Pasimatymas prie fontano
Į pasimatymą prie fontano „Nemunas“ pakvietė rašytoją, vertėją ir retsykiais piešėją (skaitykite ir žiūrėkite neseniai pasirodžiusią humoreskų knygą „Papashos testamentas“) Jurgį GIMBERĮ.
„Nemunas“:
– Kai atsisveikinę su televizoriumi bei namiškiais žengiame į laiptinę, gatvę, parduotuvę ar valdišką įstaigą, iš karto suprantame, kokia didingai niūri esame tauta. Jūs, garbusis Jurgi, išleidote dvyliktąją (kas nori, teįmato simboliką, kilnią drąsos bei užsispyrimo misiją...) juokų knygą „Papashos testamentas“. Sveikiname!
Rašote: „Būkim rimti, bet nepadauginkim“. O ką pasakysite apie juoką?
Rašytojas, vertėjas ir piešėjas Jurgis GIMBERIS:
– Su Dievu mano santykiai ne familiarūs. Vengiu kreiptis ir aiškintis. Viskas, ką iš to (ano) pasaulio apraiškų, aprašymų ir liudijimų žinau – nuogirdos ir fragmentai.
Aš – vertėjas. Kitose kalbose ta pramoga vadinama „interpretacija“. Išvertus į lietuvių kalbą – lyg ir „aiškinimas“. Lyg ir juokinga – aiškinuosi savarankiškai ir aiškinu kitiems...
Neseniai viename tekste aptikau „didžio juoko diena“. Bene bus iš Biblijos. Ateis didžio juoko diena, kai Dievas iš mūsų griausmingai juoksis. Iš mūsų pastangų...
Kol kas bandom tai daryti patys. Juoktis. Mažmožiais. Bet ne visi linkę. Yra rūsčių žmonių, kurie nemato mūsų veikloje, tvarkoje ir netvarkoje nieko juokingo. Nepaisant to, kai kas juokiasi. Dalai Lama juokiasi, popiežius gudriai šypsosi, Amerikos prezidentas nepraleidžia progos pajuokauti, ir vienaip ar kitaip jam tai pasiseka. Bet rūstūs mokesčių mokėtojai lieka rūstūs. Vieni mano, kad juokas – tai negalios požymis, kiti – kad silpnaprotystės, treti – neatsakingumo. Aš manau, jog tai dieviškos šypsenos atspindys ir to būsimo griausmingo juoko aidai. Bet nedrįsčiau sakyti, kad esu To Kuris Juokiasi adeptas. Gal šioks toks patarnautojas. Ir nesakau, kad galiu juoktis iš bet ko ir bet kada. Būtent – tai jau ne mano nosiai. Manęs nejuokina politika, karas, katastrofos, terorizmas, prievarta. Nebent lengvesnės prievartos formos – pavyzdžiui, gastronominė ar hipertrofuotos globos.
Manding absurdiškos yra viltys, kad satyra ir humoras gali užlyginti miesto gatvių duobes ar išblaivyti girtus pareigūnus. Žinoma, nesiliaujam bandyti, bet rezultatai akivaizdūs. Juokas yra iracionalus. Duobės lieka kaip buvusios, gali juoktis kaip nori – linksmai, piktai, gaižiai, liūdnai, džiugiai, triumfuodamas, abejodamas, skųsdamasis, atsiprašinėdamas – duobės lieka kaip buvusios.
Girdėjau juokiantis kūdikį – tarsi angelas kutentų jam sielą. Kai aš juokiuosi, jaučiuosi laimingas ir amžinas.
Kam visos tos kalbos? Kam tas juokas? Tai begalinės pastangos atversti patikliuosius į savo tikėjimą...
