Jauki broliškų rankų šiluma

Jau seniai laisvės vaisius skanaujantys bendrapiliečiai pasiekia tolimiausias egzotiškas Ramiojo vandenyno salas, tad netolima išvyka į lietuviškas salas Lenkijoje panaši į tokią nuobodžią kasdienybę, kad apie ją net ir užsiminti būtų lyg ir nepatogu. Tačiau tie, kuriems tebėra svarbus žmonių dvasinis bendravimas ir bendravimo nuoširdumas, tikiuosi, nepriekaištaus šio rašinio autoriui.

Taigi be nuotykių įveikę lyg ir simbolinę Lazdijų muitinės užkardą, fotografui Jonui Jakimavičiui jaunuoliškai vairuojant savo plieninį žirgelį, mes: poetai Ineza Janonė ir Rimantas Klusas, kino režisierius Algirdas Tarvydas ir šių eilučių autorius, – švilpte nušvilpėme Seinų link. Ten tradiciškai įsiamžinom prie vyskupo Antano Baranausko paminklo, kartu nejučia pademonstravome kūrėjams lyg ir nepriderančios turistinės jausenos trivialumą. Kaip vėliau paaiškėjo, pasikuklinom neužėję į Lietuvos respublikos konsulatą Seinuose... Neilgai čia užtrukę ir porą kartų pasiteiravę kelio (vidutiniaamžį žmogų pakalbinau lenkiškai, o jis man gražiai viską paaiškino lietuviškai), vingiuodami keliukais ir gražių „dzūkiškų“ kalvelių sūpuojami, pasiekėme jaukųjį Punsko miestelį. Su gražia šypsena ir tvirtu rankos paspaudimu pasitikti Punsko ir visos Lietuvos poeto Sigito Birgelio, mes, literatai, stebėjome, kaip dar iki oficialios vakaro pradžios fotografas Jonas, padedamas režisieriaus Algirdo, kultūros rūmų fojė įkurdina didelę ir, manyčiau, labai prasmingą fotografijos parodą. Apėmė jausmas, kad nesurežisuotų ir šiltų nuotraukų centre esantis Bernardas Brazdžionis, apie kurį matėme A. Tarvydo filmą, visų lietuvių – ir gyvenančių šiapus, ir anapus sienos – dainius, šioje erdvėje jaučiasi taip pat jaukiai, kaip jautėsi savo tėviškėje, kurios takais ir takeliais fotografas jį lydėjo ir jo veidą, gal labiau po gimtąsias vietas vaikščiojančio žmogaus, negu virš žemės pakylėto poeto, fiksavo.

Mūsų viešnagė buvo priderinta prie tradiciškai Punske vykstančių rudeninių literatūrinių skaitymų, į poros valandų limitą turėjome tilpti ir mes, ir keli šio puikiomis kalvomis ir ežerais pakerinčio lietuviško krašto literatai, gali sakyti, išimtinai poetai. Mažumėlę pavydėjau plunksnos broliams poetams, kurie turėjo galimybę paskaityti po kelis savo eilėraščius, taigi nors truputį praverti savo sielos vartelius ir pademonstruoti profesinį pasikaustymą. O man nebuvo kaip skaityti savo naujausio istorinio romano „Karūnos spindesio apakinti“ ištraukos, teko trumpai papasakoti, kaip išsirutuliojo idėja nukelti skaitytoją į XIII amžių, Lietuvos valstybės kūrimosi laikus, atsakyti dar į vestibiulyje jaunos punskietės, kaip išaiškėjo, Vilniaus universiteto studentės istorikės, užduotą klausimą, kodėl svarbiausiais kūrinio personažais tapo ne Mindaugas ir jo žmona Morta, o kur kas šykščiau senuose šaltiniuose ir istorikų monografijose minimi istoriniai asmenys. Juk apie juos nėra girdėję ne tik „Klausimėlio“ „herojai“, bet ir nemaža dalis kur kas labiau išprususių skaitytojų. Jau post factum save subariau, kad paminėdamas romano personažes moteris, daugumoje gimusias autoriaus vaizduotėje, ir jų šekspyriškas meilės dramas, užsimindamas apie problemas, kurias autoriui kelia istorinės faktologinės medžiagos laikymasis, pristigau laiko net užsiminti apie kovas, kuriose kūrinio herojai žūtbūtinai grūmėsi, norėdami suvienyti lietuviškas etnines žemes ir jas apginti nuo nukariautojų kaimynų. Kita vertus, žinojau, kad pasimokyti lietuviško patriotizmo turėtų ne punskiečiai iš mūsų, o mes iš jų. Panašūs dvasią keliantys patriotiniai jausmai šiapus Lietuvos sienų gyvenančiųjų krūtinėse virė nebent tada, kai spindinčiomis akimis Kauno dramos teatro scenoje sekėme besirutuliojančius Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ įvykius.

