Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Eugenijus Ališanka: „Dvikova su aiškiai stipresniu priešininku...“

2012-08-04
Eugenijus Ališanka: „Dvikova su aiškiai stipresniu priešininku...“

Sauliaus Vasiliausko pokalbis su Eugenijum Ališanka – apie poeziją, vertimus ir lietuvių kalbą.

Štai ant mano rašomojo stalo puikuojasi poezijos knyga „Jeigu“, apjuosta gelsva juostele su žodžiais „2012m. Poezijos pavasario laureatas“. Ką Jums reiškia šis užrašas? Ar jis labai svarbus, ar tikslingiau jį laikyti gražia knygos, jos autoriaus gyvenimo dekoracija?

O kodėl ir kuo ta knyga puikuojasi? Savo nauju apdaru – gelsva juostele su keliais žodžiais? Savo tariamu kitoniškumu? Pamenu, paauglystėje mėgdavom su broliu „pasipuikuoti“, išeidavom į miestą apsivilkę keistais brezentiniais lietpalčiais, arba patraukdavome į parduotuvę basomis, nešini senovine medine skrynia. Dabar sakytume, štai kokių performansų užuomazgų būta jau septintajame dešimtmetyje, tada dar nežinojome, kad „kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino“. Ar tie lietpalčiai ir skrynios buvo tik dekoracijos? Šiek tiek daugiau, daug daugiau. O dėl knygos – tai jos reikalas, puikuotis ar ne, su ja nedaug ką turiu bendro, bambagyslė jau nukirpta, pats buvau apjuostas kur kas solidesne ir spalvingesne juosta, tiesa, užrašo būta tokio paties. Puikavausi ta juosta (ir dar ąžuolo vainiku) skaitmeninių ir veidrodinių fotoaparatų viduriuose, kartais pasirodydamas laikraščių ar žurnalų paviršiuje. Aš pats buvau savo knygos dekoracija. Manyčiau, kad knygoms, net ir geroms, kartais išeina į naudą autorių „performansai“. „Jeigu“ to nusipelnė. Ir nesvarbu, kad tokiam performansui pasijutau kiek per senas, kad jame labiau svajojau sudalyvauti prieš kokią dešimtį metų su knyga „iš neparašytų istorijų“ ar kiek vėliau su „Exemplum“. Šiaip ar taip, pajutau džiaugsmą ir palengvėjimą. Atlikta.

Internetiniuose komentaruose (nesiginčiju dėl jų subjektyvumo ir, neretai, primityvumo) po Jūsų eilėraščiais pasitaiko apibūdinimų, jog ši poezija yra sudėtinga, bet graži. Taip pat randasi vienas kitas skaitytojas, pasigendantis grynakraujės poezijos. Turbūt objektyvaus atsakymo į tokius klausimus (kas yra sudėtinga poezija, o ką galėtume vadinti/laikyti grynakrauje) rasti neįmanoma, bet įdomu, kokiais matais eilėraščių meną vertinate Jūs – poetas, vertėjas, skaitytojas.

Sudėtinga, bet graži. Čia apie mano poeziją? Įdomu, įdomu, murma autorius. Sudėtingumas, kitaip sakant, intelektualumas, įkurdinamas kitoje barikadų pusėje nei grožis, o tai jau kvepia intriga knygos „Jeigu“ autoriui. Vadinas, jeigu sudėtingas, tai šiaip neturėtų būti gražus (čia apie ką – ar būtinai apie eilėraštį? Tikriausiai ne, gali būti, sakykim, ir apie moterį, ir apie vyrą). O jeigu gražus, tai jam nepriklauso būti sudėtingam, kaip tik jam dera būti paprastam kaip barmenui ar baro šokėjai. Kiekvienas naminių gyvūnėlių žinovas pasakytų, kad gražiausi yra grynakraujai, ne kokie nors mišrūnai, pagaliau jie bent pavadinimus turi. Airių seteris, peterbaldas, sonetas. Atsiprašau, čia aš vėl peršoku prie literatūros, murma autorius. Kadaise viename eilėraštyje jis rašė:

