Cartagena no problem

Lėktuvas, pakilęs iš Bogotos ir apsukęs ratą virš priekalnėse nudrykusio apokaliptinių dydžių miesto, kyla šiaurės vakarų kryptimi. Apačioje driekiasi Kolumbijos kalnai – sodri žaluma, tarsi suglamžyta aksominė skraistė, iš kelių kilometrų aukščio viliojanti jaukumu. Tačiau svetingos skraistės iliuziją varpo mano mintys, tiksliau, atminty įstrigusios ištraukos iš URM informacijos keliaujantiems į šią šalį: „patariama imtis ypatingų saugumo priemonių“, „atsitiktinių ginkluotų išpuolių pavojus“, „dažnos vagystės ir plėšimai visoje šalies teritorijoje“, „užfiksuoti žmonių grobimo atvejai“, „šalyje siaučia ginkluotos grupuotės“. Kvietime, kurį gavau iš festivalio organizatorių, stambiomis raidėmis virpėjo itin įtikinamas pažadas: Cartagena no problem. Po valandos lėktuvas leidžiasi nedideliame Kartachenos (Cartagena de Indias) oro uoste. Indijos Kartachena?! Ispanų konkistadorai, niokodami senąsias civilizacijas, kūrė žemyno geografiją, primesdami jai savo simbolius ir klaidas. Noras matyti tai, ką nori matyti, – Indiją ten, kur jos nėra, Kartacheną, kuri kaip miražas likusi už tūkstančių kilometrų, – kaip visa tai primena šiandieninį turistą konkistadorą, nešiną dieviškuoju ginklu, skaitmeniniu fotoaparatu. Leidžiantis trapu į veidą smogia tvankumos gūsis. Atogrąžos, pusiaujo zona, pavėsy trisdešimt penki laipsniai. Lapkričio dvidešimt devintoji. Kartachena, Kolumbija, kurios Kolumbas akyse nebuvo matęs.

Prie išėjimo į miestą plačia šypsena pasitinka Martinas Salas Avila – poezijos festivalio direktorius ir jo kolega Wiljamas. Hello, Eugenijus Platelis!!! Ne ne, sakau, Platelis – tai tas, kuris čia buvo pernai. Toks pat riktas laukia ir viešbutyje, kur popieriuose lieku Platelis ir kitą dieną, perklaustas viešbučio administratoriaus, susitaikęs linksiu galvą: taip taip, Platelis. Dingteli: gal jiems tai yra bendrinis lietuvių poetų vardas. Būtų ne pats prasčiausias variantas. Bendraudamas su kolegomis poetais palengva atgaunu savo pavardę. Su ja iš oro uosto esu gabenamas į kažkokio laikraščio redakciją. Vos žengus žingsnį iš taksi, miestas pasitinka dar vienu gūsiu – šįsyk apsvaigina ne gamta, o „žmogiškasis faktorius“. Milžiniškais greičiais lekiančios mašinos, ūžesys, nekantraujančių vairuotojų sirenos ir beteisiai pėstieji. Didžioji dalis transporto – kolumbietiški smailianosiai autobusai, stotelėse tik sumažinantys greitį, į kuriuos ir iš kurių keleiviai šokinėja tarsi desantininkai per pratybas, neprarasdami orumo ir pusiausvyros. Prie modernaus kelių aukštų pastato luktelime poros italų poetų ir iš narkotizuojančio sūkurio nyrame į vėsias patalpas.

