Būkime šviesiaakiai

Ne kiekvienas kraštas yra įsteigęs literatūrinę premiją, ne kiekvieno rajono valdžia ar bendruomenė vienodai rūpinasi kultūriniu gyvenimu, vertina kultūros, meno žmones. Tai, kad Ukmergės rajono taryba 1999 m. atkūrė prieškario laikais buvusią literatūrinę premiją, kuri buvo skiriama už romantiškiausią metų grožinį kūrinį, liudija, jog šio rajono valdžia neabejinga kultūriniam gyvenimui. Dabar premija pavadinta prieškario laikais Ukmergės krašte gyvenusio ir dirbusio poeto Vlado Šlaito (1920-1995) vardu. V. Šlaitas mokytojavo, dirbo raštininku Ukmergės rajono savivaldybėje. Po karo gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, 1947 m. persikėlė į Angliją. Nuo 1999 m. V. Šlaito premija skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, publicistikos ir kitus kūrinius rajono literatui arba kūrinio apie Ukmergę ir jos žmones autoriui. Premija įteikiama per V. Šlaito gimtadienį, rugsėjo 27 d., poezijos rudens šventės „Sugrįžimai“ metu. Nuo 1999 m. ją gavo kraštiečiai I. Žekevičiūtė, R. Griškevičienė, K. Česnaitis, V. Vyčas, L. Jankeliūnienė, R. Pakėnienė (po mirties), S. Talutytė. O šiemet premija (1000 Lt) įteikta poetui, eseistui, J. Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjui Alfui Pakėnui. Ta proga ir kalbinu šį garbingą apdovanojimą gavusį laureatą.

Sveikinu gavus Vlado Šlaito literatūrinę premiją. Gal trumpai papasakotumėt, už ką ji skirta.

Nesu nieko ypatingo nuveikęs, todėl gerai ir nežinau… Tas įvertinimas buvo netikėtas ir nelauktas. Tiesa, parašiau vieną kitą rašinį apie Vladą Šlaitą, savitą, nostalgišką poetą, pasaulio klajūną ir Ukmergės dainių. Kas yra gražiau, subtiliau parašęs apie Ukmergę? Labai vertinu jo eilėraščius, ne vieną moku atmintinai dar nuo jaunystės laikų. Be to, parengiau taip pat savo kraštiečio, tragiško likimo išeivijos poeto Juozo Krumino rinktinę „Sugrįžimo laivas“, ji netrukus bus išleista.

Papasakokite apie bendravimą su kraštiečiais.

Pačios Ukmergės, šio krašto ir savo sielos draugų, gyvenančių Ten, nuolat pasiilgstu, galvoju apie juos. Du patrauklūs kultūros židiniai Ukmergėje – tai Vlado Šlaito viešoji biblioteka, kuriai vadovauja Rasa Griškevičienė, ir Deltuvos kultūros almanachas „Eskizai“, rengiamas mano bičiulių režisieriaus Vytauto Česnaičio ir poeto Romo Railos. Šiek tiek prisidedu prie jų darbų ir veiklos.

Ar tėviškės namai dar išlikę, ar dažnai ten nuvažiuojate?

Mano tėviškė – Deltuvos kraštas. Ne per toliausiai – vaikystės upė Šventoji. Turiu vienkiemį, 9 ha žemės, kurią dirba brolis Vytautas. Jis ūkininkas. Ten nuo vaikystės laikų gyvena mano žirgas, juo pajodinėju, kai aplankau tėviškę. Tačiau joje viskas kaip Jono Strielkūno eilėraštyje „Tenai“:

Tenai kitaip skaras ryšėjo,
Kitaip mus mokė rašto.
Bet mes visi seniai išėjom
Iš to kitokio krašto…

Žmonės geri, paprasti. Tačiau juos dažniau sapnuoju negu matau.

Išleidote poezijos knygą „Vilnonė provincija“. Kas dabar ant jūsų rašomojo stalo? Gal jau parengėte naują knygą?

Baigiu rengti publicistikos knygelę „Žvaigždė galiniame gryčios lange“. Būtent apie tuos žmones, apie Deltuvos kraštą…

Esate J. Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjas, rengiate įdomius literatūros vakarus. Kuo žavi šis darbas? Galbūt kaip nors jis paveikė ir kūrybą?

Juozo Tumo-Vaižganto muziejus – tai rojus. Geresnio nesitikiu net tada, kai išeisiu į Tylos slėnius. Tačiau dirbti ir būti jo namuose – didelė atsakomybė. Pirmiausia dvasinė. Pirmąkart gyvenime tai pajutau. Ir esu laimingas. Spalio pirmąjį sekmadienį vėl buvau Vaižganto tėviškėje. Svėdasuose vyko Šv. Mykolo atlaidai, o aš bažnyčios, kurioje Vaižgantas krikštytas, kur aukojo pirmąsias savo jaunatviškas Mišias, šventoriuje ieškojau akimis to vaižgantiškojo Mykoliuko iš „Dėdžių ir dėdienių“. Vėliau ilgai vaikščiojau po Malaišius – seną, gatvinį ir apleistą aukštaitišką kaimelį. Kunigiškių kaime, kur Juozas Tumas lankė pradžios mokyklą, vyko penkioliktieji Vaižganto skaitymai, Viktorijai Daujotytei už knygą „Žmogus ir jo kalnas“ buvo įteikta Vaižganto literatūrinė premija. Tai knyga apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, antrąjį mūsų Vaižgantą, kuris gebėdavo daug gražaus įžiūrėti purviniausiame žmoguje. Jie abu buvo šviesiaakiai. Ir mums šito reikėtų daugiau…

Ačiū už pokalbį ir linkiu tolesnio gražaus bendradarbiavimo su kraštiečiais.