 

tada kišuos pirštus į burną

ir švilpiu kaip moku

subėga maži ir dideli

grynakraujai ir be dokumentų

nusišėrę ir raupsuoti

traukiam šunkeliais

palei tvoras

ieškodami nuotykių

 

Dabar pačiam autoriui kyla klausimas, apie ką jis čia kalba. Kai sėdėjo prie tų eilučių, lyg ir galvojo apie gyvenimą, bet dabar mato, kad čia neabejotinai apie literatūrą. Kaip antpirščiu į akį. Taigi tokie tie literatūros vertinimo matai. Ieškai nuotykių, ir tiek. Ir rašydamas, ir skaitydamas, ir versdamas. Per ilgą gyvenimą daug visko nutinka, daug kas kartojas, tad ir naujų nuotykių, vertų dėmesio ir aistros, vis sunkiau surasti ar išprovokuoti. Bet čia kaip futbole – gali sulaukti kad ir vieno įvarčio, bet užtat koooookio!

Pamenu, skaitydamas rinkinį „Dievakaulis“ (1999), ne iš karto radau artimą ryšį su jame pateiktais eilėraščiais: iš pradžių truputį trikdė neįprasta sintaksė, skyrybos ženklų atsisakymas (nors pavyzdžiui, knygoje „Exemplum“ (2006) kai kuriuose eilėraščiuose kablelių pasitaiko: „apie provinciją“, „kelionė pas michalą“ ir kt.), griežtos eilučių struktūros nebuvimas. Naujausiame Jūsų poezijos rinkinyje „Jeigu“ (2011) skyrybos ženklų nėra, sintaksė, lyginant su minėtu „Dievakauliu“ atrodo aiškesnė, grynesnė, o eilėraščių forma, eilučių struktūra šiek tiek griežtesnė. Kas lemia tokius (ir kitokius) eilėraščių kalbos, struktūros, stiliaus pokyčius? Kaip nusprendžiate, kada reikia „nukirsti“, pabaigti eilutę (ar svarbiau semantika, ar vidinė ritmika)? Galbūt, kaip patyręs poetas ir skaitytojas, sąmonėje turite nusibrėžęs tam tikrą schemą, formos griaučius, kryptį? Ar priešingai − rašydamas naują eilėraštį kaip kūrėjas gimstate dar kartą?

Lengviausia būtų sakyti, kad rašydamas naują eilėraštį kaip kūrėjas gimstu dar kartą. Bet taip neturiu noro sakyti, nes tokios formuluotės (nuolatos, su kiekvienu tekstu atgimstantis kūrėjas, tarsi koks žiemkentys kaskart prisikeliantis iš nebūties) man regis pernelyg romantizuotos, jeigu ne mitologizuotos. Deja, bet kokie bandymai paaiškinti, o juo labiau sukurti kūrinį, neatsiranda tuščioje vietoje, tuščiame lauke, jiems reikalingi tam tikri atraminiai taškai, tebūnie ir mitologiniai vaizdiniai. Pastarieji nėra neteisingi, kadaise labai mėgau jais remtis, skaičiau K. G. Jungo archetipų teoriją, M. Eliadės amžinojo sugrįžimo mito interpretacijas ir taikiau jas savosioms kultūros refleksijoms. Bet eilėraštis nėra vienos ar kitos interpretacijos produktas, jis gimsta „tuščioje vietoje, tuščiame lauke“ (aha, pats sau prieštarauju, bet jau kabutėse), jeigu tuštuma pavadintume tą nebylų susikaupimą, kuris stoja kaupiantis parašyti eilėraštį. Tą būseną, kai įsijungia visi atminties, jausmų ir vaizduotės mechanizmai, kai žodžių ir vaizdinių chaose ima ryškėti pirmoji eilutė. Dar pabūsiu romantiškai nusiteikęs, pasakysiu, kad eilėraščio atsiradimą gaubia paslaptis. Kiekvieną kartą, parašęs eilėraštį, vertą tavo paties dėmesio, nustembi – to nebūčiau sugalvojęs. Bet kažkaip sugalvojai. Čia prasideda ir baigias kūrybos džiaugsmas.

