2013 metų spalio 6 diena. Rudeninė skaidruma apgobia Vilniaus namų stogus, gatves, praeivius ir net jų žingsnius ir pojūčius. Lietuvos mokytojų draugijos ,,Spindulio” literatai skuba į susirinkimo šventę…
Šiandien į Vilniaus mokytojų namų svetainę susirinko daug kūrybiškai mąstančių žmonių. Ir visi laukia žodžio, skirto M. K. Čiurlioniui, Tėvynei, žmogui, šventės. Štai jau 11-ta valanda. Susirinkusieji šnekučiuojasi ir laukia… Laukia Jos žodžio: aiškaus, švelnaus, teisingo, tyro… Ji pradeda: mintis išleisti literatų kūrybos almanachą virto džiugia realybe. Jis mano rankose! Šios knygos kelias nuo rankraščių iki dvasinės materijos – tai visų mūsų savikūros kelias: ilgas, vingiuotas, sunkus ir džiugus, - sako Literatų ,,Spindulio“ draugijos pirmininkė Albina Tumaitė. Ir po minutės tęsia mintį: išleisti knygą – tai pasiaukoti darbui, meilei, nuoširdumui, įsiklausyti į kiekvieno vidinį balsą, išklausyti ir pasidalinti tuo, ką turi, ir tuo, ką tikiesi atrasiąs...Tame kūrybos – leidybos procese, tame kelyje surandi draugų ir pagalbininkų tik tada, kai pats gali tapti bendros idėjos siela, kai pats nusiteikęs uždegti aukurą ten, kur jo neuždegė kiti...
Būta emocijų, diskusijų, nuovargio ir net pasninko dienų, bet visus sunkumus atperka knyga, kuri yra visų ir visiems – skaitantiems, rašantiems, mėgstantiems kūrybą, meną, mylintiems gyvenimą, gimtinę ir , žinoma, save. Tik mylėdami tai, kas sava, suprantame, kad esame neaprėpiamo – čiurlioniško pasaulio dalis. Knyga „Užkūrė aukurą Čiurlionis“ – tai kūrėjų vidiniai išgyvenimai, santykio su tuo, kas tave supa, pajautos, troškimai ir viltys, aprėpiančios ne tik 21 amžiaus , bet ir 20 amžiaus istorines visuomenines realijas, asmenines dramas, širdies sopulius, paieškas ir atradimo džiaugsmą: aš buvau čia, aš esu čia – Lietuvoje. O tas Lietuvos kartais ūkanotas, o kartais skaidrus langas – tai aš ir mano gyvenimas – mūsų gyvenimas...
Man kyla klausimas:
- Ar galime jį paslėpti? Ar galime atsisakyti savo gyvenimo?..
-Ne! Jis - duotybė! O mes esame čia, kad tą duotybę užpildytume savo vidiniu regėjimu, ištikimybe sau ir kitiems, kad dovanotume žodžio šviesą žmonėms: ,,Tavo žemėj- / amžinas pavasaris / ir vasara, / tik saulė ir žiedai.../ Ir viltis, kad Lietuvą / ir visa, kas lietuviška,/ saugosim šventai.“ Rašo Albina Tumaitė eilėraštyje ,,Maironiui“.
Tos gyvenimo meilės pasauliui tiek daug, kad ji nušvinta saulės spinduliais, gimtinės ežerais, žaliais miškais, namais ir sielos virpesiais: ,, Tu – daina, / Tu – pavasaris žalias, / Melsvo šilo ošimas švelnus, / Žaliaskarė banga, / Trapi rūtos šakelė, / Šalto vėjo dvelkimas gaivus.“ Rašo B. Daunorienė eilėraštyje ,,Tėvynei“. O A. Satkūnaitė – Našliūnienė sako: ,,Jeigu gali- / Pakilk / Į saulę, / Kad grįžtum / Su ugnim / Kaitria/ Ir išdalintum / Ją / Kitiems, / Kurie pakilt / Negali.“ Ši saulės ugnis, ši gėrio viltis vis dega tarsi aukuras, o jo liepsnos šešėliai sumirga kasdienybės rūpesčiais, klaidžiais keliais ir netekties ženklais: ,, Čia taip ramu, kai saulė gęsta, /Kai sužaruoja vakarai, /Kai ant bangų išrašo raštą, /Kurį tiktai širdim skaitai“. (V. Volkus). Autorė V. Brazauskytė- Šveikauskienė klausia: ,,O mano Lietuva!/ Galbūt jau viskas pasakyta/ apie skausmingą Tavo sugrįžimą/ iš nemigos naktų, / beviltiškų dienų...“ Turbūt ne, dar ne viskas pasakyta, dar ne visi aukurai uždegti, dar tik pradžia...
2013 –ieji pažymėti dar keliais autorių vardais, kurie žodį, frazę, fragmentą sudėjo į naujos knygos pynę ir džiaugiasi naujų kūrinių skambesiu: ,,Žemuogiu uogos sirpsta / Ant vasaros delno. /Sirpsta ir mintys /<...> / Jas suversiu kaip uogas / Ant smilgos -/ Į eilėraščių posmus /sudėsiu,- rašo Rita Bijeikytė (Gatautė) savo naujoje knygoje ,,Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę“. Kūrėjas Vytautas Mizeras prabyla dzūkiška tarme apie tai, ką Elektrėnų žemėje vadintume padavimu, o gal tautiška išmone ar tiesiog liaudiška minties pyne, kai susipina realybė ir praeities nesuvoktas pasaulis, juokinga mintis ir šmaikščios įžvalgos įsipina į kasdieninę būtį: taip akmenys prabyla, o gyvenimo upės virsta atmintim... Kūrėjams būdingas ne tik lyrizmas, švelnūs ar dramatiški jo potėpiai, ne tik liaudiškos išminties klodai, bet ir natūralistinis humoras, išplaukęs iš nenoro susitaikyti su tuo, kas žemina žmogaus orumą, jo prigimtį ir dvasios grožį. Leopoldo Stanevičiaus nauja knyga ,,Pasakos ir pasakaitės“ papildo literatūrinį gyvenimą buitiškomis detalėmis, kasdieninės būties apraiškomis ir tarpusavio santykių natūralia įvairove: čia ir seimūnas juokingą žodį betariąs, čia ir žydas, auksinius apartamentus beperkąs, čia ir šeimos nariai, ir gyvūnai, ir kiti gyvuliai savo žodį tarią, nesiklausia, ar kam širšė įkando, ar kas šiaip kaip musė į barščius įkrito... Svarbu, kad nusijuokti nepamiršo. Ir saulė vėl pažvelgė pro ūkanotą dangų...
Šitoje kūrybos įvairovėje spindi danguje žvaigždė – genialumo ženklas, primenantis M. K. Čiurlionio ,,Pasaką“. Naujasis almanachas ,,Užkūrė aukurą Čiurlionis“ – realaus darbo vaisius, savo turiniu, emocine ir menine raiška atspindintis gyvenimo tiesą, kuri primena tvirtybės, gėrio, ištikimybės idėjomis pagrįsta pasaką – būties prasmės ir gyvenimo grožio pasaulį. Manau, kad meninė išmonė visada liks gyva kūrėjo širdyje, todėl ateityje dar sulauksime ir naujų kūrinių, ir naujų kūrėjų, naujų idėjų ir įvairių gyvenimo atspindžių, - apibendrino draugijos pirmininkė Albina.
15.00 val. visi rinkosi Šv. Kotrynos bažnyčioje į koncertą, skirtą Mokytojų dienai paminėti. Svarbu kartu pasiklausyti savojo ,,aš“ ir kitų - muzikos garsų erdvėje. Skambantys V. Juozapaičio, jo šeimos narių ir ,,Eglės“ ansamblio žodžiai tapo savastimi, užpildė vidinį troškulį švelnios emocijos liepsna. Taip išgyvenimas virto nauja melodija, nauja kūrybine svaja.
Irena Kepalienė
Irena Kepaliene
