Jono Aisčio premija

Praėjusį sekmadienį Rumšiškėse įteikta kasmetė Kaišiadorių r. savivaldybės Jono Aisčio (1904-1973) literatūrinė premija. Kaip sakė rajono meras Romualdas Urmilevičius, buvo sunku apsispręsti, kam ji šiemet turėtų atitekti, nes Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba pasiūlė du savo sąjungos narius – Aldoną Eleną Puišytę ir Robertą Keturakį. Jų nuomone, abu poetai nusipelnė šios nominacijos, todėl nutarta juos abu paskelbti laureatais.

Iškilmių pradžia Rumšiškėse prasidėjo šv. Mišiomis bažnytėlėje, kurioje poetas buvo krikštytas, o susirinkusieji prie kapo dainavo liūdnąjį „Peizažą“. Paskui iškilmės persikėlė į miestelio salę, joje panevėžietis dainų kūrėjas Sigitas Stankūnas padainavo keletą J. Aisčio žodžiais parašytų dainų. Popietės metu skambėjo J. Aisčio balsas, kai jis dar 1964 m., švęsdamas savo 60-metį, pasakojo apie vaikystę, pirmąjį „Aušros“ gimnazijoje parašytą vaizdelį apie mokyklą. Kaip vėliau pasakys A. E. Puišytė, J. Aisčio balsas ją sukrėtė, pasijuto tarsi sėdinti už vieno stalo tolimajame Vašingtone...

Literatūros kritikas Vitas Areška apie A. E. Puišytės kūrybą kadaise „Literatūroje ir mene“ rašė: „A. Puišytės poezijos jėga – platus turinio spektras, kuriame ryškus pasaulėjautos nuoseklumas. Joje nedaug formos naujovių. Pagrindinė kryptis – meditavimas tyloje. Knygoje „Žodžio duona ir vynas“ (2003), kurioje sudėti pasisakymai kūrybos temomis, ji išdėsto savo požiūrį į poetinę kūrybą: „Gal tokia mano prigimtis – tyliųjų genties sesuo? Myliu tylą ir vienatvę nuo paauglystės...“

Pokalbio per šiųmečius Poezijos pavasario renginius metu A. E. Puišytė minėjo, kad J. Aistis yra jos mokytojas ir žmogus, kuriuo gali didžiuotis visa Lietuva. Prisilietimas prie jo poezijos, gyvenimo jai yra tikra atgaiva. Todėl su dideliu jauduliu sutiko žinią apie siūlymą apdovanoti ją J. Aisčio premija. Ir premijos įteikimo dieną poetė sakė, kad J. Aistis yra jos mylimiausias poetas nuo pat vaikystės, kai dėdės kunigo bibliotekėlėje rado rinkinius „Intymios giesmės“ ir „Eilėraščiai“. Posmus išmokusi atmintinai.

2005 m. pasirodė naujos R. Keturakio knygos „Ir niekad vėlai“ bei „Ahasferas“. R. Keturakis – ne tik pripažintas poetas, jau išleidęs 13 knygų. Skaudus, širdimi parašytas romanas „Kulka Dievo širdy“, pasakojantis apie mūsų tautos rezistenciją, premijuotas laikraščio „Lietuvos balsas“ (Čikaga, JAV) literatūriniame konkurse. Be to, R. Keturakis yra eseistas, įžvalgus publicistas, įsimylėjęs gimtosios kalbos grožį.

„– J. Aistis, kaip ir Maironis, lydi mane nuo pat vaikystės. Dar vaikas būdamas iš mamos išgirdau jo eilėraščius, o jau mokykloje visi per pertraukas deklamavome eilutes apie „lauką, kelią, pievą, kryžių...“ Drįstu teigti, kad mūsų kūrybą sieja Lietuvos likimas, istorija, kasdienybė ir klaidos“, – sako poetas, kažkada sakęs – „netiesa, kad viskas praeina“.

Su J. Aisčio vardu poetas sieja meilę Tėvynei, dainą Sopuliui. Jo poezija visiems suprantama ir sava.

"– Tie apdovanojimai, kurie atiteko J. Aisčiui gyvam būnant (1937 m. Lietuvos valstybinė premija ir kt.), – tai tik maža dalis įvertinimo Jam. Didžiausias įvertinimas – visų mūsų meilė. Poetas atstovavo savo tautai taip, kad net mūsų priešai buvo pritilę. Jis surinko ir išleido Lietuvos partizanų dainas, kurios turėjo įtakos ir Jo paties kūrybai. J. Aistis dar mūsų iki galo neatrastas, todėl labai nudžiugau, kad mano sūnus, doktorantas, irgi susidomėjo jo kūryba", – kalbėjo R. Keturakis.

J. Aisčio premijos įteikimo iškilmėse R. Keturakis skaitė ne poeziją, o istorinį-filosofinį apsakymą apie Nemuną. Upę, kuri J. Aisčiui buvo pati gražiausia, prie kurios prabėgo būsimojo poeto vaikystė.

Rumšiškių J. Aisčio muziejaus direktorė Gražina Meilutienė džiaugėsi, kad J. Aisčio premijos laureatų gretas papildė tokie iškilūs žmones (2004 m. premija įteikta poetui Jonui Juškaičiui, o 2005 m. – S. Abromavičiui), kaip A. Puišytė ir R. Keturakis.

Kaišiadorių rajono mero R. Urmilevičiaus nuomone, į J. Aisčio premiją galėtų pretenduoti ne tik žinomi poetai, bet ir literatūros mokslininkai, aukštųjų mokyklų doktorantai, kurių darbai susiję su jų įžymaus žemiečio gyvenimu ir kūryba. Meras taip pat norėtų, kad ši premija būtų paskatinimas rašytojams ne už kūrybinę biografiją, o atlygis už konkrečiai nuveiktus darbus.