sako Valentinas Sventickas
Vis pajuokaujate (teko girdėti), kad sutikti kultūros žmonės klausinėja, ką dabar beveikia savo kadencijas baigęs Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.
Tikras dalykas, net ir rašytojai ne visi žino.
Dirbu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje vyriausiuoju redaktoriumi. Šį darbą "dalimi etato" kiek spėdamas dirbau ir anksčiau, dabar atsidėjau tik jam. Ieškantys mano darbo kambario turi praverti LRS rūmų kieme esančias duris ir pro kiemsargės Vidos gyvenimo kvapsnius užkopti į antrą aukštą. Telefonas 212 48 66.
Leidyba užsiiminėju dvidešimt ketverius metus, buvo, tiesa, penkerių metų pertrauka. Šitas darbas man patinka. Gal ne visi žino, kad tuo laiku, kai pirmininkavau ir kartu talkinau leidyklai, - jau tada ne tik galvojau apie leidyklos "plano" visumą, bet ir daugelį lietuvių poezijos knygų redagavau savo ranka. Kartais knygos metrikoje yra mano pavardė, kartais parašyta "autoriaus redakcija". Specialistai žino, kad pastaruoju atveju leidyklos žmogus atidžiai skaito visą tekstą ir dažniausiai prikiša nagus, žinoma, jei autorius sutiko. Be to, išleidimui būtina kvalifikuota priežiūra.
Vyriausiasis redaktorius turi spręsti, ką leisti, ko ne. Čia kalbu ir apie bendrą leidyklos profilį, ir apie knygų ciklus bei serijas, ir apie konkrečių rankraščių likimus. Kasdieninius darbus dalijamės. Kolega Vytautas Girdzijauskas prižiūri lietuvių prozos leidinius, Saulius Repečka - vertimus, man tenka lietuviškoji poezija. Literatūros palikimo, albuminių leidinių, knygų vaikams reikalus dalijamės su V.Girdzijausku. Dėl to, kaip knygos turėtų atrodyti, visi tariamės su leidyklos dailininku Romu Orantu. Valdžia virš mūsų galvų - leidyklos direktorė Giedrė Šorienė. Jai tenka galvoti apie ekonomiką, lėšas, honorarus, partnerius, galimybes padaryti tai, dėl ko susitariame, ir tarti paskutinį žodį. Tariamės didesniu būriu, nei čia galėjau išvardyti. Tai pakankamai kvalifikuota komanda. Stokų ir problemų suvokimą bei autoironiją priskirkime kvalifikacijai, kaip imperatyvui.
Kaip manote, ar bendradarbiai ir autoriai per porą mėnesių jau pajuto, kad turi "visą" vyriausiąjį redaktorių?
Spėju, kad taip. Turiu tokių ydų kaip reiklumas, sistemingumo ir nuoseklumo ilgesys, kartais būnu įkyrus pedantas. Jeigu mano kolegos neišsiaiškina, kodėl "Triukšmo ir įniršio" skyryba įvairuoja, kamantinėju pats (vertėja V.Tauragienė guviai paaiškina, kad romanas rašytas ilgai, įvairiomis sąlygomis ir kad ne tik lietuvių rašytojai mėgsta viskį). Jeigu, žiūrėdamas lyg ir baigtą knygos maketą, per valandą randu keletą akivaizdžių klaidų arba struktūros nenuoseklumų,- kuo ramiausiai bendradarbiams palinkiu pratęsti darbą.
Reiklumas - visų pirma kūriniams, pasiūlytiems leisti. Su prastais ar mėgėjiškais tekstais į mūsų leidyklą nėra ko net vaikščioti, tai bus laiko praradimas. Leidėjų dabar daug. Prisipažinsiu, kad tais metais, kai rašytojų organizacijos vadovas kartu buvo ir redaktorius, nuolaidų ir klaidų nepavyko visai išvengti. Dėl dvilypumo kolizijos (pagalvoję patys ją suprasite) ir dėl laiko, priežiūros stokos. Dabar yra kitaip.
Nesutiksiu, kad bet kaip paskubom sumesta pusiau įskaitomų popierių krūvelė būtų vadinama leidyklai įteiktu rankraščiu. Tai ne formalūs reikalavimai, o kad išvengtume nesusipratimo klaidų. Leidėjai turi labai gerbti autorius, autoriai turi šiek tiek gerbti leidėjų norus padaryti savo darbą deramai. Beje, tikrų rašytojų teikiami rankraščiai dažniausiai tvarkingi.
Yra keistų, niekuo nepagrįstų mitų: neva leidžiame tik LRS narių knygas, neva jei narys,- tai bet kokio lygio rašinį turėtume leisti. O iš tiesų viską nulemia patsai kūrinys. Na, kur dėsies,- ir redaktorių išmanymas.
Tartum savaime stalčiuje atsirado sąsiuvinis, į kurį užsirašau profesionalių rašytojų jau daromas (paliekamas?) akivaizdžias kalbos klaidas. Turbūt tai kalbos nepriežiūros pasekmė. "Greitai, bet kaip, be ypatingų įsipareigojimų" - tai dabartin įsiskverbęs elgesio būdas, kuris palietė ir mūsų rašymus.
Turiu bendresnių leidybinių sumanumų. Šiek tiek palaukim.
