Man labai gražus paprotys skelbiant Nobelio literatūros premiją pateikti ne tik laureato pavardę, bet ir skambią, grakščią formuluotę, apibūdinančią jo kūrybos ypatybes. Šiųmetė laureatė Alice Munro buvo pavadinta kone kukliausiai pastaraisiais metais – „šiuolaikinio apsakymo meistre“.
Nežinau, ar paskatinti tos formuluotės, ar tiesiog ieškodami kokio nors dėsningumo ir apibendrinimo tie keli žmonės, kurie mane klausinėjo apie Lietuvoje (visai be reikalo ir, tikėkimės, laikinai) dar beveik nežinomą autorę, it susitarę prašė ir paspėlioti, ar toks įvertinimas reiškia ir kokį nors „trumposios prozos renesansą“, „reabilitaciją“ ar „sugrįžimą“. Tokį klausimą kelti skatina ir Lietuvos leidėjai, prisibijantys leisti ne vien Alice Munro, bet apskritai apsakymus ar noveles, nes tokias knygas daug sunkiau parduoti – skubėkime pridurti, kad prisibijantys visai pagrįstai ir suprantamai, jų pastebėjimas, kad trumposios prozos paklausa menkesnė, tikrai teisingas ir galioja daug kur pasaulyje, tik stambesnėje rinkoje leidyklos mažiau priklausomos nuo kiekvienos konkrečios knygos atsiperkamumo. Tačiau pats klausimas, mano galva, yra painesnis ir sudėtingesnis, jis skatina kreipti žvilgsnį į keistą, dažnai net bauginančią sritį – literatūros teoriją, kuri neinicijuotiesiems atrodo vien painių tarptautinių žodžių ir dar painesnių paradoksalių idėjų kratinys, bet iš tikrųjų yra tiesiog nepaliaujamas mėginimas atsakyti į, neinicijuotųjų nuomone, labai paprastą klausimą – kas yra literatūra, iš kur ji atsiranda ir kam ji reikalinga.
Nuo tada, kai turiu sūnėnų ir dukterėčių, supratau, kad geriausiai kalbos, o kartu ir literatūros esmę suvokia maži vaikai. Penkiametis Martynas užsikloja galvą pledu ir sako: „Čia mano namukas.“ Baisi klaida būtų manyti, kad pledas nuo to ir lieka tik pledas. Jis virsta namuku, ir norint į jį užeiti reikia pabelsti. Nesiginčykite, Martynas turi pakankamai fizinio (auralinio) poveikio priemonių jus tuo įtikinti.
Ne mažesnė klaida yra manyti, kad tai „tik“ vaikų žaidimas. Kuoliukų greta viduryje lauko ir lieka kuoliukų greta tol, kol kas nors, turintis pakankamai fizinio – deja, dažniausiai būtent fizinio, visa kita tėra jo išvestinės – poveikio priemonių jus tuo įtikinti, jos nepavadina „riba“ ar net „valstybės siena“. O „kaimynas“ atsiranda tik tuomet, kai kas nors nusprendžia, kad kitapus ribos gyvenantįjį reikia kaip nors ypatingai pavadinti. „Visuomenė“, „bendruomenė“, „valstybė“, „įstatymas“, „draugas“, „priešas“ ir dar daugybė dalykų, kuriuos laikome labai svarbiais ir net pačiais svarbiausiais, neegzistuoja tol, kol niekas nekalba apie visuomenes, bendruomenes, valstybes, įstatymus, draugus ar priešus. Gyvename net ne tiek namuose ar butuose, kiek oro pilyse gryniausia šio žodžio prasme. Net nuosavybė, visos Vakarų civilizacijos pamatas, neegzistuoja tol, kol kas nors neišmoksta pasakyti „mano“.