Iš tiesų kiekvieną eilėraštį auginu iš naujo, negalvodamas apie formalias struktūras ar įvaldytas technikas. Nuo tada, kai ėmiau sąmoningiau žvelgti į kūrybos procesą, suvokiu, kad man rūpi ne išorinės formos, ne kableliai, jambai ar chorėjai, bet eilėraščio vidinė sistema, pavadinkim ją gyvybe. Eilėraštis gyvena nuo pirmos eilutės iki paskutinės, ir visą tą gyvybės dvelksmą valdo tam tikra logika. Kartais romanų autoriai prasitaria, kad jų kūrinių veikėjai rašymo procese pradeda valdyti patį kūrinį. Eilėraščiuose ne kitaip – privalai sekti paties prisiimta logika, nors ir šokinėji po paralelinius pasaulius, iš vieno stiliaus ar struktūros į kitą. Todėl kadaise mažiau rūpinausi sintaksės skaidrumu, skyrybos ženklais. Ir dabar tiems dalykams skiriu nedaug dėmesio, sakyčiau, tik dažniau ieškau paprastesnės ištaros, natūraliau laužau eilutes, pasitelkiu prozinio naratyvo privalumus. Gal tai susiję su augančiu metų skaičiumi, o gal ir su tuo, kad pats kartais vargstu per renginius skaitydamas savo ankstesnius kūrinius. Kitaip sakant, auginu atjautą sau ir tam skaitytojui, kuris dar turi kantrybės mano „sudėtingai, bet gražiai“ poezijai...

Jūsų eilėraščiuose neretai paminima kalba: kalba, kuria kalbate per miegus („žolė žolė žolė“, rinkinyje „Jeigu“, 12), negimusi kalba („Kita eilėraščio pusė“, rink. „Dievakaulis“, 36), kalbos kariauna („Žiemos eucharistija“, rink. „Dievakaulis“, 54), erotinės kalbos pozos („Vasarojus“, rink. „Dievakaulis“, 57), kalbos mechanizmas („Rugiuose prie bedugnės I“, rink. „Dievakaulis“, 72) ir kt. Ką poetui reiškia kalba?

O ką poetas be kalbos turi? Skulptorius gali apsieiti be akmens ar ąžuolo rąsto, imt ir išpjauti skulptūrą iš ledo luito ar surišti iš šieno ir ją padegti, ilgai skulptūra netvers, bet juk kalbame ne apie amžinybę ir jos formas, o apie kūrybą ir jos laisvę? Muzikantas gali apsieiti be instrumentų, labai norėdamas gali pagroti kad ir tuščiais buteliais. O ką poetas be kalbos? Nebent labai poetiškai vairuotų automobilį ar dar poetiškiau mylėtųsi nepratardamas nė žodžio. Bet tokių poetų daug, už tokią kūrybą premijos nelaimėsi, nors gal ir tapsi laimingesnis. Šiaip, kaip rašė Ž. P. Sartras, „žodžiai, žodžiai, žodžiai“. Dvikova su aiškiai stipresniu priešininku, kurios nelaimėsi, bet kuri tau atveria iki tol nematytas galimybes. Pirmiausia tavo paties. Kai esi priverstas sukaupti visas savo jėgas, jausmus, atmintį, vaizduotę. Kai kimbi kalbai į skvernus ir sukaupties akimirką suvoki, kad ne su kalba eini imtynių, kad grumiesi su savimi. Kaip matai, kalba nėra vien tik žodynas ar įrankis, jau čia ją antropomorfizuoju, kalbu apie ją kaip apie asmenį, priešininką, gal net demoną. Tavo parinkti pavyzdžiai iš eilėraščių labai gerai iliustruoja mano santykį su kalba, iš tiesų, mėgindamas suvokti kalbos galimybes, ją vaizdiju ir kaip mechanizmą, ir kaip kariauną, ir kaip kama sutros katalogą ar patyrusią moterį, ir kaip įsčių kūdikį. Kadaise Sigitas Geda eilėraštyje „20 prisipažinimų“ vardijo, kuo jis buvo apsimetęs: ir kūdikiu, ir Charonu, ir kentauru, ir Kristumi, ir girtu Vijonu, „visais pavidalais, kuriais, mano Dieve, liepei“. Kalba ne mažiau sudėtinga ar apgaulinga negu daugiabriaunis Geda, ji taip pat gali apsimesti pačiais įvairiausiais pavidalais. Tam suvokti ir reikalinga poezija.

