Kai „sprogo laikas“

10 dešimtmečio čekų proza

Kalbant apie čekų prozą, dažniausiai minimi vardai yra Ivanas Klíma, Pavelas Kohoutas, Josefas Škvorecký‘s, Bohumilas Hrabalas, Milanas Kundera ar Václavas Havelas. Visi jie yra arba egzilio autoriai (kaip Kundera, Škvorecký‘s, Kohoutas), arba asocijuojasi su Čekoslovakijos disidentine kultūra. Pagrindinė jų tema — čekų komunistinis režimas ir individo gyvenimas jo sąlygomis, pagrindinis herojus — asmuo, vienaip ar kitaip kovojantis prieš sistemą ir kartu patiriantis savo privataus gyvenimo krizę, dažnai susijusią su meilės ryšio pradžia arba pabaiga.

Po 1989-ųjų tikrovė apsivertė aukštyn kojom, suprantama, pasikeitė ir literatūros situacija. Buvęs disidentas Václavas Havelas netikėtai tapo pirmuoju čekų prezidentu, po kelerių metų nusižudė Bohumilas Hrabalas, Milanas Kundera pradėjo rašyti prancūziškai ir nebelaikė savęs čekų rašytoju, Ivanas Klíma, Škvorecký’s ir Pavelas Kohoutas rašė toliau, bet jų naujieji romanai, paremti senais rašymo modeliais, nieko nauja čekų literatūrai nedavė.

Tai kas tuomet atstovauja čekų šiandienos literatūrai, ir kaip būtų galima apibūdinti čekų prozą po 1990 metų? Čia pabandysiu bent bendrais bruožais pateikti savo požiūrį šiuo klausimu. Įžangos vietoj — šiek tiek apie čekų literatūros situaciją prieš komunistinio režimo žlugimą 1989 metais.

Prieš 1989 metus čekų proza buvo pasidalijusi į tris griežtai atskirtas grupes. Pirmajai priklausė oficialiai publikuojama literatūra, kurios autoriai ir turinys buvo cenzūruojami. Antrajai — savilaidos („samizdato“) literatūra, kuri buvo leidžiama įvairiose pogrindžio leidyklose Čekoslovakijoje ir užsienyje. Ir pagaliau trečiajai — išeivijos literatūra, parašyta ir išleista emigracijoje. Ši situacija, suprantama, nebuvo išskirtinis Čekoslovakijos atvejis. Tas pat būdinga ir kitoms buvusio Rytų bloko šalims. Išskirtine galima laikyti Čekoslovakijos savilaidos ir egzilio kultūros apimtį, ypač po sovietų armijos invazijos 1968 metais.

Po komunistinio režimo žlugimo 1989-aisiais šios trys atskiros grupės susiliejo, ir pirmą kartą po 40 metų ėmė funkcionuoti vientisa čekų literatūra. Kartu su laisve prasidėjo ir analogų neturėjęs chaosas knygų rinkoje. Knygynai buvo užtvindyti knygų — buvo perleisti klasikų, savilaidos autorių romanai ir esė, tų pačių autorių naujos knygos, emigrantų kūriniai (pvz., Kohouto ir Kunderos) ir, žinoma, naujai debiutavusių autorių darbai, — visos jos gulėjo ant prekystalių viena šalia kitos.

Atgavus politinę laisvę, ankstesnė rašytojo ir literatūros funkcija — žinoti ir skleisti „tiesą“, kalbėti už silpnąjį ir pasipriešinti režimui — tapo nebereikalinga. Įsteigtos specialios institucijos ir interesų grupės sprendė socialines problemas, o rašytojai galėjo atsidėti „literatūros vardan literatūros“ rašymui. Neatsitiktinai keletas disidentinių autorių, kurie buvo suradę savo vietą savilaidos literatūroje, po 1989 metų baigė rašytojo karjerą, o keletas iš jų vėliau tapo politikais arba žurnalistais.

Paradoksalu, kad ŽODIS, tiek daug laimėjęs po 1989-ųjų, kai kiekvienas gavo teisę reikšti savo mintis jam tinkamu būdu, prarado savo buvusią reikšmę ir vertę. Kitaip tariant, gali rašyti ką nori, bet kartu žinai, kad tai, ką parašysi, greičiausiai sulauks labai menko visuomenės atsako. Pradėjo nykti rašytojo visuomeninis prestižas, ir jis buvo priverstas pats pradėti kovoti dėl savo skaitytojų.

