimo apie tėvynę, istoriją, meilę, pinigus, šeimą, atsakomybę" (p.8). G.Beresnevičių (g. 1961) nuo S.Parulskio (g.1965) teskiria ketverių metų tarpas, bet G.Beresnevičius priklauso kitai kartai, kuri visa tai turi ir net bando projektuoti į ateitį (p. 132-133) "Ant laiko ašmenų" yra išskirtinė knyga savo pozityvios energijos įkrova. Man priimtina ir šiandien atrodo akcentuotina kadais skaityta Ortegos y Gasseto mintis, kad "Kultūra yra vitalinė kiekvieno laikotarpio idėjų sistema". Vitalines idėjas galėtume suvokti kaip tai, kas neleidžia žmogui ir bendruomenei ristis apačion (visom prasmėm) ir prarasti orios egzistencijos galimybių.


5. V.Daujotytės esė knyga "Sakiniai": "Etninė kultūra - šakų, augmenų kultūra; visa, kas ateina iš kitų, iš kitur, yra įskiepiai į savus poskiepius - kiek prisiima, tiek ir gyvybinga" (p.77). Kaip pažinti, kad prisiima, - šiandien, dabar?