Straipsnyje „Ar istorija turi ateitį“[1] teigiate: „neretai mes pamirštame, kad pati kalba yra istorijos kondensatas. Kalba prisodrinta kalbėjusiųjų ir ja rašiusiųjų istorijos, kiekvieno žodžio ar jungties semantinis laukas aprėpia kur kas didesnes teritorijas, negu matosi žvalgantis nuo žodynų bokštų. Vartojame kalbą nė nesusimąstydami, kad joje glūdi mūsų ir visos žmonijos tūkstantmečiai, akmens amžius ir Renesansas, senieji ir naujieji amžiai. Ji kaip tas prakąstas Adomo obuolys – palieka pėdsaką ir nekaltos mergelės akyse. Ypač poetinė kalba.“ Kaip išsamiau pakomentuotumėt kalbos ir istorijos santykį? Kuo ypatinga citatoje pabrėžta poetinė kalba? Kokie pagrindiniai jos ir bendrinės kalbos skirtumai? Kaip manote, ar bendrinės kalbos pokyčiai (normų kitimas, naujažodžių atsiradimas ir kt.) turi įtakos poeto kūrybai?

Turbūt būtų banalu priminti, kad istorija fiksuojama ne tik griuvėsiuose ir muziejuose, bet ir kalboje. Šiaip ar taip, net griuvėsiai kartais sulyginami su žeme, o į muziejus patenka tik nedidelė istorijos liudininkų dalis. Tuotarp kalbai daugmaž tiek pat metų, kiek ir žmogui, ji pati prisideda prie istorijos kūrimo. Be to, kalba nėra tik žodynas ir gramatika, kalba yra ir visas mūsų verbalinis palikimas, visi įmanomi tekstai apie pasaulį, visos parašytos ir neparašytos knygos, mūsų internetinio pasaulinio voratinklio pirmavaizdis ir pirmtėvis. Lygiai taip pat istorija, kaip ir kalba, prislegia mus savo našta, kitaip sakant, mes nesame unikalūs: šiandien kūdikis kaip ir prieš dešimtį tūkstančių metų ties ranką motinos link ir bandys ištarti žodį „ma-ma“. Visiems teko girdėti apie filogenezę ir ontogenezę – kad žmogaus vystymasis savo esminėmis struktūromis atkartoja žmonijos, net visos gamtos raidą. Kažkodėl man atrodo, kad tas pats vyksta ir su kalba – mes išmokstame ją tarsi nuo nulio, įvaldome kaip naują amatą, o iš tiesų pakartojame visą kalbos istoriją. Kuriame savo mažus gyvenimus, „mažąsias istorijas“, o kartu atkartojame didžiuosius pasakojimus. Argi nerandu savyje Odisėjo, kai grįžtu namo iš ilgos kelionės, ar nesutinku savyje Ahasfero, kuris net neturi kur sugrįžti, ar nesu akmens amžiaus laukinis, kai ant ugnies kepu sumedžiotą grobį (gerai jau gerai, parduotuvėje pirktą marinuotą šašlyką), ar neprisimenu Hitlerio, kai purškiu nuodais amarus, ar nesu šalia Kristaus Galilėjoje, kai priimu iš kunigo simbolinį paplotėlį?

