Günterį Grassą tebeintriguoja šešėliai

Günteris Grassas, vokietis ir rašytojas, neturi istorijos, į kurią galėtų pabėgti. Jo pirmas ir garsiausias romanas "Skardinis būgnelis", išleistas 1956 m., koncentravosi į Antrąjį pasaulinį karą. Taip pat ir "Šuns metai" – kitas plačiai žinomas jo kūrinys. Naujausia jo knyga "Krabo žingsnis", jau išleista ir anglų kalba, primena 1945 m. pradžioje jūroje įvykusią tragediją.

Tačiau Grassas, kuriam jau septyniasdešimt penkeri ir kuris 1999 metais buvo apdovanotas literatūrine Nobelio premija, nėra užvaldytas praeities. Jo sužadinama istorija yra dabarčiai metamas istorijos šešėlis. "Skardinis būgnelis" privertė vokiečius vėl pažvelgti į nacizmo šmėklas, kurias jie buvo linkę ignoruoti. "Šuns metai" parodė, kokią kainą teko sumokėti už Vokietijos ekonomikos stebuklą. Šios temos plėtojamos ir "Krabo žingsnyje", kuriame Grassas besąlygiškai teigia, kad pribrendo laikas pripažinti, jog vokiečių būta ir tarp Antrojo pasaulinio karo aukų.

Lygiai kaip kitados vokiečius sukrėtė "Skardinis būgnelis", pernai Vokietijoje išleistu "Krabo žingsniu" Grassas vėl bus sulaužęs tam tikrą tabu. Peno debatams apie vokiečius kaip karo aukas suteikia ir Jorgo Friedricho knyga "Ugnis", didžiulio populiarumo sulaukęs pasakojimas apie sąjungininkų subombarduotus Vokietijos miestus.

"Esu nustebintas tokios reakcijos į mano knygą, – teigia Grassas, kalbėdamas apie "Krabo žingsnį", kurį kai kurie kritikai vadina geriausia pastarųjų keturiasdešimties metų knyga. – Maniau, kad knyga bus įdomi labiau vyresniosios kartos skaitytojams, tačiau per knygos skaitymus, be senosios kartos, sutiksi labai daug jaunimo".

Grassą taip pat labai nustebino stiprus jaunų vokiečių protestas prieš karą Irake ir Irako miestų bombardavimą. "Tai visai ne pacifizmas, – teigia Grassas, duodamas interviu savo darbo kabinete Liubeke, mieste, kuris pirmasis patyrė sąjungininkų bombardavimus per Antrąjį pasaulinį karą. – Tai prisiminimai apie antskrydžius ir Vokietijos miestų bombardavimus, tai bejėgiškumo ir siaubo prisiminimai. Tam tikru būdu ši atmintis buvo perteikta ir jaunesniajai kartai".

Knygoje "Krabo žingsnis" Grassas kalba apie du labai stipriai į atmintį įsirėžusius karo meto įvykius – apie iš nacių okupuotų teritorijų išvarytus ar pabėgusius vokiečius bei apie sovietų povandeninio laivo nuskandintą vokiečių laivą, kuriuo plaukė tūkstančiai karo pabėgėlių. Tačiau, kaip visada, labiausiai rašytoją domina tolimų istorijos įvykių poveikis šios dienos nuostatoms. Jis perspėja apie atminties užspaustų įvykių keliamus pavojus.

"Wilhelm Gustloff", perdarytas kruizinis Vokietijos laivas (1945 m. sausio 30 d. naktį Baltijos jūroje jis buvo pamuštas torpedomis), gabeno apie dešimt su puse tūkstančio keleivių, daugiausia vokiečių karo pabėgėlių, kurie gelbėjosi nuo Raudonosios armijos, įsiveržusios į Vokietijos Dancigo eksklavą (kuriame 1927 m. gimė ir pats Grassas), šiandieninį Lenkijos Gdansko miestą. Gyvų liko mažiau nei 1250. Tai didžiausia per visą istoriją jūroje įvykusi tragedija. Tačiau tuo metu tiek Maskva, tiek Berlynas neigė šį įvykį.

"Po karo Rytų Vokietijoje ši tema buvo tabu, nes ji buvo tabu Sovietų Sąjungoje, – pasakoja Grassas. – Vakarų Vokietijoje apie tai buvo galima šnekėti ir tiriant dokumentus šiek tiek buvo nuveikta, tačiau ne literatūrine forma. Iš esmės vokiečiai pirmiausia turėjo kalbėti apie Vokietijos karo nusikaltimus. Pačių vokiečių kančių klausimas buvo šalutinis. Iš tiesų apie tai niekas nenorėjo kalbėti".

Niekas, išskyrus kraštutines dešiniąsias grupuotes, kurios ne tik sėmėsi jėgų iš "Gustloffo" aukų, bet ir puoselėjo istoriją apie patį Gustloffą, Šveicarijos vokiečių nacių lyderį, kurį 1936 m. nužudė jaunas Kroatijos žydas Davidas Frankfurteris. Tais pačiais metais Hitleris naują laivą pavadino nacių "kankinio" vardu ir įsakė gimtajame Gustloffo mieste Šveryne jam pastatyti paminklą.

Savo knygoje "bėgdamas atgal, kad judėtų į priekį" tarsi krabas, Grassas atseka Gustloffo ir Frankfurterio gyvenimą iki jų lemtingo susitikimo Davose 1936 m. vasario 4 d. Jis taip pat aprašo, kaip sovietų povandeninio laivo vadas Aleksandras Marinesko nuskandina "Gustloffą". Be šių realių asmenų, Grassas sukuria ir išgalvotą personažą – laivo tragediją išgyvenusią pabėgėlę Tulą Prokryfkę ir seka jos gyvenimą iki šių dienų.

Pasakotojas yra Tulos sūnus Paulius, gimęs vokiečių torpediniame laive, praėjus valandai po to, kai nuskendo pabėgėlių laivas "Gustloff". Vėliau, Tulai likus Rytų Vokietijoje, 1960 m. Paulius pabėga į Vakarus, ten tampa žurnalistu. 1990 m. Vokietijai susivienijus ir atsivėrus daugeliui durų į praeitį, Paulius gauna užduotį ištirti "Gustloffo" tragediją. Užduotį jam paveda žmogus, kurį Paulius vadina įvairiai – "bosu", "seniu", "darbdaviu".

Paulių lydi ir jo paties gyvenimas. Jis išsiskyręs ir mažai bendrauja su paaugliu sūnumi Koniu. Po 1990 m. Konis suartėja su senele Tula, ši jam padovanoja kompiuterį ir sudomina "Gustloffu". Konio susidomėjimas viršija jo senelės, jis ima žavėtis Gustloffu ir nekęsti Frankfurterio.

Paulius šitai atranda vykdydamas savo projektą internete. Kraštutinių dešiniųjų pokalbių svetainėje jis seka diskusiją tarp dviejų asmenų – pasivadinusio Vilhelmu (kaip Gustloffas) ir prisistačiusio žydu bei pasivadinusio Davidu (kaip Frankfurteris). Staiga Paulius suvokia, kad Vilhelmas – tai Konis.

"Viena iš daugelio priežasčių, kodėl parašiau šią knygą – kad atimčiau šią temą iš kraštutinės dešinės, – teigia Grassas, prisidegdamas jį visur lydinčią pypkę. – Dešinieji tvirtina, kad "Gustloffo" tragedija buvo karo nusikaltimas. Tačiau juk nebuvo. Taip, tai buvo baisi tragedija, tačiau ji buvo karo padarinys, siaubingas karo padarinys. Tai nebuvo iš anksto suplanuota akcija".

Tačiau Grassas sutinka, kad sąjungininkų vykdytas Vokietijos miestų bombardavimas buvo nusikalstamas, nes jis nepateisinamas kariniais tikslais. "Tačiau mes pirmieji pradėjome oro antskrydžius, – priduria jis, – sunaikinome Gerniką per Ispanijos pilietinį karą. Vėliau griovėme Roterdamą, Koventrį, Liverpulį, Londoną. Paskui mums buvo atsakyta taip pat. Ką darėme kitiems, sugrįžo mums patiems. Tai jau abipusiai karo nusikaltimai".

Grassas teigia esąs įsitikinęs, kad bombardavimas nedavė siektų rezultatų: "Sąjungininkai bandė palaužti Vokietijos žmonių pasipriešinimą išžudydami šimtus tūkstančių, tačiau pasipriešinimas dėl to tik stiprėjo. Šiandien tą patį matome Irake. Galbūt daugelis irakiečių nekenčia Sadamo Huseino, tačiau dėl tokių bombardavimų jie stos ginti savo šalies. Juk tai kvaila".

Irako karas nepalieka Grasso minčių. Jis jam nepritaria, tačiau savo pyktį nukreipia į prezidentą George’ą Bushą ir į tai, ką jis įvardija Busho "fundamentalistine giesme".

"Savo kalbomis jis beveik prilygsta Usamai bin Ladenui, – teigia Grassas, – jie abu nuolat šneka apie Dievą. Ir abu įsitikinę, kad Dievas jų pusėje. Tas Bushas kelia pavojų savo šaliai. Jis daugeliui metų sugadins Jungtinių Valstijų įvaizdį".

Po Rugsėjo 11-osios Grassas teigia klausęs savęs, kodėl į Jungtines Valstijas ir Vakarus apskritai nukreipta tiek neapykantos. "Nepakaks išgaudyti teroristus, – teigia jis, – prireiks milžiniško Marshallo plano pagelbėti šalims, kuriose žmonių gyvenimas toks skurdus, kad gyventi ten nebeįmanoma. Tai vienintelis būdas sumažinti terorizmą. Po karo Europoje buvo Marshallo planas, tačiau pono Busho mąstyme tokiam planui vietos nėra. Jungtinių Valstijų didybė prarasta".

Parašęs "Krabo žingsnį", Grassas atsidėjo poezijai ir skulptūrai, tapybai ir graviūroms, kurios šiuo metu eksponuojamos po jo kabinetu esančiame mažame muziejėlyje, pavadintame "Günter-Grass-Haus". Kai kurie darbai vaizduoja jo romanuose minimus gyvūnus – plekšnę, žiurkę, sraigę. Įkvėptas "Krabo žingsnio", Grassas taip pat sukūrė figūrėlių, vaizduojančių "Gustloffo" tragedijos aukas.

Tačiau politika ir literatūra iš jo gyvenimo niekur nepasitraukė. Grassas teigia palankiai sutikęs Friedricho knygą apie sąjungininkų vykdytus bombardavimus. Daug mažiau jis pritaria W. G. Sebaldo esė "Oro karas ir literatūra", kuri 1999 m. išspausdinta Vokietijoje Sebaldas, kuris mirė 2001 m., savo esė teigia, kad pokario Vokietijos rašytojai ignoravo per karą patirtas vokiečių kančias. "Bet juk Heinricho Böllio ir Wolfgango Köppeno romanai apie tai kalba, – sako Grassas. – Jei būčiau sutikęs Sebaldą, būčiau jo paklausęs: o kodėl pats nerašai apie tai knygos?"

Grassą labiau jaudina tai, kad po Vokietijos susivienijimo į paviršių iškilo kitokia praeitis. Jis teigia: "Vokietijoje mes manėme – šaltasis karas baigėsi, liaukimės šnekėję apie karą, jau ir taip daug metų apie jį šnekam. Tačiau juk vyksta baisūs dešiniųjų išpuoliai prieš užsieniečius. Netgi čia, Liubeke, neseniai šalia uosto esantys pabėgėlių namai buvo apmėtyti sprogmenimis. Istorija grįžta".

Būtent tai nedavė Grassui ramybės rašant "Krabo žingsnį". Tačiau daugelis vyresnės kartos vokiečių turbūt pražiūrėjo šią tamsiąją romano žinią. "Gaunu daug padėkos laiškų, – teigia Grassas. – Juose rašoma: jūs radote žodžius, mes apie tai daug galvojome, tačiau nesugebėjome išreikšti". Ko gero, kai kurie skaitytojai taip ir neperskaitė knygos iki galo. Paskutiniame "Krabo žingsnio" puslapyje paskutinė Grasso mintis apie Vokietijos istoriją yra tokia: "Tai nesiliauja. Niekada nesiliaus".

"International Herald Tribune",

2003. IV. 11

Vertė Kęstutis Pulokas