Kaip gali taip būti, kad suaugę žmonės kuo rimčiausiais veidais žaidžia žaidimus, iš esmės niekuo nesiskiriančius nuo Martyno ir jo namuko, išsamiai išaiškina vienas garsiausių šiuolaikinių filosofų Johnas R. Searle’as gana nedidelės apimties veikale „Making the Social World: The Structure of Human Civilization“ (OUP, 2010). Veikalas labai įdomus ir iš širdies rekomenduotinas mėgstantiems griežtą logiką ir nebijantiems tarptautinių žodžių, bet šįsyk mums su juo toliau nebe pakeliui, kitaip prie klausimo apie „trumposios prozos reabilitaciją“ niekada nebegrįžtume. Verčiau kvieskimės į pagalbą ne mažesnį autoritetą, vieną garsiausių ir produktyviausių šiuolaikinių akademinių literatūros tyrinėtojų Josephą Hillisą Millerį. Viena iš vėlyvųjų jo knygų tiesmuku pavadinimu „On Literature“ („Apie literatūrą“, Routledge, 2002) prasideda skyriumi dar tiesmukesniu pavadinimu – „What Is Literature?“ („Kas yra literatūra?“) Skyrius prasideda dviem priešingais teiginiais. Viena vertus, literatūrai atėjo galas, mat ji – laikinas reikalas, priklausomas nuo epochos dvasios ir joje vyraujančių raiškos priemonių, madingai vadinamų medijomis. Kita vertus, literatūra vis tiek yra amžina ir universali, ji pergyvens bet kokias technologines ir istorines permainas, mat yra būdinga bet kokiai žmonių kultūrai (na, arba „rankraščiai nedega“, jei jums mielesnės citatos iš grožinių šaltinių).
Jei manote, kad tai paradoksas, tuomet Martynas jūsų nieko nepamokė. Literatūra yra tiesiog pledas, kol kas nors jos nepavadina „literatūra“. O tuomet literatūra yra tai, kas tuo žodžiu vadinama, ir tiek. Kaip doras mokslininkas, Hillisas Milleris varto įvairaus senumo žodynus ir mėgina užčiuopti, kada literatūra pavadinta tai, kas taip vadinama dabar – „visokie ten romanai, eilėraščiai ir dramos“, akademiškai preciziškai įvardija jis. Ir aptinka, kad mūsiškė literatūros samprata yra net labai vėlyva, geriausiu atveju siekianti vos XVII a. O tai reiškia, kad įmanoma gana smulkiai išvardyti istorines, kultūrines, technines ir socialines sąlygas, kuriomis tokia samprata susiformavo ir sustiprėjo ir kurioms pasikeitus jai taip pat ateina galas.
Hillisas Milleris pateikia ir sąrašą tų sąlygų: žinoma, spaudos technologija; visuotinai paplitęs raštingumas; vakarietiškosios demokratijos branda; šiuolaikinė tautinė valstybė, leidusi kalbėti apie kurios nors tautos literatūrą; universiteto raida ir vaidmuo visuomenėje; visuotinė žodžio laisvė; šiuolaikinė filosofinė ir psichologinė „savęs“ samprata, nulėmusi šiuolaikinę „autoriaus“ traktuotę. Sąrašas tikrai įdomus ir įvairus, o argumentai taip pat verti dėmesio. Tačiau kadangi humanitariniuose moksluose tokie sąrašai niekada nebūna baigtiniai ir absoliutūs, nesiimkime dar išsamiau jo perpasakoti. Užteks tik trumpai užmesti akį, ir pamatysime, kad dauguma iš tų sąlygų šiuo metu yra persvarstomos ir permąstomos, kinta, traukiasi ar apskritai nyksta – tai galioja ir tautinei valstybei, ir universitetams, ypač humanitariniams mokslams juose, ir (nors dėl to, ko gero, galvą dažniau suka akademiniai tyrinėtojai) autoriaus ar autorystės sampratai, ir, žinoma, spaudos technologijai. Jei ši sąlygų kombinacija kinta, labai tikėtina, kad literatūros – tokios, kokią šiandien tuo žodžiu vadiname, – taip pat neliks.
Pažįstu daug žmonių, kuriems arba labai nejauku skaityti tokias pranašystes, arba, priešingai, net saldu gedulingu balsu skelbti literatūros pabaigą, iš esmės prilygsiančią civilizacijos, kur ten – visos Saulės sistemos pabaigai. Jų argumentai visiškai neracionalūs (skaitmeninis tekstas nekvepiąs spaustuvės dažais, todėl esąs netikra literatūra), užtat beveik nenuginčijami (ar geros knygos kvepia skaniau už prastas?). Pašiepti neracionalius žmones visada labai smagu, nes juos lengva užspeisti į kampą, o į kampą užspeisti visi žmonės ima elgtis trupučiuką juokingai. Bet tai visiškai neproduktyvu, jei norime galiausiai vis dėlto išsiaiškinti, kaipgi bus su tuo „trumposios prozos atgimimu“. Todėl verčiau pamėginti ir juos nuraminti, ir kartu pažvelgti, ar tuose neracionaliuose argumentuose nesama ir tiesos grūdo.