Čia mus pasitinka Gustavo Tatis Guerra, poetas ir vienintelio Kartachenos miesto dienraščio „El Universal“ redaktorius. Trumpas interviu, poetams pateikiamas vienas klausimas – kaip keitėsi jūsų požiūris į poeziją, ar patyrėte lūžius? Klausimas tarsi ištrauktas iš konteksto. Jaučiuosi kaip tas klausimas, ne tik tądien, bet ir kitas dienas. Palaiminti iškritę iš konteksto. Sveiki atvykę į poezijos šalį. Martinas vieną dieną mums, susirūpinusiems festivalio darbotvarke, pareiškia, kad jam svarbiausia yra poezija. O kur mes, poetai, – nes vargu ar galima dėti lygybės ženklą tarp poeto ir poezijos, – noris šūktelėti. Bet visa tai netrukdo festivaliui ramiai banguoti, tarsi jis vyktų savaime, tarsi pati Erata ar Kaliopė (nelygu, kuriai mūzai esi mielesnis) skambintų rytais į penkių žvaigždučių viešbučio „Carine“ apartamentus ir kuždėtų slaptą pasimatymų su ja laiką. Niekas neskuba, visi renginiai vėluoja, vėluoja ir klausytojai. Tarsi pagal magiškojo realizmo principą – tai, kas turi įvykti, įvyks bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo mūsų valios. Įvykio nuojauta sklando ore.

Būtent Kartachenoje supas magiškojo realizmo lopšys. „Šimto metų vienatvės“ autorius kūrybinę karjerą pradėjo dienraštyje „El Universal“. Po poros dienų išvystame raudoną Gabrielio Garcios Marquezo namą, kurį nuo jūros skiria tik miesto mūras, o paskutinę festivalio dieną iš katerio stebeilijamės į jo nuosavą miniatiūrinę salą su ištaigia vila Karibų jūroje. Miestas, kuriame nuolat tikiesi kažko daugiau, negu pasiūlo akis. Žadinantis vaizduotę, erotiškas ir daugiaveidis – kaip visa senoji Lotynų Amerikos kultūra, sunaikinta konkistadorų ir šiandien atgimstanti kūno ir vaizduotės kalba.

Kitos dienos rytą mūsų maršrutas vėl nusidriekia iki „El Universal“. Šįsyk išsamesnis pašnekesys, kurio metu geriau susipažįstu su kitais festivalio svečiais. Alberto Locerino – akademiškos išvaizdos keturiasdešimtmetis italas, kiek juokingai atrodantis su profesoriškais akiniais ir bridžiais. Domisi semiotika, lingvistika, Genujoje, kur gyvena, yra įkūręs teatro laboratoriją, dirba su vaikais. Kūryboje ieško fonetikos ir dramaturgijos sąlyčio, jo būsima pirmoji poezijos knyga, vėlyvasis kūdikis, pakrikštytas „Fonurgijos“ vardu. Kitas italų poetas, Roberto Dedenaro, senas bičiulis nuo poezijos ir vyno šventės Medanoje laikų dar aname tūkstantmetyje, pabrėžia ryšį su žmonėmis, per jį ir su Dievu. Prisipažįsta didžiausią įtaką patyręs iš italų poeto Andrea Zanzotto, kuris jį mokęs poeziją suvokti kaip visuminį įvykį: rašant poeziją reikia naudotis visomis įmanomomis kasdienybės skaidulomis ir skeveldromis. Lietuvių poezijai tai nėra naujiena, tačiau Roberto pripažįsta, kad italų poezija yra perdėm tradiciška. Damário Dacruzas – brazilų poetas. Rūpinasi poezijos vaizdavimu, domisi videomenu, interneto galimybėmis, ieško kelių į šiuolaikinio jaunimo vaizduotę. Savo pozicijas dėsto taip įtaigiai, kad jomis įtikiu net aš, nė žodžio nesupratęs. Pagaliau Wolfgangas Kuhnas, austrų poetas ir muzikantas, antrus metus atvykstantis į šį festivalį. Savo kūrybines nuostatas jis apibūdina kaip dvigubą aistrą – rašymo ir bendravimo. Rašymo aistrą, ar pasiją, išmanome ir mes, tačiau, pristatydamas poeziją klausytojams, Wolfgangas aistringai ieško tinkamo ištaros tono, pasitelkdamas muzikinius elementus, – ar tai būtų repas, ar į bendravimo malonumą įtraukiantis svingavimas. Šįkart esame tik penki užsienio svečiai iš keliolikos kviestų ir žadėjusių atvykti. Regis, ne visiems Cartagena no problem.