Komercinės literatūros atstovai, siekdami pritraukti skaitytojus, griebėsi anksčiau draudžiamų objektų. Ypač išpopuliarėjo erotizmas. Be to, daugelis autorių pradėjo rašyti veiksmo ir detektyvines knygas. Tarp detektyvų autorių išsiskyrė Milošas Urbanas, kuriantis žavingas detektyvines istorijas, kurios yra ir puikios kokybės literatūra. Keliose jo knygose paslaptinga detektyvo intriga susiejama su Prahos architektūros motyvais. Pavyzdžiui, romane „Septynių bažnyčių miestas — gotiškas romanas iš Prahos“ (1999) Urbanas įspūdingai aprašo Prahos gotiką.

Daugmaž sėkmingai tarp komercinės ir tikros literatūros balansuoja Michaelas Vieweghas. Per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį jis parašė ir išleido 11 romanų. Pirmojoje savo knygoje „Nuostabūs šuns metai“ autorius vaizduoja vienos šeimos gyvenimą Čekoslovakijoje vadinamuoju normalizacijos periodu – aštuntajame dešimtmetyje. Knyga tapo bestseleriu, buvo ekranizuota ir pritaikyta vaidinti teatre. Tačiau po ketvirtos Viewegho knygos kritikai ėmė abejoti jo galimybėmis kurti geros kokybės literatūrą. Į šią kritiką Vieweghas atsakė dar labiau provokuojančiais romanais, kurie jau balansuoja ant kičo ribos. Prasmingas ir jo vienos knygos pavadinimas — „Romanas moterims“. Viewegho romanai išversti į 22 kalbas, jis buvo labiausiai verčiamas dešimto dešimtmečio čekų autorius.

Nemažai knygų buvo skirta istorijai. Daugelis jų bandė užtaisyti 40 metų spragą, kai tiek politikos, tiek literatūros istorijų dėstymas buvo ideologiškai tendencingas. Istoriniuose romanuose buvo pasakojama apie tuos čekų praeities epizodus, kurie buvo nuslėpti arba neteisingai nušviesti, pavyzdžiui, apie Sudetų vokiečių istoriją arba Čekijos Respublikos ir Vokietijos ryšius.

Nepaisant žanrų ir temų įvairovės, 10 dešimtmečio viduryje jau buvo aišku, kad dabartinėje čekų prozoje dominuoja dvi pagrindinės srovės. Pirmoji — vadinamoji „autentiškoji literatūra“, kurios pagrindą sudaro literatūriniai dienoraščiai ir prisiminimai. Galima sakyti, kad ji išreiškė disidentų ir egzilio rašytojų poreikį supriešinti savo patirtį su tuo, kas anksčiau buvo oficiali tikrovės interpretacija. Dešimtajame dešimtmetyje išleistos ištisos prisiminimų ir dienoraščių serijos, sukėlusios didelį skaitytojų susidomėjimą.

Kita srovė galėtų būti pavadinta čekų postmodernistine, arba fantastine, literatūra. Šio tipo prozos ypatumas — labai aiški pasakotojo pozicija ir balsas, fragmentiškas, nechronologinis pasakojimas, aiškiai paveiktas mitinės arba magiškojo realizmo poetikos, nepaisant to, kad veiksmas vyksta tokiuose gerai pažįstamuose miestuose kaip Praha ar Brno. Žymiausias šios srovės atstovas yra Jiřís Kratochvilas, kuris neslepia savo susižavėjimo Milano Kunderos filosofavimu ir postmoderniu rašymu. Per 10 dešimtmetį rašytojas išleido 10 knygų, tarp jų – romanų, apsakymų ir esė apie literatūrą, ir yra vienas daugiausia verčiamų šio dešimtmečio autorių.

Atrodytų, jog minėtos srovės yra visiškai skirtingos, tačiau literatūros istorikas Alešas Hamanas teisingai pažymėjo, kad ir autentiškoji linija, ir fantastiškoji, arba postmodernistinė, linija dabartinėje čekų prozoje išreiškia du priešingus to paties meninės laisvės troškimo polius.