Paprastai akademiniame kontekste vengiama žodžių, kurie prašyte prašosi palydimi ilgesingo atodūsio, pavyzdžiui, „magija“. Turi būti labai užtikrintas savo argumentų svarumu, kad, kaip Hillisas Milleris, kuo ramiausiai pareikštum, jog literatūra yra „abrakadabra ir hokus pokus“. Ir ypač atsargiai reikia kalbėti apie literatūrą ar ir kitus menus, kurie neinicijuotųjų dažnai suvokiami kaip veikią paslaptingais ir nepaaiškinamais būdais, todėl iš tikrųjų primena kerus, apžavus ir stebuklus – ir paskubėkime pridurti, kad toks suvokimas nėra visai nepagrįstas, kitaip literatūros teorija seniai nebebūtų teorija, nes būtų įrodyta ir paaiškinta, o ne nuolat vis persvarstoma ir perkratoma.
Tačiau ar ne burtai, kai penkiametis ima ir pasistato nuosavą namuką, neįsigijęs sklypo, nebraižęs projekto, neklojęs pamatų, nemūrijęs sienų ar bent jau nepasamdęs kokio suaugusio dėdės, kad visa tai už jį nuveiktų? Ir ar ne stebuklas, kad noras užaugti tokiam kaip Džeimsas Bondas iš esmės niekuo nesiskiria nuo noro užaugti tokiam kaip mylimiausias dėdė? Ir ar ne stebuklas, kad jei patys dėdės lyg tyčia neturite, šitą pavyzdį vis tiek supratote?
Kalba turi magišką savybę, ir šįsyk be jokio atodūsio. Antropologiškai magija yra sugebėjimas primesti savo valią išoriniam pasauliui. Kalba turi savybę statyti namukus iš pledų ir steigti valstybes. Tačiau ši savybė kyla ne tiek iš mūsų poreikio gyventi namuke arba valstybėje, kiek iš pačios kalbos prigimties ir ypatybių. Todėl kalba kuriama ne tik žmogiškoji tikrovė – na, visos tos oro pilys, – bet ir, anot Hilliso Millerio, virtuali. Negana to, pro literatūros kūrinį lyg pro Alisos veidrodį galime ten pakliūti, pažinti Džeimsą Bondą ir grįžę panorėti užaugti tokie kaip jis.
Kaip tik tokia literatūra – kaip kalbos savybė plėsti esamą pasaulį ir kurti naujus – ir yra amžina ir universali, gebanti pergyventi bet kokias istorines ir technologines permainas. Kaip tik todėl „rankraščiai nedega“. Ir kai gerai pagalvoji, kaip tik už tai ją mylime ir branginame.
Tai aptarus, galima atsipalaiduoti. Jei literatūra – pačios kalbos savybė, o ne vien istorinių aplinkybių padarinys, tai ji niekur ir nedings tol, kol tik bus kalbos vartotojų, kad ir kokia kalba kalbančių, kad ir kaip gyvenančių ir sugyvenančių. Tai svarbu dėl to, kad dažnai pamąstymai apie, pavyzdžiui, spaudos amžiaus pabaigą dvelkia apokaliptinėmis nuotaikomis, ir tuomet daug sunkiau pastebėti ne tik tai, kas nyksta, bet ir tai, kas iškyla ar atsiranda.
Turbūt ryškiausi pavyzdžiai yra poezija. Atrodo savaime suprantama, kad eilėraščių vieta knygose, kartu su kitais eilėraščiais. Tačiau iš tikrųjų tokia tradicija nemenka dalimi nulemta visiškai pragmatinių sumetimų – mažos apimties kūrinius spausdinti po vieną per brangu, o jų sklaidą užtikrinti per daug sudėtinga, todėl paprasčiau leisti rinkiniais. O jau tuomet ir priešingai – patys poetai ar leidėjai ima tuos eilėraščius kažkaip rikiuoti ir grupuoti, kad, per jėgą sumesti krūvon, jie vis tiek turėtų ką nors bendra ar kaip nors kits kitą papildytų. Tačiau poezijos knygų skaitomumas ypač menkas. Atrodo, kad knyga vis dėlto nėra natūraliausia vieta eilėraščiams laikyti. Tik noro eilėraščius rašyti mums tai kažkodėl neišmuša. Priešingai, visokių poezijos skaitymų, renginių, festivalių pastaruoju metu net gausėja, jie populiarėja, įvairėja ir margėja. Ką ir kalbėti apie tai, kad net ir visiško „popso“ dainų tekstai yra, šiaip ar taip, eilėraščiai, nors galbūt ir ne itin geri, įdomūs ar originalūs.