Oficialiai IX tarptautinis poezijos festivalis atidaromas Kartachenos universiteto salėje. Maždaug šimtas klausytojų. Vakarą pradeda dainininkė – tradicinis kolumbietiškas vokalas be instrumentinio pritarimo. Užbaigia, regis, jos dukra, kokių aštuonerių metų amžiaus, perėmusi ir dainavimo, ir išraiškingos gestikuliacijos tradiciją. Pirmas įspūdis – tarsi mokytoja bartų klasę operiniu stiliumi. Vakarą pratęsia banketas. Keliaujame pėsčiomis iki jūros, kitapus senamiesčio sienos, kur aikštelėje prie kažkokio paminklo festivalio organizatoriai atkemša romo ir vyno butelius. Pučiant stiprokam vėjui nuo jūros, keliame vienkartines taures. Salud! Paminklas, pasirodo, skirtas pelikanams. Ant nemenko akmeninio postamento tupi bronzinis pelikanas. Wolfgangas pasakoja: pelikanai ypatingi tuo, kad, susenę ir apakę, metasi į jūrą žemyn galva. Ar toks apsisprendimas yra pakankama priežastis statyti paminklą? Tikrosios priežasties nepavyksta sužinoti. Tenka naudotis savo versija. Grįžęs pasiūlysiu pastatyti Klaipėdoje paminklą poetams.

Kitą rytą sėdame į festivalinį autobusą, kuris kiekvieną sykį tvoksteli smarve, tarsi naktimis juo būtų vežiojamos vištos. Važiuojame į mažą kaimelį už keliolikos kilometrų nuo Kartachenos. Už langų driekias kaimo peizažas. Lagūnos, tarsi potvynio užlieti krūmynai, valtelėmis irstosi žvejai. Pievos, ganyklos, pakelėse tamsiaodžiai vyrai mačetėmis kapoja žoles. Lietuvoje tai tikriausiai vadintųsi šienavimu. Vairuotojas stabdo ir daro staigų lankstą, vos neišvirtę iš kėdžių puolam dairytis pro langus – viso labo pora vaikigalių, pasiguldę ant kelio dviračius ir patys šalia prigulę pailsėti. Martinas replikuoja – žiūrėk, būtų puikus knygos pavadinimas: rest on the road. Sankryžoje už miesto būriuojas kareiviai. Įtariai perveria žvilgsniais ir praleidžia. Skurdžios trobelės, nuobodžiaujantys vietiniai prie jų ar nedidelių parduotuvikių prieangiuose. Eilėraščius skaitome mokykloje. Mokykla primena kareivių vasaros stovyklą – mūriniai apšerpetoję statiniai be langų ir durų, jie neišdaužyti ir neišlaužyti, tiesiog jų nėra, langų vietoje – mūrinės grotas primenančios pertvaros. Ne, mokiniai nėra per prievartą suvaryti į skaitymus, kaip mes esame pratę. Visą tą laiką, kol skaitome ir bendraujame, už langų būriuojas daugiau vaikų, negu sėdi klasėje. Turbūt ne tiek klausosi poezijos – jiems poezija yra įvykis.

Mums įvykis prasideda po skaitymų. Vaikai vienas po kito prašo autografų. Pirmieji dar nedrąsiai atkiša festivalio programą ar plakatą, kiti plėšia lapus iš sąsiuvinių, užrašų knygelių, treti įsidrąsina su popieriaus skiautėmis. Nepasiruošusios mergaitės ima prašyti parašo ant mokyklinių palaidinukių, pirmoji – ties mentėmis, kita ryžtasi autografui bambos srityje. Galiausiai pasipila parašai ant delnų. Sunkiausiai įgyvendinami – juodi delniukai prakaituoti, todėl tušinukas slidinėja nepalikdamas pėdsako. Bent jau matomo.

