Pagarbos ir dėkingumo ceremonija atsisveikinant su Aldona Irena Brazdžioniene
Su tavim aš per pasaulį platų
Žemės krašto eisiu pažiūrėt,
Atsigert jaunystės amžinųjų metų
Iš negęstančios gyvenimo taurės.
Bernardas Brazdžionis
Rugpjūčio 7 d. Kauno Petrašiūnų kapinėse palaidota Aldona Irena Brazdžionienė. Amžinojo poilsio ištikimoji gyvenimo draugė atgulė šalia vyro Bernardo Brazdžionio, lietuvių literatūros klasiko. „Nemunas“ spausdina Brazdžionių giminės bičiulio, žinomo išeivijos veikėjo Juozo Kojelio, dabar gyvenančio Kaune, žodį, pasakytą šioje pagarbaus atsisveikinimo su tauria asmenybe ceremonijoje.
Malonūs kauniečiai, Brazdžionių kraštiečiai
ir visi atvykę į a. a. Aldonos Brazdžionienės laidotuves,
Dalyvaudami šiose laidotuvėse, kartu pareiškiame pagarbą prieš trejus metus Amerikoje mirusiam ir čia palaidotam poetui Bernardui Brazdžioniui. Taipgi pagarbiai prisiminkime anksti mirusius ir Amerikoje palaidotus Brazdžionių vaikus – Saulę ir Dalių.
Kojelių šeimos vardu reiškiu užuojautą Brazdžionių sūnui Algiui, dukraitėms Dalytei ir Bitutei su šeimomis, Aldonos seseriai p. Zujienei su šeima, brolio dukrai Aušrai Stanionytei, kuri lyg vaidilutė aukurą saugo dalį Poeto memorialinio palikimo, taip pat Aldonos brolienei p. Dagienei su šeima ir visiems kitiems, kuriuos riša su Brazdžioniais kraujo ar tautinių ir krikščioniškų moralinių vertybių giminystė.
Kiekviename atsisveikinime, net laikiname išsiskyrime, yra daugiau ar mažiau liūdesio. Tik aš tikiu, jei šiuo momentu čia pasirodytų a. a. Aldona, liūdnai šypsodama mums tartų: Neliūdėkite. „Yra kaip yra ir kaip turi būti“.
Artimai su Klasiku susibičiuliavęs Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas poetas Petras Palilionis, Aldonai mirus, „Nemuno“ savaitraštyje padarė pirmą pranešimą apie jos mirtį, artimiesiems pareiškė užuojautą ir paskelbė Bernardo prieš 60 metų parašytą eilėraštį „Tu man buvai – tu man esi“. Tada dar jaunas Poetas, pasitraukęs į Vakarų tremtį, dieną ir naktį bombarduojamoje Vokietijoje išsako savo jausmus žmonai Aldonai. Atrodo, kad tada jis su šeima buvo išskirtas taip, kaip mes, visi pabėgėliai, tada buvome karo audrų išblaškyti. Eilėraštį Bernardas parašė Tuebingene, žinomame universitetų mieste. Šį eilėraštį ką tik padeklamavo aktorius Petras Venslovas, ir aš noriu vieną jo posmelį pacituoti:
Tu man buvai kaip laivui burė
Ir kaip žibintas virš uolų,
Kur blaškės debesys paniurę,
Kai plaukėm mes likimo jūra
Ieškot nežinomų salų...
Posmelio simbolika paprasta: laivas – Brazdžionių šeima, burė buriniame laive – tas pats, kaip motorlaivyje motoras ar irklai laivelyje. Be burių, be motoro, be irklų laivas nejuda. Nežinomos salos – nežinoma ateitis. Pasprukusiems į Vokietiją iš komunizmo priespaudos šimtams tūkstančių įvairių tautų karo pabėgėlių ateitis tapo nežinomomis salomis. Kas atsitiktų, jei Hitleris kapituliuotų prieš Staliną, ir abu diktatoriai, kaip karo pradžioje, vėl susitartų sunaikinti Vakarų demokratijas? Ir tuo metu nelabai praktiškas buitiniuose reikaluose Bernardas patiki Aldonai parinkti kryptį į „nežinomas salas“.
Čia esame paskutinio Aldonos gyvenimo etapo liudininkai. Ji nuplaukė, kaip gyva būdama sakydavo, savo Bernardėlio kryptimi.
Laimingos kelionės, Aldona!
Pasveikink nuo mūsų visų Bernardą.
Pasveikink Saulutę ir Dalių.
Kurie Jus mylėjome, dėkojame Jums už Jūsų tautinį-krikščionišką šioje žemėje palikimą. Ačiū Aldonai už nepamirštamai Tavo besišypsantį veidą.
Iki pasimatymo.
Aldona Irena Stanionytė gimė 1912 m. liepos 11 d. Joniškyje. Su poetu Bernardu Brazdžioniu susipažino Kaune, 1934 m. sausio 10 d. jie susituokė Šv. Antano bažnyčioje. Šeimoje gimė sūnūs Algis ir Dalius, dukra Saulutė. Išvengusi sovietinių trėmimų, šeima 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į JAV. Gyveno Bostone, Los Angele, Vistoje (Kalifornija). Sūnus Dalius mirė 1985 m., dukra Saulutė – 1992 m., Bernardas Brazdžionis – 2002 m. liepos 11 d., Aldona Irena Brazdžionienė - 2005 m. liepos 16 d. Bernardo ir Aldonos Irenos Brazdžionių gyvenimą tęsia sūnus Algis, aštuoni anūkai, 22 proanūkiai ir viena proproanūkė.