Daugmaž prieš dešimtį metų aš perskaičiau Johno Updike`o apžvalgą "New York Times Review of Books". Jis recenzavo vieną Brazilijos rašytojo Moacyro Scliaro romaną. Neprisimenu, kaip jis vadinosi (tai buvo "Maksas ir Katės" - V.V.P.), bet Johnas Updike`as pasielgė dar blogiau: tiesiai šviesiai pareiškė, jog tokią knygą reikia apskritai išmesti iš galvos. Iš apžvalgos stiliaus - aprašomojo pobūdžio, be jokių kritinių pastabų, recenzentui žvelgiant abejingu žvilgsniu iš šalies, - buvo numanu, kad knyga jam visiškai nerūpi. Tačiau mane sudomino vienas dalykas: tema. Kiek prisimenu, knygoje buvo pasakojama apie žydų šeimos tvarkomą Berlyno zoologijos sodą. Buvo 1933 metai, ir, savaime suprantama, reikalai klostėsi nekaip. Šeima nusprendė emigruoti į Braziliją. Deja, laivas nuskendo, ir žydas atsidūrė vienas su juodąja pantera gelbėjimosi valtyje vidury vandenyno.
Kuo ta knyga nepatiko Updike`ui? Gerai nepamenu. Gal pernelyg tiesmuka alegorija, pernelyg aiškus juodosios panteros ir nacių sugretinimas? Gal apskritai tema? Gal tonas? Gal stilius? Gal vertimas? Šiaip ar taip, knyga sunervino Updike`ą, bet taip sunervino, jog paveikė kaip kofeinas. Tačiau mane knygos idėja sužavėjo. Kokia tobula laiko, veiksmo ir vietos vienybė! Koks nepakartojamas paprastumas! Panašų jausmą man sužadino Mišimos knyga "The Sailor Who Fell From Grace With the Sea". Kad man būtų atėjusi tokia mintis! Būčiau padaręs ką nors grandioziška. Bet - velniai rautų! - mintis buvo faksuota ne tai mūzai.
Puoliau ieškoti knygos, bet pardavėjai, pasižiūrėję į savo kompiuterius, purtė galvą. Ir tada nutariau pamiršti tą mintį. Norėjau žūtbūt ją pamiršti. Tikrai nebenorėjau skaityti tos knygos. Kam kimštis į galvą visokius niekus? Kam žiūrėti, kaip prastesnis rašytojas maitoja tokią gerą mintį? O gal Updike`as klydo? Gal puiki ne tik mintis, bet ir fabula? Tiek to. Tuo metu parašiau savo pirmąjį romaną. Daug keliavau. Būta meilės nuotykių. Klajojau po pasaulį. Taip prabėgo ketveri ar penkeri metai.
Ir štai atsidūriau Indijoje. Jau antrą kartą savo gyvenime. Turėjau tam tikrą tikslą. Kelionės pradžia buvo sunki. Atvažiavau į Bombėjų, kuriame, kaip žinojau, knibždėte knibžda žmonių, bet tai, ką pamačiau, mane pribloškė. Pasijutau beviltiškai vienišas. Vieną naktį atsisėdau lovoje ir apsiverkiau slopindamas raudą, kad per plonytes sienas neišgirstų kaimynai. Kam aš gyvenu? Per visą gyvenimą nieko gera nenuveikiau. Parašiau dvi menkas knygiūkštes, parduotas po tūkstantį egzempliorių. Nugyvenau šioje žemėje trisdešimt trejus metus, bet neturiu nei šeimos, nei profesijos. Jaučiausi tuščias, išsekęs. Jokių emocijų. Protas sukembėjęs. Negana to, išblėso idėja tos knygos, kurią ketinau rašyti Indijoje. Kiekvienam rašytojui žinoma ta savijauta. Jums neduoda ramybės vaizduotėje gimusi istorija. Jūs puoselėjate ją. Tikite, jog ji plėsis ir atgims popieriuje. Bet štai ateina akimirka, kai jūs žiūrite ir nieko nematote. Nejaučiate pulso. Veikėjai nekalba kaip gyvi žmonės, veiksmas nejuda iš vietos, aprašymai jums nepatinka, - viskas, ką jūs darote, beprasmiška. Išblėso.
Man reikėjo įvykio. Maža to, man reikėjo Tikro Įvykio.
Nuvykau į Materaną, kalnų miestelį netoli Bombėjaus. Miestelis mažytis, kalnuose, aplink nuostabūs vaizdai, o svarbiausia - nė žymės autobusų, motociklų, rikšų. Ten galima nusigauti traukinuku arba taksi, o paskiau vaikščioji pėsčias arba jodinėji raitas. Vaikščiodamas plūktomis raudono molio Materano gatvėmis, gali nebent girdėti, kaip indai spjaudo kramtydami betelį. Viskas dvelkia grynai indiška palaima. Ir kaip tik ten man vėl atėjo į galvą Johno Updike`o išpeikta Scliaro knyga.
Staiga mano galvoje lyg fejerverkas pažiro gausybė minčių, vaizdinių. Vos sugebėjau užfiksuoti jas vieną po kitos. Per kelias džiugesio akimirkas vaizduotėje iškilo ištisi naujo romano gabalai: gelbėjimosi valtis, žvėrys, religijų pynė, paraleliniai pasakojimai apie žvėris ir gyvūnus.
Iš kur atėjo įkvėpimas tą akimirką? Kodėl man dingtelėjo mintis, jog religija puikiai derinasi su žvėrių gyvenimu? Kaip man atėjo į galvą, jog tikrovę sudaro įvykiai, ir mums nebent reikia pasirinkti kokį įvykį, "patį geriausią įvykį", kad sukurtume romaną?
Daugmaž atsakiau sau į tuos klausimus. Pati Indija, kur taikiai gyvena drauge tiek religijų ir žvėrių bei gyvūnų, yra tas "įvykis". Tikriausiai tie vaizdiniai jau anksčiau sukosi mano pasąmonėje ir dabar iškilo paviršiun, atverdami akis į pasaulį. Nors, tiesą pasakius, neguldau galvos. Taip atsitiko, ir tiek. Įsižiebė sumanymai, kurių prieš kelias akimirkas nebuvo nė ženklo.
Dabar mano kelionė į Indiją turėjo prasmę.
Aš aplankiau visus zoologijos sodus, kokie tik buvo Indijos pietuose. Kalbėjausi su Trivandrumo zoologijos sodo direktorium. Valandų valandas praleisdavau šventyklose, bažnyčiose, mečetėse. Ištyriau aplinką, kurioje turėjo vystytis mano romano veiksmas. Stengiausi kiek įmanydamas įsigilinti į savo pagrindinio veikėjo indišką mąstyseną. Po šešių mėnesių jau buvau sukaupęs pakankamai vietinio kolorito ir įvairių detalių.
Grįžau į Kanadą ir pusantrų metų paskyriau studijoms. Skaičiau krikščionybės, islamo, hinduizmo veikalus. Skaičiau knygas apie zoobiologiją ir gyvūnų psichologiją. Skaičiau žmonių, išsigelbėjusių iš nuskendusių laivų, pasakojimus ir įvairių katastrofų aprašymus.
Tiek Indijoje, tiek Kanadoje daug ką užsirašinėjau. Kaleidoskopiškai, padrikai popieriuje ryškėjo "Pi gyvenimas". Ilgokai galvojau, kol apsisprendžiau, koks gyvūnas geriausiai tiktų būti pagrindiniu veikėju. Iš pradžių pagalvojau apie dramblį. Indijos dramblys mažesnis negu Afrikos, ir man dingtelėjo, kad jaunas drambliukas puikiai tiktų gelbėjimosi valtyje. Tačiau dramblys valtyje vidury vandenyno man pasirodė kur kas juokingesnis, nei maniau. Tada pasirinkau raganosį. Bet raganosiai - žolėdžiai, ir man sunku buvo įsivaizduoti, kaip žolėdžiui galima išsaugoti gyvybę atviroje jūroje. Maitinimas jūržolėmis būtų be galo nuobodus ir skaitytojui, ir rašytojui, ir juo labiau raganosiui. Galiausiai apsisprendžiau: tai bus tigras. Kiti gyvūnai - zebras, hiena ir orangutangas - gelbėjimosi valtyje atsirado savaime, kiekvienas simbolizuodamas kurią nors žmonių būdo ypatybę: hiena - bailumą, orangutangas - motiniškus instinktus, zebras - egzotiką.
Mangustą pasirinkau tik todėl, jog man reikėjo nedidelio gyvūnėlio, panašaus į šešką, bet neturinčio šeško savybių. Be to, pats žodis mangusta man patiko savitu poetiniu skambesiu.
Aklas žmogėdra prancūzas, prisivijęs Pi kita valtimi, man atėjo į galvą, regis, iš pat pradžių, dar Materane; apskritai neprisimenu, kaip jis atsirado romane. Pradiniame variante scena su prancūzu buvo nepalyginamai ilgesnė, kone keturiasdešimt penkių puslapių. Ta dalis man labiausiai patiko. Mano akimis žiūrint, tai buvo Beckettas Ramiajame vandenyne. Tačiau mano redaktorė pareiškė, jog tai ir yra didžiausia bėda. Ta dalis buvo komiška, tikras absurdo teatras ir bendrame knygos kontekste atrodė kaip pokštas per laidotuves. Drastiškai skyrėsi stilius. Tad galiausiai aš visiškai išbraukiau tą dalį.
Dumblių sala atplaukė mano vaizduotėn iš tos pačios spindulingos nežinios, iš kur radosi mangusta, prancūzas ir apskritai visas romanas.
Visa kita buvo sunkus ir įdomus kasdienis darbas, žengimas priekin puslapis po puslapio, kai kada abejojant, klystant, perrašant kai kuriuos gabalus iš naujo, bet visada triūsiant su didžiausiu pasimėgavimu, vedamam minties, jog nesvarbu, kaip nusiseks romanas, - svarbiausia, kad jis man padeda geriau suvokti pasaulį ir save.