Kitaip sakant, poezija prašosi atliekama, o eilėraščių knyga tėra lyg teatro rekvizitas, kuriame sukrauti reikmenys laukia savo valandos. Ir jei sutarsime, kad knyga nėra būtina poezijos sąlyga, man turbūt gryniausias šiuolaikinis poezijos pavidalas atrodo hiphopo kultūros repas, konkrečiai tai, kas vadinama flow, – dažniausiai improvizuotas (atliekamas čia pat, įrašai nesiskaito), dažnai ir spontaniškas ritmiškas ir rimuotas tekstas, net ne deklamuojamas, o berte beriamas pagal muziką. Išspausdintas popieriuje, jis netektų nemenkos dalies savo žavesio ir paveikumo. Ir kai gerai pagalvoji, tai niekuo iš esmės nesiskiria nuo bardų ar menestrelių. Net turinys tas pats: sunki artimosios aplinkos varguolių dalia ir artimosios aplinkos didvyrių žygdarbiai.
Šitaip galima grįžti ir prie trumposios prozos renesanso. Išdėstysiu savo pranašystę ir kartu su jumis žiūrėsiu, ar ji išsipildys, – apie tokius dalykus žinovo tonu kalbėti netinka. Man atrodo, kad spausdinta knyga yra tinkamiausia vieta laikyti ilgosios prozos kūrinius, visų pirma romanus. Apsakymai, panašiai kaip eilėraščiai, joje vis tiek, kad ir kaip kruopščiai komponuojami, lieka sukrauti it malkos į stirtą. Todėl jie taip pat, vos atsiradus galimybei, skuba iš jos vaduotis. Turbūt sėkmingiausias to pavyzdys yra visų „tradicinės“ knygos mylėtojų baubo ir didžiojo leidybos inovacijų variklio „Amazon“ sumanytas projektas „Kindle Singles“. Jei turite „Kindle“ skaityklę, iš „amazonės“ galite įsigyti jau nebe tik popierinių knygų skaitmeninių atitikmenų, bet ir specialiai jai pritaikytų, dažnai ir „Amazon“ užsakymu parašytų singles – turbūt reikėtų juos pakrikštyti kokiais nors „trumpukais“. Iš esmės jie yra toks romano ir apsakymo derinys: paprastai romanams būdingo siužeto, pavyzdžiui, detektyvo ar trilerio, bet apsakymo apimties. Komerciniu požiūriu jie – visų pirma autorių ar stambesnių kūrinių reklama, parduodami už labai nedidelę kainą arba ir visai nemokami, jie skirti suintriguoti, paskatinti pasidomėti ir kitomis „Kindle Store“ prekėmis. Tačiau jie turi ir kitą ypatybę: jų apimtis labai tinkama šiuolaikiškam gyvenimo būdui, kai ilgas vakaras ar net ir visas savaitgalis su storu romanu darosi prabanga ir retenybė (pavydžiu tiems, kas gali didžiuotis, kad jiems tai, matote, visai ne, jie kas savaitgalį po storą romaną perskaito – jei tik nemeluoja). Šiuolaikinio miestiečio skaitytojo įpročiai kitokie: skaitoma 20 minučių troleibuse, gerai, jei valandą kitą traukinyje ar lėktuve. Trumpam prisėdimui prie knygos (dedu galvą, kad net kai būsime visai pamiršę spausdintas knygas – o tai bus tikrai negreit, – dar ilgai nepamiršime šio žodžio, kaip nepamirštame „saulėtekio“ ar „saulėlydžio“, puikiai žinodami, kad saulė nei kyla, nei leidžiasi) geriausiai tinkami tokie kūriniai, kuriuos tuo vienu prisėdimu įmanoma ir perskaityti. Tad jei mūsų tikrai laukia trumposios prozos sugrįžimas, jį atneš ne Nobelio ar kuri kita premija, o būtent kitoks gyvenimo būdas ir iš jo kylantys kitokie poreikiai ir įpročiai.
Tačiau svarbu nepamiršti ir dar vieno dalyko. Literatūra yra tai, kas vadinama literatūra. Visokie pažangos entuziastai tą dažnai pamiršta ir visai be reikalo niekina sentimentus spaustuvės dažams. Iš esmės šiandien jau visi nujaučiame, kad tos istorinės aplinkybės, – ir, kaip minėta, ne vien spauda, – suformavusios mūsiškę „literatūros“ sampratą, kažkaip kinta. Tačiau kol yra pakankamai žmonių, kuriems „Kindle“ knygos neatstoja, niekur nedingsime, turėsime dar tverti tą nežinią ir netikrumą, spėlioti ir pranašauti, kas gi kuo pavirs, o ir netikėtumų, ko gero, neišvengsime. Visa laimė, kad galime beveik neabejoti: rankraščiai nedega.