Jaunieji Punsko klausytojai ypač entuziastingai priėmė trumpas, šmaikščias, tačiau talpios minties ir jausmus išjudinančias R. Kluso epigramas. Susikaupę klausė ir kur kas santūresnių, įsijausti ir įsigilinti verčiančių I. Janonės eilėraščių. Buvo keista ir tuo pat metu malonu, kad bene didžiąją susirinkusiųjų dalį sudarę jauno amžiaus klausytojai elgėsi visai ne paaugliškai ir tų į senelius jiems tinkančių svečių klausėsi ne tik nešurmuliuodami, bet ir stebėtinai susikaupę. O kai iš talentingo poeto ir, kaip reta, ne trivialaus žmogaus S. Birgelio išgirdome, jog susitikimai su menininkais iš Lietuvos ir iš kitur čia rengiami bene du kartus per savaitę, toks jaunųjų klausytojų dėmesingumas mus dar daugiau apstulbino.

Buvo malonu, kad Seinų ir Punsko literatus bei mus savo dalyvavimu renginyje pagerbė Lietuvos konsulas Seinuose dr. Liudvikas Milašius su žmona. Su šia garbia ir malonia pora, kaip ir su keliais kitais Punsko šviesuoliais, teko nuoširdžiai pabendrauti oficialiajai vakaro daliai pasibaigus prie vyno taurės. Tačiau man, istorikui, viešnagės metu bene giliausiai į širdį įsirėžė Suvalkų krašto patrioto Petro Lukoševičiaus, jaučiančio, kad jo gyslose vis dar galingai ir įsakmiai pulsuoja drąsiųjų ir išdidžiųjų protėvių jotvingių kraujas, pasiaukojančios ir nesavanaudiškos pastangos įamžinant senų seniausiai kruvinose kovose žuvusių, bet savo nepalaužiamą dvasią šiame krašte tebeskleidžiančių senolių atminimą. Kai ir su pasididžiavimu save jotvingiu vadinantis poetas S. Birgelis mus vedžiojo po P. Lukoševičiaus sodybą, kur jau baigia iškilti XIII a. jotvingių gyvenvietė su pilimi, šventuoju gojumi, apėmė keistas jausmas, kad čia, pilyje, įsikūrė kadaise kovojusių ir žuvusių jotvingių dvasios, ir tarp šių rąstinių sienų jos jaučiasi ramiai bei jaukiai. Kaip ir mūsų įtaigusis ir iškalbusis ekskursijos vadovas, jaučiau tas senolių dvasias, todėl nebūčiau labai nustebęs, jeigu kuri nors iš jų būtų giminiškai prisilietusi prie mano veido... Neabejoju, kad nemenka mūsų respublikos žiniasklaidos dalis imtų atkakliai knaisiotis ir aiškintis, kokią materialinę naudą, jeigu ne dabar, tai netolimoje ateityje, viliasi gauti P. Lukoševičius, į tą statybą investuodamas dideles lėšas ir užsiimdamas lyg ir beprasmišku darbu. Tačiau Seinų ir Punsko krašte nedaug atsirastų žmonių, kurie suabejotų šio tauraus žmogaus nesavanaudiškumu ir pasiaukojimu. O ir man, plunksnagraužiui, ne tik nekyla jokių abejonių dėl šio žmogaus nuoširdumo, bet ir parūpo mintyse jo užmojį bei ryžtą palyginti su valdovų rūmų Vilniuje statytojų (ar atstatytojų?) ryžtu. Užmojai, aišku, nepalyginami, ir auganti rąstinė jotvingių gyvenvietė prie Punsko greta milžiniškų mūrinių vilniškių rūmų atrodytų labai kukliai. Tačiau kai suvoki, kad į valdovų rūmų statybą investuoja valstybė, taigi ir mes visi – jos piliečiai, o čia viskas gula ant vieno žmogaus pečių, supranti, jog jo ryžtą ir drąsą galima lyginti nebent su legendinio Heraklio ryžtu.

Vilkimės, kad ir mūsų kuklių pastangų dėka jau šitiek dešimtmečių statomas dvasinis tiltas tarp šiapus ir anapus sienos gyvenančių lietuvių ne tik nesugrius, bet tvirtės, džiugindamas visų mūsų širdis.