Rašyk
Eilės (72238)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





J.Griniaus 100-ąsias gimimo metines minint

2002-12-04
J.Griniaus 100-ąsias gimimo metines minint

Sukako šimtas metų, kai gimė (1902 m. vasario 21 d.) lietuvių literatūros mokslininkas, estetikos problemų tyrinėtojas, menotyrininkas, dramaturgas, kritikas Jonas Grinius (mirė 1980 m.). Ta proga "Mintis" pakartotinai išleido 1938-aisiais paskelbtą jo estetikos veikalą "Grožis ir menas" sykiu su 1980 m. parengtais šio veikalo papildymais bei daugiau kaip dvidešimčia jo straipsnių aktualiais estetikos, lietuvių literatūros bei dailės klausimais.

Knyga atspindi J.Griniaus kūrybinių interesų įvairovę. Ją liudija ne tik šis estetikos veikalas, bet ir kitoms kūrybinės veiklos sritims skirti jo darbai. Čia atsiskleidžia autoriaus estetinių, etinių, politinių pažiūrų principai, lėmę būdingas literatūros, meno apskritai aiškinimo linkmes. Šiandieniniam skaitytojui jie ne vienu atžvilgiu gali atrodyti kaip kontrastas mūsų dienų humanitariniams tyrinėjimams, kurių teorinius bei metodologinius pamatus yra labai paveikusios reliatyvistinės postmodernistinio mąstymo nuostatos.

J.Griniaus pasaulėžiūra, teorinė grožio ir meno samprata klostėsi veikiama Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto profesorių, ypač S.Šalkauskio, pažiūrų. Be to, estetinėms jo pažiūroms didelę įtaką padarė pažintis su XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais prancūzų bei vokiečių filosofų veikaluose išplitusiomis intuityvizmo (H.Bergsonas), neotomizmo (J.Maritainas) idėjomis, taip pat psichologistinės estetikos atstovų (T.Visher, H.Lotze, T.Lipsas, J.Volkeltas, R.Müller-Freienfelsas ir kt.) darbais.

Aptardamas grožio prigimtį, J.Grinius iškelia tiek šio reiškinio subjektyvumą, tiek objektyvumą. Daugiausia remdamasis prancūzų neotomistu J.Maritainu, autorius grožio suvokimą apibrėžia kaip tiesioginį, nesuinteresuotą, sintetinį, intuityvų esmės, atsiskleidžiančios reiškinio "individualią konkretybę" išlaikančiu pavidalu, pažinimą. Toks pažinimas, autoriaus nuomone, yra susijęs su maloniomis emocijomis, nes "nėra jausmo be intuicijos ir nėra intuicijos be jausmo". Tradicinis logocentriškas požiūris į pažįstamų reiškinių esmę J.Griniaus grožio sampratoje susipina su psichologiniais veiksniais, tačiau šios sąsajos pagrindų autorius išsamiau neaiškina. Atmesdamas subjektyvistinį bei objektyvistinį požiūrį į meno prigimtį, mokslininkas ją įžvelgia objektyvių ir subjektyvių pradų sąveikoje, nes tik "subjekto ir objekto abipusis veiksmas ir pasipildymas duoda visą grožį, grožį tikrąja prasme" (p. 27). Būdamas tikintis žmogus, neotomizmo šalininkas, J.Grinius reiškinių esmę, įsikūnijančią jutimiškai suvokiamose formose, supranta kaip tiesą, idėją, "Absoliučią Esybę", kurios pirmoji priežastis yra Dievas. Būtent Dieviškoji idėja suteikia "esybėms esmę ir būtį. Ji įžiebia jose grožį".

Grožio raišką mene autorius sieja su "žmogiškai vertingų idėjų" atvaizdavimu. Šis teiginys išplečia tradicinę meno sampratą, pažintinius bei psichologinius aspektus papildydamas vertybiniu (aksiologiniu) dėmeniu. Jis, autoriaus požiūriu, meno grožį skiria nuo gamtos grožio, nes "Gamtos grožis yra indiferentiškas vertybėms, o meno grožis iš esmės yra vertybinis grožis" (p. 64).