Greta šių dviejų pagrindinių tendencijų taip pat galima išskirti tam tikras temas ir motyvus, būdingus čekų rašytojams 10 dešimtmetyje. Po Aksominės revoliucijos 1989-aisiais iš esmės pasikeitė visa čekų visuomenės struktūra. Daugelis žmonių jautėsi nepajėgūs prisitaikyti prie naujų reikalavimų, kuriuos jiems kėlė laisva visuomenė. Laisvės buvo tiesiog nežmoniškai daug, ir ji teikė galimybes, apie kurias anksčiau nebuvo galima net pasvajoti. Ši situacija sukėlė visuotinį chaoso pojūtį tiek visuomenėje, tiek ir privačiame gyvenime. Šis pojūtis persmelkė ir daugelį šiuolaikinių autorių knygų. Tai buvo vertinama įvairiai. Pavyzdžiui, Jiřís Kratochvilas chaosą tiek socialinėje, tiek literatūrinėje sferoje traktavo nebūtinai kaip negatyvų, nes CHAOSAS reiškia ne tik sumišimą, netvarką, bet simbolizuoja ir naujos erdvės paieškas. Jáchymo Topolo pirmojo romano „Sesuo“ (1994) pasakotojas chaosą išreiškia žodžiais „čas vybouchl“ — „laikas sprogo“. Dauguma šiuolaikinės čekų prozos pasakotojų ir herojų yra būtent tokioje chaotiško laiko erdvėje, kur laiko tarsi nebėra.

Kai kurie rašytojai aiškiai seka didžiųjų čekų prozininkų — Bohumilo Hrabalo ir Jaroslavo Hašeko — pėdomis. Jie savo knygose vartoja daug kasdieniškų posakių, taip pat slengą, jų protagonistai dažnai yra individai, laikomi socialiniais autsaideriais, ir jų istorijos dažnai vyksta vietiniame alaus bare. Žymiausi šio stiliaus atstovai šiuolaikinėje čekų prozoje yra Milanas Kozelka („Povandeninis laivas“, 2001) ir Emilis Haklas („Apie tėvus ir vaikus“, 2002).

Kai romanu „Prisiminimai mano močiutei“ (2002) debiutavo Petra Hůlová, jos stilius buvo lyginamas jau ne su Hrabalo ar Hašeko, bet su Jáchymo Topolo, apie kurį kalbama kaip apie „Topolo fenomeną“. Jáchymas Topolas gimė Prahoje 1962 m. rugpjūčio 4 dieną ir yra Josefo Topolo, garsaus disidento ir dramaturgo, sūnus. Rašyti pradėjo 8 dešimtmečio pabaigoje — tuo metu kūrė dainų tekstus savo brolio Filipo roko grupei „Psi vojaci“ („Šunys kariai“). Devintame dešimtmetyje savilaida išleido dvi poezijos knygas, platino pogrindžio literatūrą, veždavo ją į Lenkiją ir Vengriją, daug kartų buvo sulaikytas — tiek Čekijoje, tiek Vengrijoje ir Lenkijoje. Jáchymas Topolas suvaidino svarbų vaidmenį 1985-aisiais steigiant pogrindžio žurnalą „Revolver Revue“, kuris leidžiamas iki šiol. Po 1989-ųjų jis buvo vienas autoritetingo savaitraščio „Respekt“ įkūrėjų, kur dirba žurnalistu.

Topolo pirmasis romanas „Sesuo“ (1994) sukėlė daug kalbų. Jame vaizduojama Čekoslovakija tuoj po 1989 metų, nauja laisvė, nauji narkotikai, radikalūs pasikeitimai visuomenėje, chaosas. Realios Prahos vietos ir tikri įvykiai čia susimaišo su magiškais elementais, tikrovė ir sapnas pereina vienas į kitą. Romanas buvo pavadintas „vulkaniniu“, „skandalingu“ ir netrukus tapo kultinis. Jis buvo išverstas į vokiečių, vengrų, lenkų ir anglų kalbas. Po „Sesers“ Topolas parašė ir išleido dar tris romanus: „Angelas“, „Naktinis darbas“, „Gargaliuoti degutą“. Topolui būdinga unikali literatūrinė ekspresija, sugestyvi ir energinga kalba.

Tokia būtų šiuolaikinės čekų literatūros panorama, kurioje gausu naujų vardų ir knygų, įvairiai atspindinčių čekų visuomenę ir naująją realybę, atsiradusią sprogus laikui.

Iš anglų kalbos vertė I. Vidugirytė