Vakare poezija skaitoma Nacionaliniame mokymo centre, ispanų valdymo laikais buvusioje miesto rotušėje, Kartachenos senamiestyje. Salė mena „buvusią didybę“ – asketiškas medžio ir tinko derinys, karališkosioms menėms tinkančios kėdės. Tokia miesto architektūra ir architektonika. Šalia senamiesčio ant aukštos kalvos iškilusi San Filipe de Baracho tvirtovė, kurią sunku pavadinti pilimi, – masyvios serpantinu kylančios sienos, dešimtys šaudymo angų ir kuklus statinys viršuje, matyt, neturėjęs jokios reprezentacinės funkcijos. Bažnyčios gremėzdiškos iš išorės, tarsi primenančios sunkią konkistadorų dievo naštą – priedermę žudyti ir valdyti, iš vidaus asketiškos, bespalvės, derinančios mūrą ir medį, tarsi kviečiančios atgailauti. Didžiulis senamiestis, apjuostas aukšta siena, pasaulinio paveldo objektas. Nickolazas, šaunusis mūsų savamokslis vertėjas, ką tik baigęs mokyklą, pasakoja legendą, kurioje nežinia kiek tiesos. Kartachenos sienos buvo statomos iš smulkinto kalisos akmens. Jis buvo maišomas su vergų krauju. Iš pradžių tai buvo vietos indėnų kraujas, tačiau ilgainiui jų kraujo ėmė trūkti, tad vis daugiau vergų buvo pargabenama iš Afrikos. Būtent dėl vergų kraujo sienos tapo tokios tvirtos. Kartachenoje ir šiandien gausu juodaodžių, metisų, mulatų, kreolų. Senamiestyje šalia Šv. Petro Klaverio bažnyčios stovi ir kuklus paminklas šiam šventajam. Konkistadorų valdymo laikais ispanų kunigas Klaveris globojo ir rūpinosi vergais. Ne tik jų sielomis, bet ir kūnais. Po mirties jis paskelbiamas šventuoju, jo koplyčių šiandien galima rasti daugelyje Lotynų Amerikos bažnyčių. XVII a. dalis vergų, neiškentusių išnaudojimo, pabėgo iš Kartachenos ir įkūrė miestą Palenką, kuris ilgainiui išaugo ir išsilaikė iki šių dienų. Iki šiol ten gyvena tik juodaodžiai Afrikos išeiviai, jie puoselėja senas tradicijas, ritualus, šokius, dainas. Palenkos miestas yra įtrauktas į pasaulinio kultūros paveldo sąrašą. Prieš poezijos vakarą užklystu į vieną Kartachenos skverą, kur savo šokius šoka juodaodžiai iš Palenkos miesto. Išties jų venomis teka ne kraujas, o juoda magma. Nes šokiais to nepavadinsi. Tai išties įvykis.

