„Ir žiūriu į plaukiančią minią, – / Ir ieškau žmogaus žmonėse“ – šis Vinco Mykolaičio-Putino „Parafrazių“, parašytų 1957-aisiais, vaizdas-mintis pirmiausia iškilo mąstant apie Czesławą Miłoszą jo šimtmečio akivaizdoje, apie autoritetus, kurių šiandien pasigendame. Po Antrojo pasaulinio karo, sunkių jo padarinių Lietuvai ir Rytų Europai, po stingdančių pokario situacijų, kūrybą vertusių mechaniniu, klišiniu rašymu, Putinas bando keltis, ieško „žmogaus žmonėse“. Išsprūsta iš ideologinių varžtų. Vėlyvąja kūryba pasiekia dar vieną savo viršūnę.
Žmogaus ieškoti tarp žmonių – nuo antikos išminčių einanti parabolė, išsiskaidanti daugybėje tekstų, skirtingų laikų, erdvių, kalbų. Kylanti iš tikėjimo, kad yra žmonių, kuriems skirta daugiau suvokti, leista aiškiau ir tiksliau pasakyti, kaip yra žmogus ir jo pasaulis Bet ir sutikę skaidrinančiuosius pasaulio suvokimą, savo sąmonės galimybėmis rodančiuosius eitinus kelius, dažnai jų neatpažįstame. Grįžtame, ieškome pėdsakų. Reikia išlaikyti ryšį, gauti patikimų signalų, į vieną ar kitą reiškinį, kūrybos ar kultūros faktą verta gilintis, kad pasirodančios sąsajos nebūtų atsitiktinės.
Cz. Miłoszas yra pasiekęs iš kūrybos iškilusio autoriteto galią. Nobelio premija iškėlė jį į pasaulinį literatūros panteoną. Bet neapribojo jo dvasinio aktyvumo, kartais net rizikingo dalyvavimo tautų ir valstybių reikaluose. Lenkų ir lietuvių politinių bei kultūrinių santykių prieštaros, tai apgludinamos, tai vėl paaštrėjančios, iš naujo įsuka ir Adomą Mickevičių, ir Cz. Miłoszą. Keičiantis Europos žemėlapiui, ir Lenkija, ir Lietuva vėl tapo nepriklausomomis respublikomis, atrodė, jų santykių raida nulemta tokių autoritetų kaip popiežius Jonas Paulius II, Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroic), Cz. Miłoszas. Šiandien, kai tokių asmenybių tarsi ir neturime, darosi itin svarbu šiuos žmones interpretuoti, perskaityti, pristatyti. Arba juos ignoruoti, apeiti; mūsų Vilniaus kraštas šiandien, atrodo, negirdi nė vieno iš tų trijų asmenų. Negirdi netgi Juzefo Pilsudskio, jo kalbos Vilniuje, pripažįstančios istorinį šio krašto lietuviškumą. Kalbos, į kurią pagal aukštas retorinio meno taisykles ir savo įsitikinimus reagavo Mykolas Römeris. Bet juk klausos (istorinės ir dabartinės) nėra netekę visi Lietuvos lenkai, kultūros, verslo žmonės. Greičiausiai tik dalis politikuojančių, kuriančių situacijas, kurios padeda išsilaikyti „ant bangos“, gąsdinti, kad atvesią žmones į piketus. Sąmoningi piliečiai eina arba neina patys.
Kodėl taip reaguojame į Valdemarą Tomaševskį? Juk yra ir kitaip mąstančių Lietuvos piliečių lenkų. Gal turime labiau girdėti ir Krokuvos, Varšuvos intelektualus?
Lieka retorinis klausimas, iškilęs skaitant puikų trikalbį leidinį apie Cz. Miłoszą, sudarytą žymaus jo tyrinėtojo, profesoriaus Aleksandro Fiuto (lietuviams labiausiai žinomo iš aiškinančių pokalbių „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“), išleistą Lenkijos Seimo leidyklos (Czesław Miłosz, „Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of home“, 2011). Su Lenkijos ir Lietuvos valstybiniais herbais priešlapiuose, su akultūruota pavardės rašyba. Turinys trimis kalbomis (lenkų, lietuvių, anglų): Lenkijos Respublikos Seimo maršalkos Grzegorzo Schetynos ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės proginiai raštai, A. Fiuto „Įvadas“ ir „Kalendorius“, dvi Cz. Miłoszo pastraipos iš „Gimtosios Europos“ („Gimimo vieta“ ir „Jaunystės miestas“), „Laureato paskaita“, eilėraščių ciklo „Šeteniuose“ dalys, „Atmintis ir istorija“ (Cz. Miłoszo kalba, pasakyta 2000 m. spalio 2 d. per susitikimą Vilniuje). Galima būtų sakyti, kad tai balansas; suderinti esminiai Cz. Miłoszo mąstymo apie namus, gimtinę, Europą, pasaulį lygmenys. Vienintelė teisinga pozicija didžiųjų žmonių atžvilgiu – kiek įmanoma laikytis jų pačių mąstymo, reikšmių sistemos, kalbos būdų. Tai nėra lengva net sąmoningai siekiant; nepasiekiamos didžiųjų gelmės, viršūnės. Be abejo, lieka reikšmių, dėl kurių galima ginčytis. Bet ne tai yra svarbiausia. Svarbus mąstymo vienis, pozicijos, laikysenos, vertinimai.
A. Fiuto „Įvadą“ dabar galima būtų laikyti apskritai įvadu į Cz. Miłoszą. Atskleidžiama sudėtinga poeto socialinė geneologija, socialinės mikrogrupės samprata ir jos svarba, paryškinta atskirties, kaip fundamentalaus XX a. reiškinio, veikmė. Nuo egzistenciškai žeidžiančios atskirties, kaip pažymi A. Fiutas, Cz. Miłoszą saugojo gimtojo krašto vaizdai. Įsigilinus į Cz. Miłoszą, verta pabrėžti, kad gimtinė, namai, vaizdai kūrybos galios įsukami į bendrą pasaulio sūkurį, galbūt net kosminį. Vadindamas Antrojo pasaulinio karo metais parašytą „Pasaulį“ naiviąja poema, jis lyg pridengia savo tikrąsias intencijas: atrodo, kad tai tik pirminis pasaulis, matomas naiviu žvilgsniu; iš tiesų tai apskritai pasaulis, žmogaus sąmonei laiko ir erdvės sankirtose pasirodantis kaip pradžia. Poema „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ apšviesta patirties, žymiojo alchemiko Oskaro Milašiaus ir Koheleto sunkios šviesos: „Saulė teka ir saulė leidžiasi, / Skubėdama į vietą, iš kurios pateka“ (Koheletas 1, 5). Amžinasis ratas, kuriame pasirodančios žmogaus akimirkos užtenka daug kam suvokti, daug ką pasakyti. Jei sąmonė turi tokių galimybių. Jei įstengia būti žmogumi tarp žmonių; autoritetu, keliančiu ir didesnę atsakomybės naštą.
Lenkijos Seimo leidyklos išleistos knygos pavadinimas „Namų patriotizmas“ paimtas iš Cz. Miłoszo „Gimtosios Europos“ (1958): motina skiepijusi jam „namų“, t. y. gimtosios provincijos patriotizmą. Tai saugiausias patriotizmas, be jo, tiesą sakant, kiti patriotizmai lieka tušti. „Namai“ gali būti suprasti siauriau ir konkrečiau, apimti, kas labiausiai siejama su prigimta vieta, su motinos puse, su Šeteniais. Apie tai A. Fiuto „Įvade“ pasakoma lakoniškai ir aiškiai: „Česlovas Milošas, vienas įžymiausių lenkų poetų, gimė 1911 m. birželio 30 d. – caro pavaldinių šeimoje – Šetenių dvare, ant Nevėžio kranto, pačioje Lietuvos širdyje“. Bet nei žmogaus gyvenime, nei kūryboje nėra tokio aiškumo, kurio nereikėtų aiškintis. Ratas, Koheleto saulės ratas, hermeneutinis ratas. Sunkiausiai sąmonei prieinamas sudėtingumas, slypįs paprastume. Šį, kartais ir paprastą žodžio rūbą vilkintį, sudėtingumą tikriausiai galima laikyti Cz. Miłoszo ontologiniu principu.
Kūrėjai aiškina ir pasaulį, ir vieni kitus. Kuo labiau gilinamės į Cz. Miłoszą, o šimtmečio riba, atrodo, bus davusi naujų ir netikėtų galimybių, tuo aiškiau jo bendruosiuose kontekstuose matome ir lietuvių kalbos literatūrą. Ir kaip sąveikos taškus, ir kaip atvejus, kuriems paaiškinti galima pasiremti jo mąstymu.
Tarp 1953 ir 1958 metų įsiterpia lemtingas, sunkus ir itin kūrybingas Cz. Miłoszo kūrybos laikas. Pasirodo tarptautinio pripažinimo sulaukęs „Pavergtas protas“. Cz. Miłoszas veik pirmasis iš Rytų Europos intelektualų įžengia į negailestingos savianalizės kelią. Šia savianalize, pereinančia į bendrinančią analizę, galima paaiškinti ir iškilesnių Lietuvos asmenybių likimus: „Yra žmonių, lengvai pakeliančių tremtį. Kitiems tai didelė nelaimė, ir jie geriau sutinka daryti nuolaidas, nei netekti tėvynės. Be to, reikia turėti omenyje, kaip giliai žmonės įsitraukia į Žaidimą. Kaip daugelis Rytų Europos žmonių, ir aš žaidžiau kompromisų ir išorinių lojalumo pareiškimų, klastų bei sudėtingų manevrų tam tikrų vertybių gynyboje žaidimą. Šis toli gražu ne visai nepavojingas Žaidimas sukuria jį žaidžiančiųjų solidarumo atmosferą. Taip ir manuoju atveju“ („Autoriaus žodis“).
V. Mykolaitis-Putinas buvo įtrauktas ir įsitraukęs į šį Žaidimą. Sutiko verčiau daryti nuolaidų nei netekti tėvynės, poetui itin svarbios kalbinės aplinkos. Buvo pavojingą Žaidimą žaidžiančiųjų solidarumo centre, kūrė šio solidarumo atmosferą ir buvo jos saugomas – kiek tai buvo įmanoma. Nesugebėjome šio iškilaus mūsų kultūros ir kūrybos žmogaus situacijos paaiškinti; buvo daug paniekos, tulžies ir maža supratimo.
Grįžtame į 1953–1960 metų Cz. Miłoszo laiką: išeina autofikcinis romanas „Isos slėnis“, iškėlęs vidinį, prigimtinį ryšį su gimtine, su Šeteniais, „Poetinis traktatas“, esė rinkiniai „Žemynai“ ir „Gimtoji Europa“, poetas pradeda akademinę veiklą. V. Mykolaitis-Putinas, kurio vardą ir bent romaną „Altorių šešėly“ Cz. Miłoszas žinojo nuo jaunystės, intuityviai taip pat juto tokio kelio galimybę: nors buvo priverstas išeiti iš Vilniaus universiteto, rašė išplėstą autobiografiją, atsiminimus, pereidamas į laisvą esė sąryšį, mąstė apie ankstyvosios patirties svarbą asmenybei ir kūrybai. Mąstė apie tai, kas buvo svarbu ir Cz. Miłoszui, apie A. Mickevičių. Studija „Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra“ parašyta 1955 m. – tuo laiku ir Cz. Miłoszo neabejotinai mąstyta apie šį jam itin artimą romantizmo genijų. V. Mykolaitis-Putinas pirmasis brėžė mąstymo punktyrus, į kuriuos atsižvelgtina suvokiant ne tik A. Mickevičiaus, bet ir Cz. Miłoszo tarpkultūrinę situaciją. Lietuviškumo turinys V. Mykolaičiui-Putinui buvo svarbus; sunkiomis politinėmis sąlygomis gal net vienas iš akstinų imtis sudėtingos A. Mickevičiaus, mėgto ir į lietuvių kalbą versto poeto, akademinės temos. Išeities taškas istorinis, geopolitinis, kartu ir kultūrinis: „Adomas Mickevičius, kilęs iš neabejotinai lietuviškos senos Rimvydų-Mickevičių giminės, negalėjo išvengti istorinio proceso padarinių, palietusių didžiumą Lietuvos bajorijos. Mickevičių giminė, gyvenusi Lydos apskrity, lietuviškos Rodūnės parapijoje, pačiame etnografinės Lietuvos pakrašty, XVII a. pabaigoje nusikėlė į baltarusiškas Naugarduko apylinkes, kur lietuvių kalba skambėjo tik retose vietose. Smulkioji to krašto bajorija, kuriai priklausė ir Mickevičiai, lietuvių kalbą seniai jau buvo pamiršusi, bet, saugodama istorinės Lietuvos tradicijas, laikė save lietuviška. Tačiau bendros su lenkais politinės aspiracijos po paskutinio 1795 m. Žečpospolitos padalijimo vis labiau stiprino polinkį į lenkystę, nustelbdamos lietuviškumą, ypač pietiniuose ir rytiniuose Lietuvos pakraščiuose“ (V. Mykolaitis-Putinas. „Raštai“, t. 8, 1962).
Atidžiau įsiklausę, girdime iš esmės tą patį Cz. Miłoszo ramų analitinį toną, kuris vienintelis tinka kalbėti ir apie neramius, net skaudžius praeities dalykus. Suprantama, Cz. Miłoszo stiliaus amplitudė platesnė: kita situacija, kitos aplinkybės, kiti ir akiračiai. Bet tonas priklauso asmenybės vidui, tam nuolat pasigendamam, ieškomam žmogui tarp žmonių.
Kas būtų žmonija be žmonių? Kas būtų, jei neiškiltų žmonių, kurių prigimtis, sąmonė leidžia matyti, girdėti, suvokti, gebėti pasakyti daugiau. Žmonių, kurių mąstymo gylis kontroliuoja kalbėjimo toną, intonaciją. Net atsakomybę už tai, kad iš žodžio nekiltų nesutarimų (tarp žmonių ir tarp tautų), kad būtų skatinama susikalbėti, taikiai būti, palaikyti gėrį.
Gero kultūros tono „Namų patriotizmo“, pasiekusio Lietuvą iš Lenkijos, spausdinamo Cz. Miłoszo ciklo „Šeteniai“ (II) frazė: „Teatneša mano kūryba žmonėms naudos ir / tesveria daugiau už mano blogį.“