O poetinė kalba ir yra ypatinga tuo, kad ji priverčia atidžiau įsižiūrėti į tą įrankį, kuriuo dažniausiai naudojamės nesusimąstydami. Kasdienėje vartosenoje mes pasitelkiam steno-kalbą, t. y. tą kalbos versiją, kuri kiek įmanoma vengia dviprasmiškumų ar daugiaprasmiškumų. Laikraštinė, teisinė, biurokratinė kalba, kuri mus vis labiau patenkina. Tai liudija kad ir sociologinis tyrimas, skelbiantis, kad daugiau kaip pusė lietuvių nebeskaito knygų. Ką gi, jiems užtenka steno-kalbos. Poetinė kalba juos jau gąsdina, poezija atrodo tiesiog beprasmiška, nes ji nėra vienprasmiška.

Kita vertus, nebūčiau linkęs griežtai supriešinti poetinės ir bendrinės kalbų, palikti jas nesusisiekiančiuose induose. Poetinę kalbą išskiria ne žodynas, ne sintaksė ir ne gramatika, bet kitoks žvilgsnis į pačią kalbą. Trumpumo dėlei pavadinkim tą žvilgsnį refleksyviu. Tad, aišku, bendrinės kalbos pokyčiai tampa svarbūs ir poetui, jam rūpi ir normų kitimas, ir naujažodžiai, ir keiksmažodžiai – juk visa tai liudija mūsų dabartį, tą pačią pasirodymo akimirką virstančią istorija, kalbos dabartį, iškart virstančią kalbos istorija. Kas iš tiesų įdomu – pasižiūrėti į istoriją kaip į dabartį. Ir atvirkščiai – pasižiūrėti į dabartį kaip į istoriją.

Užsienio literatūrą verčiate iš anglų ir lenkų kalbų. Ar lietuvių kalboje pakanka raiškos priemonių mintims perteikti? Kaip sekasi versti lietuvių kalboje lygiaverčio atitikmens neturinčius žodžius, frazeologizmus? Galbūt tenka kurti naujadarų?

Tų raiškos priemonių verčiant pritrūkdavau bene prieš dešimtį ir daugiau metų, turėdamas menkesnę vertimo patirtį. Vertime stengdavausi likti arčiau originalo būtent kalbiniu požiūriu, todėl vertimai, kaip dabar suvokiu, buvo pažodiškesni, kartais ir gremėzdiški. Pamenu, Vytautas P. Bložė taip ar panašiai kalbėjo man apie mano vertimus – „tu dar jaunas, dar turi labiau laikytis teksto“. Tąsyk ne visai supratau, kodėl su amžiumi įgauni privilegiją nesilaikyti to, kas, kaip man atrodė, vertime yra svarbiausia. Ką gi, neabejotinai senstu, nes jau vis lengvesne ranka vertime tolstu nuo teksto. Dar ne transkribuoju, kaip savo vertimus vadina Bložė, bet vis labiau stengiuosi pagauti ne gramatinius ir stilistinius teksto ypatumus, o kūrinio dvasią (viešpatie, iš kokių laikų ir kišenių traukiu šį žodį), pajusti ir pateikti kūrinį kaip organišką visumą. Į klausimą, kas svarbiau – ar vertimo tikslumas, ar jo paveikumas, dabar neabejotinai renkuosi antrą variantą. Kvepia išdavyste ir avantiūra, bet vis mažiau turiu ką prarasti, o ir avantiūrizmas per ilgai tūnojo manyje latentiniu pavidalu. Žilė galvon...

Lietuvių kalba yra pakankamai turtinga, ja kartais galima pasakyti net daugiau ir gražiau, negu byloja pats originalas. Nesu šalininkas praktikos, kai vertimai yra pagražinami, bet vertimas yra irgi kūryba, ne techninis procesas, tad ir čia norisi tam tikros laisvės.