Dėl Jūsų minėtų dvilypumo kolizijų,- kažin ar įmanoma visai jų išvengti?
Čia turbūt - apie mano visuomenines priedermes (žodis "pareigos" netinka, nes atlyginimas nemokamas).
Pernai pats pasitraukiau iš Kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos, taip pat iš Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto. Formaliai baigiasi pirmininkavimo Lietuvos kultūros ir meno tarybai kadencija. Tiesioginio sąlyčio su darbo interesais kaip ir nėra, jeigu epizodiškai pasitaiko, - esama būdų pasielgti korektiškai. Tačiau pati teorinė "suinteresuotumo" galimybė slegia, piktai akiai kelia įtarimų.
Aiman, nuodėmių tebeturiu. Priklausau Autorių teisių gynimo tarybai, LATGA-A tarybai (viceprezidentas), Meno kūrėjų asociacijos tarybai, LRS valdybai, Valstybinių pensijų komisijai, Europos ateities forumo tarybai, A.Mickevičiaus, K.Vasiliausko, R.Mikutavičiaus fondų taryboms, esu susijęs su visuomeniniais steiginiais, kuriems rūpi (trumpinu) 1000-mečio ir 750 metų datos, regis, po laikino įgaliojimų sustabdymo turėsiu posėdžiauti Vyriausybės meno premijų komisijoje.
Bet girdėti kalbų, kad Jums siūlomi valdiški postai.
Su manim kalbų šiek tiek būta pavasarį. Dabar tik aplink mane. Tiesa sakant, tai juokinga. Yra lengvas būdas išpurtyti iš sąmonės visokius gandus, - reikia susikaupti ir bent penkias minutes pagalvoti apie apšnekamą situaciją ir joje esančius žmones. Tą moka, tarkim, kolegė Viktorija. Po vienos TV laidos, valandžiukę pagalvojusi, ji padarė skaidrią išvadą: tai ne akvariumas, o vivariumas.
Gana apie tai. Keistiems atjaučiantiems žvilgsniams be atjautos pranešu, kad dabartiniame konkretesniame darbe gerai jaučiuosi.
Ką atsinešite į Vilniaus knygų mugę?
Iš naujausių mūsų leidyklos darbų - Džeimso Džoiso "Ulisą", Viljamo Folknerio "Triukšmą ir įniršį". Nesu panašus į žaviąją visur girdimą ir matomą leidėją, taigi nešūkausiu, kad tai šedevrai, ir taip visi žinom. Taip pat žinom, kad lietuviškai šie romanai pasirodo pirmąkart. Pagaliau pasirodo. Bet antras kartas irgi gerai. Kalbu apie J.V.Getės "Fausto" antros dalies naują vertimą (A.A.Jonynas) ir gerokai atnaujintą "Giesmių giesmės" vertimą (S. Geda).
Atsinešime naują, pirmą Arvydo Juozaičio (taip, to paties) romaną "Laikraštis" (lengva atspėti, kad čia pasigėrėsime žiniasklaidos vivariumu), gyvenimo atmosferą puikiai jaučiančio Gintaro Beresnevičiaus eseistikos rinkinį "Vilkų saulutė", per metus po Vytauto Nedzinsko mirties iš rankraščių išleistą jo knygą "Pasakojimai apie gulbes" (tas mokslo ir literatūros vyras yra gražiai vadovavęs Žuvinto rezervatui), netikėtais personažais ir protingais pasakotojo šypsniais stebinančias prozininko Rimanto Černiausko "Pasakėles vaikams, vanagams ir sliekams" (tekstus draugiškai apkabina nuotaikingi Romo Oranto piešiniai).
Tai šių dienų naujienos. Be abejo, leidyklos stende žmonės ras ir kiek anksčiau išleistų knygų, tarkim, premijų laurais neseniai iškvėpintas P.Dirgėlos, B.Jonuškaitės, J.Mikelinsko, G.Norvilo, J.Zdanio knygas. Norėjau čia minėti V.Juknaitės eseistiką "Išsiduosi. Balsu", Just.Marcinkevičiaus "Dienos drobulę", atsiminimų ir pasakojimų apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską rinkinį, bet - pasitikrinau - tiražai parduoti. Nebent likučių pavyks atrasti. Sunku patikėti, bet kol kas tebeturime (galima bus nusipirkti) airio O`Brajeno (Flann O`Brien) juodojo humoro bestselerį - romaną "Trečiasis policininkas". Kas spės, įsigys M.Gimbutienės, D.Kajoko, M.Martinaičio, G.Patacko, A.Zurbos knygų.
Žinia, ne mugei, o tolesniam gyvenimui: vasario šešioliktą (!) paskambino R.Granauskas ir pasakė, kad užbaigė romaną "Duburys".
Daugiau nevardinsiu - bus leidyklos katalogas, susitiksime stende, per mugės skaitymus ir pokalbius, su rašytojais žmonės galės pasikalbėti prie autografų stalo.
Taigi - knyga ant stalo atrodo gražiau negu butelis.
Į knygos darbus dabar žiūriu meiliau negu į tas LRS būstinės kėdes, kurias teko trinti šešiolika metų. Bet anų darbų ir jų, atsiprašau už garsų žodį, prasmės jokiu būdu neišsiginu.
Ne, neklauskite, pats nieko didesnio kol kas nerašau.