Vertybinis meno matmuo, J.Griniaus nuomone, paaiškina meno kūrinio gebėjimą prabilti į "visą psichofizinį žmogų", ypač jo emocinę prigimtį. Vertybinė meno idėjų prigimtis lemia psichologiškai interpretuojamo meno kūrinių suvokimo holistinį, integralų pobūdį. Šią mintį autorius grindė M.Blondelio, P.Claudelio, J.Maritaino ir kitų prancūzų autorių, plėtojusių "integralios filosofijos", "integraliosios estetikos" idėjas, darbais. Visuminį požiūrį taikydamas visai meninei kūrybai, J.Grinius gana kritiškai vertino vienpusiškas meno sampratas ir jomis grindžiamą meną: teoriją "menas menui", formalistinius meno aiškinimus, froidistinę meno interpretaciją, schemišką abstrakcionistų kūrybą, didaktinį meną ir kita.

J.Grinius – ryžtingas turiningo, žmogiškos, visuomeninės prasmės kupino meno gynėjas. Menas, pasak autoriaus, yra "pati žmogiškiausia kūrybos rūšis arba žmogiškiausia kultūros sritis". J.Grinius neabejoja meno galia būti "visos tautos vienytoju bei stiprintoju", padėti "atsispirti svetimoms įtakoms, kurias gausina šių laikų gyvenimas". XX a. Europos mene iškerojusį formalizmą, bergždžią eksperimentavimą, žmogaus išnykimą iš vaizduojamojo meno kūrinių autorius linkęs vertinti kaip meninės kultūros krizę, Europos meną apėmusią "sunkią ligą", antihumaniškumo apraišką, kurias daugiausia lemia visuomenės gyvenime įsigalėjęs materializmas, individualizmas, technikos revoliucija, sumenkusi religijos įtaka. J.Grinius pasergi lietuvių meno kūrėjus perdėm nesižavėti avangardistiniais eksperimentais. Jo įsitikinimu, "mūsų dienų avangardizmas, liaupsinamas snobų, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis – iš esmės destruktyvus arba nihilistinis" (p. 513).

Kiekvienas menininkas, teigia autorius, išreiškia savo laiko aspiracijas, kiekvienas tikras meno kūrinys yra visuomeniškas, nes "iškelia žmogiškai vertingas idėjas ir tuo parodo, kad visi žmonės yra broliai". J.Grinius mano, kad "grožėjimasis meno kūriniais turi būti suderintas su visomis gyvenimo sritimis, ypač su įgimtaisiais dorovės ir krikščionių religijos dėsniais" (p. 305). Jis kvietė meno kūrėjus, intelektualus grįžti prie krikščioniškojo humanizmo, smerkė komunizmą ir nacizmą, kurie parodė, kad "atmetant krikščioniškos dorovės metafizinius pagrindus, viešasis žmonių gyvenimas moraliniu atžvilgiu grįžta į barbariškas džiungles".

Daugiau kaip pusė amžiaus mus skiria nuo tų metų, kai J.Grinius savo estetines pažiūras dėstė "Grožio ir meno" puslapiuose. Per tą laikotarpį estetikos mokslo panorama labai pakito. Vienos estetinių tyrimų kryptys ar mokyklos keitė kitas, tolydžio mažėjo estetinių kriterijų apibrėžtumas ir imperatyvi galia. Šiandien vyraujantį estetinį diskursą yra labai paveikusi postmodernistiniam mąstymui būdinga episteminio skepticizmo bei reliatyvizmo dvasia. Šiame fone praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusios J.Griniaus pažiūros išsiskiria tvirtais estetiniais kriterijais, kuriuos jis nuosekliai taikė nagrinėdamas literatūros, meno apskritai kūrinius. Neprarado teorinės reikšmės J.Griniaus iškeltas vertybinis (aksiologinis) meninės kūrybos tyrinėjimo aspektas, holistinė kūrinio poveikio asmeniui samprata, riteriškas meno visuomeninės, kultūrinės prasmės gynimas, įžvalgi vienpusiškų meno teorijų kritika.

Kita vertus, nemaža atsakymų, kuriuos kitados J.Grinius pateikė į aktualius meno teorijos ir praktikos klausimus, daugeliui šiandieninės estetikos tyrinėtojų pasirodytų esą veikiau tariami negu tikri atsakymai. Bet tokia, matyt, yra mokslo idėjų dalia: kas šiandien atrodo tikra, rytoj gali pasirodyti besą klaidinga. Jei būtų kitaip, tikriausiai neturėtume to, ką vadiname mokslo pažanga.



Žibartas Jackūnas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą