Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Gertrude Stein

2003-02-14
(1874, Alegenis, Pensilvanija - 1946, Paryžius)

Apie Gertrude Stein ASTRIDA PETRAITYTĖ kalbasi su habil. dr. MARIJA AUŠRINE PAVILIONIENE.

Mažai kas turbūt žino, kad Gertrude Stein buvo rašytoja, bet juk ji buvo itin reikšmingas kultūros reiškinys - gal ne tiek Amerikoje, kiek Europoje, Paryžiuje. Kaip sako Bettina Knapp savo knygoje: "Stein buvo institucija"…

Gertrude Stein iš tiesų yra unikalus literatūros ir kultūros fenomenas. Ji buvo modernistė, išgarsėjusi savo kalbos eksperimentais bei meno rūšių sinteze. Stein atmetė XIX a. realizmo tradicijas ir konstravo savo tekstus, žaisdama žodžiais ir sakiniais, iš beprasmių sakinių kurdama prasmes. Jos literatūriniai kūriniai primena abstrakcionistų tapybą, prikelia postimpresionizmo ir kubizmo dailės tradicijas, jie artimi dadaizmo literatūrai. Stein sąmoningai pažeidžia kalbos logiką, jai rūpi žodžių "pirotechnika" ir tai, kas iš to gimsta. Kritikoje teigiama, kad Stein romanus, apsakymus, literatūrinius portretus, pjeses ir eilėraščius turėtų vertinti lingvistai ir semiotikai.

Sherwoodas Andersonas savo esė apie Gertrude Stein ją apibūdina kaip moterį, besisukiojančią "žodžių virtuvėje". Toks, matyt, ir buvo revoliucinis Stein vaidmuo - lyg alchemikė ji maišė "žodžius puoduose"...

Sakyčiau, kad Gertrude Stein buvo labai drąsi rašytoja. Ji ne tik eksperimentavo kalba, bet ir mėgino XX a. pradžioje diskutuoti lyties tapatumo problemą, užmaskuodama ją savo "steiniška" kalba. Pareiškusi, kad tradiciniai nuoseklūs, dinamiški siužetai, tipiški personažų paveikslai, intriga, klasikinė kūrinio kompozicija yra atgyvena, Stein, savo dėstytojo, psichologo ir filosofo Williamo Jameso paveikta, kūrė minčių ir pasąmonės kalbinės raiškos blokus, kurie perteikia lėtą minties, jausmo, pojūčių tėkmę, naujų prasmių ir atspalvių gimimą, o fragmentiška kūrinio visuma reiškia chaotišką, beprasmį pasaulį, kurį įveikti mėgina žmogaus protas. Alogiškoje Stein literatūroje yra sava žodžių, sakinių ir iš įvaizdžių gimstančių asociacijų logika. Vienas įdomiausių Stein stiliaus atradimų - ištęstos dabarties efektas, sukuriamas pasikartojančiais žodžiais, gramatinėmis formomis. Stein domino individo mąstymo procesas, žmogaus suvoktas dabarties momentas, kurį ji išskaidė pasikartojančiais žodžiais, vis įterpdama naują žodį. Pacituosiu angliškai ištrauką iš apsakymo "Melanctha", kad skaitytojai suvoktų pasikartojančius žodžius ir naujai gimstančias dabarties prasmes (išvertus ištrauką į lietuvių kalbą, dingtų gramatikos subtilybės); čia Melancthos draugė bando ją atkalbėti nuo savižudybės: "I don`t see, Melanctha, why you should talk like you should kill yourself just because you are blue. I`d never kill myself, Melanctha, just `cause I was blue. I`d maybe kill somebody else, Melanctha, `cause I was blue but I never kill myself. If I ever kill myself, Melanctha, it be by accident. And if I ever kill myself by accident, Melanctha, I`d be owfully sorry". Šis sakinys primena improvizacija praturtintą melodiją: kartojami žodžiai suteikia naujų prasmių.

Paminėjote tokią svarbią Gertrude Stein problemą kaip lyties tapatumas. Galbūt nesąmoningai ši problema kankino Stein jau vaikystėje - ji juk buvo negraži, dramblota mergaitė…

Gertrude gimė žydų šeimoje, ji buvo paskutinis, septintas, Amelijos Keyser ir Danielio Steino vaikas. 1875 m. tėvas išsiveže šeimą į Vieną ir Paryžių. Tačiau, nepavykus įkurti savo verslo, grįžo į Ameriką. Finansiniai rūpesčiai graužė Ameliją Stein; ji tapo šiurkšti ir nepakanti savo vaikams. Kai Gertrude buvo keturiolika, motina mirė. Po trejų metų mirė ir tėvas, prieš mirtį sugebėjęs pelningai investuoti savo kapitalą į tramvajų biznį. Šios investicijos visą gyvenimą garantavo Stein stabilią finansinę padėtį. Mirus tėvams, Gertrude dvasiniu vadovu tapo vyriausias brolis Leo. Dar vaikystėje Stein suvokė esanti negraži. Jaunystėje ji pradėjo kompleksuoti dėl neapibrėžto lyties tapatumo, dėl meilės ir traukos moteriai.

Galbūt ši problema veikė ir profesinius Gertrude Stein interesus? Ji, regis, pasuko į mediciną, į psichologiją?

Taip, psichologiją ir filosofiją ji rimtai studijavo. 1893 m. Gertrude Stein įstoja į Harvardo (vėliau pavadintą Redklifo) koledžą, kur studijuoja psichologiją ir filosofiją. Jai dėsto tokie žymūs žmonės kaip George`as Santayana ir Williamas Jamesas, atkreipęs dėmesį į intelektualią ir gabią studentę. Stein traukė neurologija, žmogaus dėmesio, atminties, mąstymo automatizmo reiškiniai. 1896 m. ji išspausdino savo mokslinį darbą "Motorinis automatizmas". Kad galėtų tapti diplomuota psichologe, Stein stoja į Hopkinso medicinos mokyklą, tačiau studijos jai atrodo nuobodžios. 1901 m. ji meta mokslus ir paskui brolį išvyksta į Prancūziją.

Čia turbūt prasideda pats reikšmingiausias jos gyvenimo periodas; salono įkūrimas juk tapo svarbiu įvykiu ne tik jos asmeniniame gyvenime, bet ir viso Paryžiaus kultūriniame gyvenime?

Gertrude Stein apsistojo pas brolį, kuris, Amerikoje studijavęs istoriją, filosofiją ir biologiją, nutarė tapti dailininku. Atvykęs į Paryžių, jis išsinuomojo studiją Fleurus gatvės 27 numeryje, prie Liuksemburgo sodo. Atvykus Gertrude, Leo imasi lavinti jos meninį skonį. Brolis ir sesuo pradeda supirkinėti paveikslus - jie juk turtingi; perka Renoiro, Delacroix, Toulouse-Lautreco, Sezaine`o, Gaugino, Picasso, Matisso, Braque`o ir kitų kūrinius. Paveikslai buvo ir kapitalo investavimas; kita vertus, taip Gertrude Stein finansiškai rėmė neturtingus dailininkus. Pažiūrėti šių paveikslų šeštadienio vakarais traukė menininkai, rašytojai. Ne tik paveikslų kolekcija viliojo žmones - pirmiausia traukė pati Gertrude Stein asmenybė, intelektualios moters asmenybė.

Jos salone rinkosi ne tik prancūzų dailininkai, intelektualai, bet ir atvykėliai iš Amerikos. Vienas tokių reikšmingų svečių buvo E.Hemingway`us, tuo metu dar tik pradedantis rašytojas, - regis, būtent Gertrude Stein pastūmėjo jį nuo žurnalistikos į grožinę kūrybą?

Su Gertrude Stein draugavo ir žymūs, ir dar tik pradedantys rašytojai. Iš žymiųjų būtina paminėti T.S.Eliotą, Ezrą Poundą, Sherwoodą Andersoną, Thortoną Wilderį; iš jaunųjų - F.S.Fitzgeraldą ir, žinoma, Ernestą Hemingway`ų. Tarp Hemingway`aus ir Gertrude`s Stein užsimezgė graži draugystė: ji buvo jo mokytoja, o jis - jautrus, gražios išvaizdos mokinys. Gertrude Stein paskatino Hemingway`ų mesti žurnalistiką ir tapti rašytoju; būtent ji priklijavo jam garsiąją "prarastosios kartos" etiketę. Tačiau G.Stein draugė, sekretorė ir mylimoji Alica Toklas, išardė šią draugystę - ji pavydėjo šios draugystės, ir Hemingway`us turėjo palikti G.Stein namus. Bet Gertrude Stein kalbos eksperimentai atgijo Hemingway`aus stiliuje.

Stein salone lankėsi ir tapytojai. Pati stipriausia draugystė užsimezgė tarp Gertrude Stein ir Pablo Picasso; jų draugystė truko 41 metus. Picasso nutapė garsųjį "Gertrude Stein portretą"; čia ji pavaizduota kaip stambi moteris, kurios veidas - lyg kaukė. Didelį poveikį Stein kūrybai darė Picasso ir Cezanne`o darbai. Bendraudama su jaunesnės kartos dailininkais - R.Cleveliu, Ch.Berardu, G.Hugnet, - Stein buvo jų mokytoja, tačiau, kai jaunieji mokiniai išgarsėdavo, nepakeldama jų populiarumo, ji nutraukdavo su jais ryšius.

Gertrude Stein domino ne tik dailininkai, jų kūryba, bet ir literatūra. Įdomu, kada pradėjo formuotis nuostata, jog ji bus rašytoja, - ar tai buvo dar Amerikoje, ar atvykus į Paryžių? Jos pirmieji kūriniai, matyt, buvo grožinė proza? Jūsų cituota "Melanctha", regis, yra vienas iš rinkinio "Trys gyvenimai" apsakymų?

Manau, kad literatūriniai Stein interesai jau ryškėjo Amerikoje, kai ji studijavo koledže. Tuo metu ji skaitė Shakespeare`ą, Henry Jamesą. Kai Eliotas paklausė Stein, kas buvo jos mokytojas, ji nurodė Henry Jamesą. Kitas mokytojas, be abejonės, buvo G.Flaubertas. H.Jamesas, kaip ir Stein, gilinosi į žmogaus psichiką, žmonių santykius (žmonių bendravimas ir buvo pagrindinė Stein kūrybos tema). Flaubertas, kaip ir Stein, grynino žodį, ieškojo subtilių žodžio prasmių. Kalbant apie įtakas, reiktų paminėti anglų filosofą ir matematiką Alfredą Whitheadą, kuris Stein padarė didžiulį įspūdį teigdamas, kad tradicinės filosofinės kategorijos negali perteikti materijos, laiko ir erdvės esmės. Objektų esmė, jų išdėstymas erdvėje, dabarties laikas, erdvės raiškos galimybė yra pagrindiniai Stein kūrybos dalykai.

"Trys gyvenimai" kaip tik yra tas kūrinys, kuris išgarsino Gertrude Stein; knyga pasirodė 1906 metais. (Kita knyga - didelės apimties romanas "Amerikiečių formavimas" - išėjo 1925 m.) "Trims gyvenimams", kaip ir visai Stein prozai, būdinga tai, kad čia viskas turi vienodą svarbą, dėstoma istorija neturi pradžios, vidurio, pabaigos, o yra sudaryta iš dabarties fragmentų, kurie išsidėsto į trijų moterų gyvenimus. "Trys gyvenimai" yra tarsi trys apysakos, tačiau šį kūrinį galime vadinti ir romanu; tai trys istorijos: "Geroji Ana", "Melanctha" ir "Švelnioji Lina". Sudėtingi moterų gyvenimai pasakojami nesudėtingu stiliumi, primenančiu primityvią kubistų tapymo manierą. Romano epigrafe išreikšta mintis, jog niekas dėl žmogaus gyvenimo nėra kaltas; geroji Ana, dirbusi kitiems, juodaodė Melanctha, nualinta aistrų vyrams ir moterims, švelnioji Lina, vergavusi vyrui ir vaikams, - visos miršta. Stein pabrėžia kasdienybės nualintas moteris, kurių gyvenime buvo svarbūs tik keli dabarties momentai. Kiekvienos moters portretas grįstas tam tikra fraze, kuri nuolat kartojama, išryškina portreto esmę: pavyzdžiui, vis kartojama, kad Ana buvo "labai darbšti", "labai skrupulinga", "vokiška". Pats įdomiausias apsakymas teksto požiūriu yra "Melanctha" - labai plastiškas, subtiliai perteikiantis Melancthos išgyvenimus. Stein vartoja veiksmažodžius, būdvardžius, jungtukus, prieveiksmius, įvardžius, juos kartodama, nes jai kiekvienas žodis turi egzistencinę prasmę, kiekvienas žodis perteikia būties autentiškumą.

Gertrude Stein, pažymėjusi, kad literatūroje ji daro tą patį, ką tapyboje kubistai, kūrė ir žodinius dailininkų portretus, pavyzdžiui, Picasso, Matisse`o…<>

Žodiniai dailininkų, taip pat - moterų (ne tik dailininkių, bet ir draugių) portretai yra labai originalūs Gertrude Stein rašiniai. Juose neaprašinėjama žmonių išorė ar vidinio pasaulio subtilybės. Portretuose Stein vertina piešiamą žmogų; ji fiksuoja jo veiklos ar jausenos esminius bruožus. Teksto prasmės gimsta iš pasikartojančių žodžių arba skaitovo intonacijos. Štai mano išverstas Cezanne`o portretas: "Airių ponia gali pasakyti, kad ši diena yra kaip kiekviena diena. Cezaris gali pasakyti, kad kiekviena diena yra kaip ši diena. Sakoma, kad kiekviena diena yra tokia, kaip jie sako. Ir čia jau galime sustoti. Jo nelaukė. Nors jis nusprendė pasilikti. Kai pasakiau - nusprendė, turėjau omeny - nusprendė pasilikti. Kai pasakiau - nusprendė pasilikti, turėjau omeny - nusprendė pasilikti sekmadienį. Taigi - burna yra burna. Taigi: jei kaip burna, jei kur burna, jei burna ten ir čia. Patikėk, jų paveiksluose irgi yra vanduo. Patikėk, yra tas mėlynas vanduo, kai pamatai mėlyna, viskas gražiai mėlyna, į viską, kas yra gražu, jie siekė panardinti tave. Taigi Cezanne`s beveik pasiekė. Cezanne`s beveik pasiekė, beveik pasiekė, beveik pasiekė. Ar aš buvau nustebinta. Ar aš buvau labai nustebinta. Ar buvau nustebinta. Aš buvau nustebinta ta kantrybe. Ar tu kantrus, kai randi bičių. Sodo bitės renka ypatingą medų. Ir medus ypatingas. Medus ir malda. Čia medus. Tai buvo ten, kur žolė gali augti net keturiskart per metus". Šiame portrete yra daug simbolių. Cezanne`s, kaip Cezaris Airiją, užkariauja pasaulį; jis atėjo, kad amžinai pasiliktų; jis buvo darbštus lyg bitė. Burna reiškia ne tik fizinį, bet ir kūrybinį įkvėpimą. Cezanne`s panardina žiūrovą į savo spalvų žydrynę ir formų plokštumas. Bitė sukelia avilio ir korio asociacijas arba įteigia kubo, kvadrato formos asociacijas. Kubas, cilindras, apskritimas yra būdingos Cezanne`o objektų formos, kurias žodžiais ir atkuria Stein. Šiame portrete ji prikelia ir Cezanne`o pasakytus žodžius: "Menininką reikia vertinti ne tik už tai, ką jis pasiekė, bet ir už tai, ko jis siekė".

Iš tiesų Stein stilius labai savitas - tuo pasižymi ir jos poezija. Pats žymiausias jos poezijos rinkinys, regis, yra "Švelnios sagos"?

Poezijos rinkinys "Švelnios sagos" - tikrai labai išradinga Stein knyga, išleista 1914 metais. Ji parašyta proza; joje tarsi atveriamas postimpresionistų ir kubistų paveikslų turinys. "Švelnios sagos" yra Stein žodiniai natiurmortai ir peizažai. Knygą sudaro trys dalys, imituojančios trikampio formą: "Objektai", "Maistas", "Kambariai". Kartodama įvairias kalbos dalis, rašytoja perteikia savo reiškinių suvokimą dabarties momentu. Stein sužmogina objektus, pabrėžia daikto spalvą, formą, vietą erdvėje. Kalbėdama apie maistą, Stein aprašo jį kaip gyvybės ir energijos šaltinį; valgymą ji laiko agresyviu procesu; valgymu ji išreiškia savo gyvenimo filosofiją. Kambarius Stein suvokia kaip žmogaus kūno ir dvasios slaptąsias erdves, kaip žmogaus esatį būties erdvėje. Rinkinio pavadinimas turi kelias prasmes: angliškai "button", prancūziškai "bouton" reiškia ne tik sagą, bet ir pumpurą. Švelnūs pumpurai perteikia užuomazgos, pradžios idėją, jausmo, minties, asociacijos, analogijos, kūrybiškumo gimimą ir sklaidą. Štai du "Maisto" dalies pavyzdžiai - viščiuko aprašymai ir asociacijos, gimstančios iš viščiuko įvaizdžio: "Viščiukas. Deja, nešvarus žodis. Deja, nešvari dalis. Deja, nešvari dalis. Deja, nešvarus paukštis". Tiesiogine prasme viščiukas nešvarus paukštis, nes kapstosi šiukšlyne. Amerikiečių žargonu "chicken" reiškia ir prostitutę, ir homoseksualę, į kurias puritoniška visuomenė žvelgė kaip į moraliai nešvarius žmones. Kitas viščiuko aprašymas perteikia ne tik paukščio lesimo judesius, kapojimo garsą, bet ir sukelia seksualių judesių viziją ("Stick, stick…"), lietuviškai tai skambėtų taip: "Kapt kapt pašauk juos kapt kapt kapsnoja kapsnoja viščiukai kapsnoja ypatinga tvarka įsikapsnoja". Šiame pavyzdyje akivaizdžiai iliustruojama Stein ištęsta dabartis.

Matyt, Stein ne visus savo asmeninius išgyvenimus, meilės ryšius perteikdavo užmaskuotai? Štai B.Knapp knygoje yra duodama Stein poezijos pavyzdžių, ir, atmenu, viename eilėraštyje viskas sukosi apie: "Kiss me. She did"…

Gertrude Stein buvo labai aistringa moteris ir visais įmanomais būdais maskavo savo jausmus Alice Toklas, kuri buvo viso jos gyvenimo draugė. Pateiksiu ir pakomentuosiu garsųjį Stein eilėraštį "Sjuzi Asado". Šis eilėraštis gimė po to, kai Stein ir Alice apsilankė Ispanijoje ir sutiko garsiąją ispanų flamenko šokėją. Eilėraštyje užfiksuotas aistringas šokėjos šokis, judesiai, seksualumas, šokio ritmas; užuominomis kalbama apie šokėjos apdarą, apie sceną, kurioje ji šoka. Žodžiai bei pasikartojančios raidės šiame eilėraštyje vaidina labai svarbų vaidmenį.


Sjuzi Asado
Saldi saldi saldi saldi saldi arbata.
Sjuzi Asado.
Saldi saldi saldi saldi saldi arbata.
Sjuzi Asado.
Sjuzi Asado tikrai panaši į padėklą.
Batelyje krypteli koja vadinas suklysta
suklysta.
Kai šviesiai pilka yra išgryninta ji
geltona, ji blizga sidabru.
Tai malonumas tai malonumas tai lyg
drebučiai.
Jie drėgni, jie įdubę palieka Inkiui
karūną.
Inkis sutrumpintas incubus.
Puodas. Puodas yra medžio dalis.
Medžiai virpa,
seni kubilai pleišėja, pleišalai tamsėja
ir plyšta,
nuvalo, nuvalyti privalo.
Išgerk.
Išgerk išgerk atsek kilpeles, matai
kaip jis
spindi ir bobolinkas turi spyglius.
Taip matyti
vinis.
Kas yra vinis. Vinis yra vienybė.
Saldi saldi saldi saldi saldi arbata.


Matome vėl daug simbolių, kuriuos reikia šifruoti. "Incubus" - tai blogio demonas, kuris naktį prievartauja moteris; tai seksualumo išraiška. "Bobolinkas" - Šiaurės Amerikos augalas, turintis spyglius ir primenantis vinis. Vinis yra vienybė todėl, kad jungia scenos lentas, o scenoje šoka šokėja. Šis eilėraštis yra nepaprastai vizualus ir jausmingas; jam muziką parašė jaunasis Stein draugas kompozitorius Virgilas Thompsonas.

Minėjote reikšmingą Alice Toklas vaidmenį Gertrude Stein gyvenime; ši draugystė įgavo išraišką ir kūryboje. Rodos, "Alice B.Toklas autobiografija" yra vienas svarbiausių Stein kūrinių; tai lyg užmaskuota jos pačios autobiografija?

1933 m. išspausdinta Stein knyga "Alice B.Toklas autobiografija" atskleidžia pačios rašytojos gyvenimą. Autorė įmantriai naudoja savo draugės įvaizdį kaip instrumentą; jos pasakojimas tarsi sukuria distanciją tarp autorės ir aprašomo pasaulio - jos draugų ir priešų, menininkų, rašytojų. Kad pasakoja tarsi Alice Toklas, rašytojai leidžia kritikuoti, išreikšti neigiamą požiūrį į žmones ir jų darbus. Knyga sukėlė įdomią reakciją: ji buvo laikoma bestseleriu, buvo išversta į prancūzų ir ispanų kalbas, kita vertus, šią knygą labai kritiškai sutiko kai kurie menininkai, sakydami, kad Gertrude Stein nesuprato nei jų kūrybos, nei jų pačių. Ypač įsižeidė brolis Leo, kuris nepritarė Alice ir Gertrude draugystei. Kai 1913 m. Leo išėjo iš garsiojo buto, virtusio salonu, atsiskleidė aistringa dviejų moterų meilė. Knyga sudaryta iš septynių dalių: pirmoji skirta Alice atvykimui į Paryžių ir dviejų moterų pažinčiai, kitos - jų gyvenimui iki Pirmojo pasaulinio karo ir po jo (iki 1932 m.). Ši knyga skiriasi nuo kitų Stein veikalų tuo, kad parašyta aiškia kalba, trumpais sakiniais, joje akivaizdi loginė įvykių seka, ryškūs realių asmenybių paveikslai. Knyga baigiama mintimi, kad Alice ir Gertrude gyvena kartu jau dvidešimt penkerius metus.

Gertrude Stein parašė nemaža pjesių, bet jos nepasižymi nei logika, nei aiškia kalba. Regis, tai yra "nepastatomos" pjesės, tik kai kurios V.Thompsono dėka tapo operomis ar kitais muzikiniais kūriniais, buvo įkūnytos scenoje?

Stein gyveno ir kūrė eksperimentinio teatro epochoje. Manau, ją prie teatro pastūmėjo Alfredas Jarry`s savo garsiąja pjese "Karalius Ūbas". Ją veikė ir jos draugai dramaturgai - siurrealistas J.Cocteau, A.Bretonas, dadaistas Tristanas Tzara bei "žiaurumo teatro" kūrėjas A.Artaud. Stein, kaip dramaturgė, iš tiesų novatorė; teatre ji pirmiausia atsisakė natūralizmo, atmetė siužetą, įvykių vyksmą, personažų paveikslus. Jai dramoje rūpėjo atskleisti abstraktų laiką ir aprašyti abstrakčią erdvę; būtent abstrakčioje erdvėje ir abstrakčiame laike ji mėgina pabrėžti žmogaus būties ir individo tapatumo problemas. Stein sukūrė net 77 pjeses, kuriose pagrindiniai veikėjai yra ne žmonės, o žodžiai - tai, kaip tie žodžiai skamba scenoje, kaip juos girdi klausytojai. Kompozitorius V.Thompsonas rašė muziką jos pjesėms; viena įdomiausių ir daugiausiai statomų, - nors daugiausiai čia vartojamas sąlygiškai, jos kūriniai nėra labai populiarūs, - yra lyrinė drama "Keturi šventieji trijuose veiksmuose". Ši drama buvo išspausdinta 1929 m., o kaip opera Hartforde ir Niujorke buvo pastatyta 1934-aisiais. Dramoje šalia išgalvotų šventųjų veikia šv. Teresė ir šv.Ignacijus, kurie primena robotus, kartojančius tas pačias frazes. Stein visiškai nesigilina į šventųjų gyvenimą; jai tiesiog įdomu stebėti, kokią vietą jie užima scenoje: kaip jie sėdi, kur stovi; ji įkomponuoja juos į sustingusį peizažą ir šia drama akcentuoja mintį, jog religija, kaip organizuota sistema, yra neveiksminga - tik transcendentiniai išgyvenimai pakylėja žmogų dvasiškai.

Gertrude Stein jau Europoje išgyveno ir Pirmąjį, ir Antrąjį pasaulinį karą. Tyrinėtojai dažnai jai prikiša politinį trumparegiškumą. Štai net P.Picasso, buvęs, kaip minėjote, visą gyvenimą Stein draugas, Antrojo pasaulinio karo metais yra ją pavadinęs "fašiste"…

Pirmojo pasaulinio karo metais Gertrude Stein laikėsi aktyvios pozicijos - ji išmoko vairuoti automobilį, dirbo Amerikiečių fondo organizacijoje, padedančioje sužeistiesiems prancūzams; ji rūšiavo siuntinius, vežė juos į ligonines. Už šią veiklą buvo apdovanota medaliu. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu ji buvo keistai apolitiška: niekada viešai nepasmerkė fašizmo, žydų žudymo koncentracijos stovyklose…

O reikia prisiminti, jog ji pati buvo žydė…

Taip, ji, kaip minėjau, buvo žydė. Stein tikrai padarė nedovanotinų klaidų, kurias paskui stengėsi pamiršti. Pavyzdžiui, ji rašė kalbas fašistų kolaborantui maršalui Pettaine`ui, o Hitleriui net siūlė suteikti Nobelio premiją, žinoma, tai buvo šiek tiek anksčiau, 1934 metais; Hitlerį ji vadino "vokiečių romantiku", norinčiu pažinti valdžios galią. 1945-aisiais aplankiusi JAV karines bazes Vokietijoje, Belgijoje ir Austrijoje, ji parašė prozos kūrinį "Brauzis ir Vilkis", kur absurdiškai samprotavo, kad Amerikos kareiviai, po karo grįžę namo, nebus tokie laimingi kaip karo metu. Galima tarti, kad Gertrude Stein buvo per didelė egoistė, kad gilintųsi į tai, kas vyksta Europoje.

Dar viena Stein veiklos sfera buvo paskaitos - ji jas skaitė ir Europoje, ir Amerikoje; tos paskaitos, regis, buvo populiarios? Ji taip pat rašė ir teorinius veikalus, kuriuose dėstė savo požiūrį, "kaip reikia rašyti"…

Taip, Gertrude Stein mielai vykdavo skaityti paskaitų. Ji buvo gražiai sutikta 1934 m. Amerikoje - kaip garsi amerikietė rašytoja buvo pakviesta ir į Baltuosius rūmus. Savo paskaitose Stein aiškino savo kūrybos stilių ir garsiąją "ištęstą dabartį". Savo stiliaus esmę ji išdėstė straipsnyje "Kompozicija, kaip aiškinimas", kuriame teigė, kad tų pačių žodžių, tų pačių sakinių kartojimas ir komponavimas duoda skirtingą rezultatą; tų pačių žodžių ir sakinių derinių skaidymas įvairiu laiku taip pat sukuria įvairų efektą. Gertrude Stein buvo naujojo stiliaus mokytoja.

Stein iš tiesų turėjo mokinių, tiesioginių sekėjų, ne vienas rašytojas turbūt iš jos pasimokė, nors ji nebuvo ir dabar nėra labai populiari.

Daug rašytojų mėgino atkartoti jos stilių. Kaip šmaikščiai yra pasakiusi Stein, "jos stilius palindo po oda". Kai kas, net neskaitęs Stein kūrinių, žino tokius jos posakius: "a day that is a day is a day", "rose is a rose is a rose is a rose" ("diena yra diena", "rožė yra rožė"). Stein stilius priverčia gerbti kiekvieną žodį, skaityti dėmesingai - čia kiekvienas žodis turi prasmę. Jos stilių bandė prikelti amerikiečių poetas E.E.Cummigsas, E.Hemingway`us, bitnikų poetai ir prozininkai. Jos tradicijas atgaivino ir prancūzų literatai: Nathalie Sarrot, Michelis Butoras, Allenas Robber-Grillet, absurdo teatro dramaturgai - J.Genet, S.Beckettas, E.Ionesco.



 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą