Ir kaip siela skrajūnė...

- Dinn…dinn…dinn…dinn…
Toly toliausiam pakrašty pasaulio
Netilsta dūžiai tartum amžini,
Galingos rankos dumia dumples,
saulė
Užsidega didžiulė židiny.


Taip 1944 metais rašė Bernardas Brazdžionis. Daktaro Jono Pauliaus Lenktaičio gyvenimas - tarsi toliausiuose pasaulio pakraščiuose netilstantys dūžiai - galingų rankų, jautrios širdies ir išminties darbai, įžiebę saulės blyksnius ne tik už Atlanto, bet ir šiandien gerokai jaunesnių kultūrininkų širdyse.

Vasario 3 dieną ketvirtą valandą po pietų Jonas Paulius Lenktaitis mirė Vilniuje, gailiai stūgaujant jo dviem juodom kalaitėm. Mirė mieste, kuriame išsiskleidė audringa ir prasmingų darbų kupina jo jaunystė. Dabar jo legenda neteko gyvojo pavidalo. Tačiau paskutinieji J.P.Lenktaičio gyvenimo metai gimtinėje ir iš Amerikos į Lietuvą atvežtas teisininkus dominantis ir lituanistinis palikimas gal padės sujungti jaunąją kartą su istorija.

J.P.Lenktaitis pirmiausia buvo spaustuvininkas. Vilniui tapus Lietuvos sostine, 1939 metų gruodžio mėnesį jis, jaunas vyrukas, su didžiausiu entuziazmu iš Kauno puolęs Vilniaus glėbin, iš dviejų akcininkų nupirko prastai veikusios leidyklos ir spaustuvės "Patria" akcijų dalį ir greta lenkiškų maldynų bei kitokios literatūros ėmė leisti lietuviškas knygas, maldaknyges, žurnalą "Muzikos barai", "Kultuvas" ir kita. 1940 m. rugsėjyje spaustuvė buvo nacionalizuota. Ją J.P.Lenktaitis atgavo 1943 m. birželio mėnesį. Be hitlerininkų leidimo slapta dar joje išspausdino pluoštelį leidinių.

1944-aisiais J.P.Lenktaičiui emigravus, "Patria" 1945 m. buvo atkurta Tiubingene, vėliau perkelta į Felbachą prie Štutgarto. Per trumpą laiką J.P.Lenktaitis pavertė ją didžiausia ir produktyviausia leidykla tremtyje. Vokietijoje 1945-1950 m. buvo išleistos 54 knygos 210 tūkstančių tiražu. Lietuvių rašytojams, dailininkams išmokėtas tais laikais didžiulis honoraras. Svarbiausi tremties metų leidiniai - pirmoji B.Brazdžionio redaguota knyga "Tremties metai", jo "Abėcėlė", "Tėvų nameliai", A.Šapokos redaguota "Lietuvos istorija", V.Gailiaus vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, A.Nykos-Niliūno "Praradimo simfonija", K.Bradūno "Vilniaus varpai", A.Škėmos "Nuodėguliai ir kibirkštys", A. ir J.Mekų "Knyga apie karalius ir žmones", B.Gražulio "Brydė rugiuose", S.Santvaro "Laivai palaužtom burėm", S.Zobarsko "Savame krašte", V.Biržiškos "Lietuvių rašytojų kalendorius" K.Griniaus memuarų knyga "Atsiminimai ir mintys", J.Balio "Lietuvių tautosakos skaitymai" ir kitos. Gavęs iš banko avansą ir Švietimo valdybos sutikimą, 1947 m. J.P.Lenktaitis išleido L.Dambriūno vadovėlį "Lietuvių kalbos sintaksė", V.Kamantausko "Ispanų kalbos vadovėlį", P.Skardžiaus "Lietuvių kalba, jos susidarymas ir kalba". Ypač vertingi buvo emigracijoje J.P.Lenktaičio leidžiami informacinio pobūdžio leidiniai apie Lietuvą ir lietuvius, apie lietuvių kalbą ir rašytojus. Tai buvo viena iš galimybių Lietuvos vardui skambėti pasaulyje.

"Patria" emigracijoje, Vokietijoje, JAV tęsė ir muzikos kūrinių leidybą. Išėjo V.Jakubėno "Penkios liaudies dainos", "Pasaka". J.P.Lenktaitis puikiai organizavo knygų platinimą.

"Nei spaudos draudimo laikais, nei raštijos atbudimo metu joks veikalas nebuvo taip sunkiai leidžiamas kaip šis, kada nemokančių skaityti jau nesutinkame, kada niekas mums nedraudžia skaityti nei melstis gimtąja kalba, - leidyklos "Patria" vardu trečiosios "Tremties metų" laidos pratarmėje rašė J.P.Lenktaitis. - Nepaprastai skaudina, kad tokia nesėkmė turėjo ištikti veikalą, kuris yra mūsų tremties alfa ir omega, kuris įprasmina mūsų pasiryžimus, stiprina mus sunkioje valandoje, suteikia mums ir gal ne vienai kartai suteiks galimybę bendrauti su tėvyne, kvėpuoti mūsų protėvių kovos už laisvę dvasia…" Šiame 612 puslapių leidinyje, anot jo redaktoriaus Bernardo Brazdžionio, dalyvavo daugiau negu pusė visų gyvųjų lietuvių rašytojų. Kasmet J.P.Lenktaitis, palaikydamas rašytojų, dailininkų gyvastį, skirdavo premijas. Jas yra gavę H.Nagys, K.Bradūnas, A.Škėma, S.Santvaras, dailininkas P.Osmolskis ir kiti. Gražūs, puikiai iliustruoti "Patria" leidiniai atstovavo lietuviškam žodžiui knygų parodoje Vokietijoje, pasaulinėje knygų leidinių parodoje Pietų Afrikos Respublikoje. Knygų leidybą J.P.Lenktaitis tęsė ir gyvendamas JAV.

Mirė J.P.Lenktaitis eidamas devyniasdešimtuosius metus. Sirgdamas, bejėgis, jis stengėsi Lietuvoje vėl atgaivinti "Patria" veiklą.

Jis vėl mokėsi - dabar kompiuterių rašto. Mokslas jo gyvenime visada buvo vertybė. Pats savo jėgomis pasiruošė ir išlaikė brandos atestato egzaminus, keturis semestrus teisės ir ekonomikos paskaitų klausė Vytauto Didžiojo universitete. Ir emigravęs neleido laiko vėjais. Tiubingeno universitete pradėjo studijuoti teisę, gavo politinės ekonomijos mokslų diplomą, 1956 m. Niujorke baigė radijo technikos mokyklą įgydamas radiofonijos ir televizijos stočių inžinieriaus specialybę. 1972 m. JAV apgynė teisės daktaro disertaciją. Mokėdamas vokiečių, anglų, lenkų, rusų, čekų kalbas, puikiai jautėsi pasaulyje.

Lenktaičiai - sembų, prūsų genties, palikuonys. XVII a. Labguvos apylinkėse siaučiant marui, bėgo, ieškodami išsigelbėjimo, per Kuršmarių užliejamas žemumas, persikėlė per Nemuną ir 1796 m. apsistojo Ariogalos bažnytkaimyje. 1938 m. bažnyčioje buvo rasti įrašai: "atbėgę iš šlapumų…" O tai reiškė - iš Rytprūsių žemės. Vėliau persikėlė į Suvalkus. Taip ir liko dešiniajame Šešupės krante. 1913 m. lapkričio 17 d. tvarkingame ūkyje Juškakaimy, netoli Slavikų, Šakių valsčiuje, didelėje šeimoje gimė Jonas Paulius. Šiandien jis atgulė Slavikų kapinaitėse, kur ilsisi jo šeima.

1943 m. kovo 15 d. J.P.Lenktaitį jo namuose, Vilniuje, Subačiaus gatvėje, gestapininkai suėmė ir nusivedė į buvusį NKVD pastato rūsį. Jame "laukė" maloni kompanija - Balys Sruoga, Vladas Jurgutis, Rapolas Mackonis… Visus sunkvežimiu vežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. J.P.Lenktaičiui buvo paaiškinta: "…todėl, kad agitavai vyrus neiti į SS kariuomenę…" Tačiau labai komunikabilų ir apsukrų vyruką po keturiasdešimties dienų iš stovyklos paleido: "Keliauk, kur akys veda…"

J.P.Lenktaičiui reikėjo gyventi. Jis verslavo, užsiėmė juristo praktika.

Velionį būtina prisiminti ir kaip puikų Filharmonijos administratorių, antrąjį šios koncertinės įstaigos direktorių. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo formuoti kolektyvus, gludinti menininkų nesantaikas. Puoselėjo Vilniaus miesto simfoninį orkestrą, nes tai buvo jo - J.P.Lenktaičio, V.Landsbergio-Žemkalnio ir B.Dvariono kūdikis.

Šiandien galima būtų daug papasakoti apie pirmąsias jo vadovaujamų kolektyvų gastroles po Lietuvą, apie žydų gelbėjimo "operacijas".

Nuo 1928-ųjų pradėjęs reikštis Lietuvos spaudoje, J.P.Lenktaitis 1935 m. buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų draugiją. Iki gyvenimo pabaigos buvo ištikimas "Lietuvos aido" autorius ir kritiškas skaitytojas. Vilniuje buvo aktyvus operos trupės kūrėjas, emigracijoje būrė rašytojus Lietuvių rašytojų draugijon.

Drauge su Robertu Shermanu nuo 1972-ųjų 21 metus Vasario 16-osios proga įtakingam dienraščiui "NewYork Times" priklausančioje radijo stotyje rengė laidas apie Lietuvą, jos istoriją, šaltojo karo sąlygomis visa tai "pridengdamas" lietuvių kompozitorių - M.K.Čiurlionio, J.Gruodžio, P.Tamuliūno, A.Rekašiaus, B.Kutavičiaus, E.Balsio, R.Žigaičio ir daugelio kitų - kūriniais.

"Mes ieškom Tiesos ir apeliuojam į Žmoniškumą, o mūsų knyga - dar vienas dokumentas lietuvių tautos kančių. (…) Tikra yra, kad šimtai lietuviškosios knygos puslapių parašyti širdimi ir krauju. (…) Neseniai prabėgusių dvidešimt laisvės metų akivaizdžiai parodė, kad lietuvis turi ką pasakyti ir moka pasakyti. Todėl jo kova dėl laisvės pirmiausia yra kova dėl tautinės kultūros, dėl laisvo lietuviško žodžio", - leidyklos "Patria" išleistų "Tremties metų" pratarmėje 1947 m. gegužės 27 d. rašė Lietuvos rašytojų tremtinių draugijos pirmininkas Stasys Santvaras.

"Tremties metuose" dr. Marija Gimbutienė priminė, kad mirtis yra neišvengiamas žmogaus gyvenimo faktas. Tačiau dinamikos kupina siela įprasmina kūniško gyvenimo egzistenciją. "Mirtis - nėra nebūtis". 2003 m. vasario 3 d. ji atėjo pas didįjį kultūrininką Joną Paulių Lenktaitį, kad jo siela, palikusi suvargusį kūną, galėtų laisvai skrajoti savo tėvynės kultūros padangėje ir kada norėdama priglusti prie parimusios jo sodyboje vienintelės, perskeltos pusiau, kaip ir jo gyvenimas, liepos.