Trečia diena. Tuo pačiu autobusu (vištų kvapas nebe toks aštrus, įpratau, o gal šią naktį autobusas ilsėjos?) riedam į Kartachenos priemiestį. Įprantu ir prie to, kad nežinai, kas tavęs laukia galutinėje stotelėje – prakaituoti juodi delniukai ar smalsus žurnalistas. Šįsyk – korporacija „Minuto de Dios“. Pilna salė, primenanti lankytos mokyklos sales, – be durų, mūrinėmis pertvaromis vietoj langų. Įvairaus amžiaus auditorija, suaugę ir vaikai. Netelpantys susėdę priedury, vaikai prilipę prie langų, vienas kitas taikos pačiupinėti poetus. Žodis „korporacija“ man labiau asocijuojasi su laukinio kapitalizmo monstrais. Čia ši asociacija netinka. Nors ryšys su kapitalizmu ir monstrais yra, tačiau atvirkštinis. Tai organizacija, kuri padeda išgyventi pabėgėliams. „Minuto de Dios“ teikia psichologinę pagalbą, duoda nakvynę, maistą. Ji rūpinasi tais dviem milijonais Kolumbijos žmonių, kurie buvo priversti palikti namus. Nes kai kam nepatinka kapitalizmas. Nes kai kam nepatinka komunistuojantys tadai blindos. Nes kai kam nepatinka nei vieni, nei kiti. Nes kai kam trūksta pinigų kariauti prieš kapitalizmą. Nes kai kam trūksta pinigų kariauti prieš tadus ir blindas. Nes kai kas trukdo prekiauti narkotikais. Ir vieniems, ir kitiems. Nes galiausiai visi užmiršta, dėl ko kariauja. Nes visi kariauja su visais. Nes tai yra būsena. Kariauti. Permanentinis karo laukas, du milijonai išstumtųjų iš namų. „Minuto de Dios“ prieš penkiasdešimt metų įkūrė Rafaelis Garcia Herrerosas. Jis pakvietė žmones skirti krizės ištiktiesiems nors truputėlį dėmesio. Vieną simbolinę minutę. Iš pradžių tai buvo minutė per televiziją, radiją, vėliau veikla išsiplėtė, ir šiandien tai bene rimčiausia organizacija, bent humanitarine pagalba gydanti šalies žaizdas. JAV remia Kolumbijos vyriausybę, tačiau beveik visa parama iškeliauja karo reikmėms. Todėl iš šalies niekaip nepasitraukia skurdas. Visad sunku skaityti eilėraščius tiems, kuriems skauda. Nes nesi tikras, ar tavo eilėraštis irgi skauda. Ar jam turi taip pat skaudėti. Po skaitymų – fotografavimasis, autografų dalinimas, interaktyvus bendravimas be žodžių, šypsenomis ar žvilgsniais gatvėje, kur buriuojasi ne tik poezijos klausytojai, bet ir vaikai, moterys, keletas vyrų. Kažkas kaulija pinigų badaujančiam vaikui, kaip įrodymą apnuogina jo pilvą. Parodau ir aš savo pilvą – ne kaži kuo jie skirias. Daili čiabuvė, kurią ką tik fotografavau vaikų apsuptą, siūlos vakare ateiti į viešbutį. Išsitrina ribos. Tarp poezijos ir realybės, tarp skausmo ir komedijos. Magiškoji realybė linkusi susiurbti į save be jokios liekanos.

Vakare susitinkam senamiestyje. Trumpam užsukam į knygyną „Abaco“, kuris esąs ir pagrindinė Kartachenos rašytojų susibūrimų, pašnekesių vieta. Lentynose – gausybė iš Lietuvos knygynų pažįstamų knygų, deja, nepavyksta aptikti lietuvių autorių. Kita vertus, Lietuvos knygynuose lotynas irgi pasigestų Octavio Pazo, Cezario Vallejo ar Eduardo Galeano. Rašytojai su taurėmis rankose po erotinės literatūros antologijos pristatymo knygų peizažo fone. Netrukus sėdam į autobusą ir po pusvalandžio atsiduriam Kartachenos priemiesčiuose. Tamsiose gatvelėse verda vakarinis gyvenimas: tamsiaodžiai vaikai gainioja kamuolius, būriuojasi paaugliai, prie aptriušusių vienaaukščių sėdiniuoja tėvai ir motinos, šnekučiuoja, užkandžiauja, mėgaujasi vakaro gaiva. Regis, čia tie rajonai, kur vienam nepatartina kelti kojos. Mūsų – visas būrys, lėtai artėjame prie sankryžos, stebimi vaikų. Jų čia daug, tarsi žirgliotume per vaikų darželio teritoriją. Katastrofiškai senstančios Europos žmogui yra apie ką pamąstyti. Čia moterys gimdo penkiolikos šešiolikos metų. Trisdešimties tampa močiutėmis. Europa vargsta su senoliais. Kolumbija nežino, kur dėti savo atžalas. Akivaizdu – ji niekad nepasiges imigrantų.

Gatvė baigiasi sankryža, iš visų pusių atitverta stora virve. Aptvare – galinga garso aparatūra, drebinanti rajoną. Už virvės, tarsi aplink ringą, susibūrę apie porą šimtų žmonių, daugiausia vaikų. Pirmas įspūdis – pasiklydom. Deja, šis ringas parengtas mums, tarptautinio festivalio dalyviams. Pirmą dvikovą austras Wolfgangas laimi nokautu – repuodamas savo eilėraštį, jis sulaukia audringų bisų ir šūksmų. Visiems kitiems pavyksta išplėšti bent lygiąsias. Poetų kautynės ilgai neužsitęsia, jas perima teatralizuotas mirties ir gyvybės mūšis. Juodaodė baltais dažais nutepliotu veidu mirtis su dalgiu išguldo keturias poras jaunuolių, šokančių afrikietiškos duendės šokį. Galiausiai iš mirusių prisikėlusios merginos į areną pakviečia šokti ir porą poetų. Vėl švilpimas ir plojimai. Poetai ringe, devintas raundas. Trumpos muzikinės pertraukos metu į ringą išbėga keletas vaikų. Viena šešiametė šoka taip, tarsi būtų baigusi šokių studiją dar įsčiose, – negaliu atitraukti akių, nes tame šokyje nėra nieko vaikiška, joje bunda kažkuri išnykusių civilizacijų deivė, tie judesiai – kūno pergalė prieš kalbą. Iš arenos nepaskelbta vakaro nugalėtoja pasitraukia, kaip ir pasirodė, – nepastebimai.

Šeštadienį – dar vienas pašnekesys apie poeziją, šįsyk – be žurnalistų. Regis, kolumbiečiai dar tiki, kad šnekos apie poeziją gali ją prisišaukti. Ciniški europiečiai linkę manyti kitaip. Pro įstaigos, kur kalbamės apie poeziją ir jos likimą, langus matyti krantinė – čia kadaise pirmą kartą išsilaipino konkistadorai. Jų palikuonys šiandien mus pavergia nuoširdumu. Atsišaudome lengva ironija, palikdami pravirus vartus.

Vėlai vakare, dešimtą valandą, įvyksta paskutinis poezijos vakaras. Šįkart Technologijos universiteto bibliotekoje. Poezijos pavasario pabaigos vakaro Sarbievijaus kieme ar net naktinių skaitymų nė iš tolo neprimenantis. Bene kameriškiausias vakaras, į kurį susirenka tik keletas vėlyvųjų klausytojų. Greičiausiai tie, kurie po vakaro sės prie kompiuterių ar knygų, – ši biblioteka dirba visą parą. Ji atvira visiems miesto gyventojams. Atviros durys, kaip ir atviri žmonės, vėl šaukias ironijos. Išsiskirstome be pompastiškų šampano šūvių ir krabų žnyplių. Grįžęs į viešbutį dar randu šlakelį viskio, kurio dezinfekcijai pasiimti rekomendavo Platelis (Kornelijus, ne Eugenijus). Salud!

Festivalis dedikuotas jūrai, jo moto – Pablo Nerudos eilutė: „Trabaja el mar en mi silencio“. „Jūra darbuojas mano tyloj“. Kas darbuojas mano tyloj? Gal sniegas? Gal atviras nervas? Paskutinę dieną, sekmadienį, ir mes dedikuojam jūrai. Išplaukiam laiveliu į atvirus vandenis, nardom žydrame vandeny, klajojam po archipelagą, žvalgomės po San Rosarijo, San Antonijo salas, aplankom Kartachenos uosto įtvirtinimus. Tris šimtus metų Kartachena buvo svarbiausias Lotynų Amerikos uostas, kurį gynė įtvirtinimų ir bastionų citadelė. Kadaise net su apsauginiais pratakais, pilnais ryklių, kuriuos šerdavo aptingusiais ar neįstengiančiais dirbti vergais. Uostas nepraradęs svarbos ir šiandien. Atviras poezijai ir prievartai. Erotui ir Tanatui. Karibų jūros smaragdas. Ši šalis išgauna devyniasdešimt procentų viso pasaulio smaragdų. Išties jūros spalva aplinkui salas prilygsta smaragdo spalvai. Sakysit, banalu?

Ankstyvą pirmadienio rytą po poros valandų kruopščios daiktų ir kūno apžiūros oro uoste lėktuvas šauna į giedrą dangų. Pro padūmavusį iliuminatorių atsisveikinu su miestu. Cartagena no problem.