Jei ilgiau vargstate prie vienos ar kitos frazės, žodžio vertimo, ar pasikalbate apie atradimus su kitais bičiuliais? Ar dalijamasis patirtimi, patarimai vienų kitiems grožinės literatūros vertėjui yra naudingi?

Visaip yra buvę. Pamenu, kai verčiau Zbigniewą Herbertą Visbio rašytojų ir vertėjų centre, vis patrukdydavau gretimame kambaryje apsistojusį lenkų poetą. Šiaip, kaip jau sakiau, esu vertimo kaip kūrybinio proceso šalininkas, todėl pernelyg nesidomiu teoriniais vertimų aspektais. Esu vertėjas – praktikas. Plius esu ir pakankamas vienišius, tad į patirties dalybas nesileidžiu. Nors aiškiai suvokiu vertėjų seminarų, internetinių svetainių privalumus bei naudą. Amžiaus privalumas yra ir žinojimas, kad visur nebesuspėsi, ir kad jeigu kažkas nėra būtina, galima ir apsieiti. Kai pagalvoju, kiek įdomių ir neabejotinai naudingų dalykų nedarau gyvenime!

Pokalbio pabaigai – sąlyginis sakinys „Jei išnyks lietuvių kalba, nebeliks ir ja kalbančios tautos“. Ar jis formuluojamas teisingai? Ar jo turinys greit įsirašys į istoriją, trukmę skaičiuojant globalizacijos tempu ir šiuolaikinės visuomenės poreikiais? Ką galime/turime daryti, kad ir kalba, ir valstybė išliktų?

Jeigu norėčiau papiktinti tūlą skaitytoją, pasakyčiau – po manęs nors ir tvanas. Esu egoistas, gal net narcizas, anokia čia paslaptis, kai kas net tvirtina, kad visi menininkai tokie. Bet gal taip nesakysiu. Geriau pasakysiu kitą banalybę – Viešpaties keliai nežinomi. Žinau iš savo patirties – mes taip daug laukiame iš ateities (kelionių, pinigų, pripažinimo, meilės, iš esmės –gyvenimo), kad paprasčiausiai pamirštame, kad dabartis yra šiek tiek tikresnė (aišku, ne absoliučiai tikra, tą įrodė kad ir budizmas) negu ateitis. Kad jos, tos ateities, gali paprasčiausiai nebūti. Užtektų kad ir Larso fon Triero kometos. Kai kalbame apie savo kalbą ir valstybę, elgiamės kur kas egoistiškiau ir narciziškiau negu bet kuris menininkas – atrodo, tarsi be lietuvių ir be lietuvių kalbos subyrės pasaulis. Kasmet gamtoje pranyksta dešimtys ir šimtai gyvybės rūšių. Ir ką, pasaulis gyvuoja, tiesa, vis skurdesnis. Kada nors ir jis pasibaigs. Jeigu lietuvį tai paguos, o juk turėtų, jis pasibaigs visiems – ir lietuviams, ir šveicarams, ir amerikonams.

Lietuvių kalba ir valstybė jau ne sykį buvo ant išnykimo ribos, bet kažkaip prisikėlė. Airiai teturi gimtosios kalbos fantomą, šneka angliškai, bet tebelaiko save airiais. Prūsų likęs tik žodynėlis. Daug variantų. Ką gelbėti ir kaip? Lietuvių kalbą? Kaip jau minėjau, kalba yra gyvas organizmas, ir mūsų uždavinys – ne spėlioti jos mirties valandą, o paprasčiausiai gyventi. Taip, kaip kiekvienas iš mūsų gyvena – žinodamas, kad anksčiau ar vėliau mirs. Kaip gyveno Justinas Marcinkevičius. Kaip Sigitas Geda. Kaip tūkstančiai prieš ir tūkstančiai po. Amen.

 

 

________________________

[1]  Str. „Ar istorija turi ateitį“ prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/?p=2784



Saulius Vasiliauskas, Lietuvių kalbos institutas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą