Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Baltijoje svečiuojasi kaimynai

2006-03-05
Šių metų almanachas „Baltija“*, galima sakyti, savo tematika yra skirtas Kaliningradui, arba, kaip pastaruoju laiku vėl įprasta jį vadinti, Karaliaučiui. Nors miestui dar nėra oficialiai sugrąžintas jo senasis pavadinimas, įvairiuose gyventojų sluoksniuose jis jau vadinamas senuoju istoriniu vardu.

Leonidas Donskis straipsnyje „Kaliningradas, arba XX amžiaus miesto likimas“ taip rašo apie šį miestą: „...Kaliningradas jau turi ir savo paties sukurtą kultūrinį potencialą, ilgainiui galintį miestą ir visą sritį stipriai priartinti tiek prie Lietuvos, tiek prie visos Europos Sąjungos, – universitetą, menininkų, rašytojų. Kaliningradas gali tapti vakarietiškos ir demokratinės politikos forpostu Rusijoje; įgijęs ne spaudimo instrumento, ne šantažo priemonės, ne sukarinto monstro, o į regiono ekonominį ir kultūrinį gyvenimą integruoto gero kaimyno ir gal net rimto partnerio statusą“ (p. 8).

Šiame „Baltijos“ numeryje pristatomas Klaipėdos fotomenininkas Algirdas Darongauskas. Šalia meniškų jo nuotraukų galime paskaityti ir Erlando Paplauskio straipsnį apie šį menininką. „Drįsčiau teigti, kad, be hipių, fotografai buvo vienas esminių veiksnių, išaukštinusių Neringą pačių lietuvių sąmonėje. A. Darongauskas to siekia fotografuodamas Olando kepurę – kuria mitą dar vienam mūsų pajūrio kampeliui. Dirbdamas parko ekologu jau daugelį metų sutinku tarp pajūrio akmenynų šmirinėjantį fotomenininką – tai įbridusį vandenin, tai parkritusį tarp akmenų krante. Net atrodo, ši vieta bijo prarasti dalį savo paslapties...“ (p. 9).

Toliau almanache aptinkame poetą Rimantą Kmitą, negalintį gyventi be suoliukų: „aš sėdžiu stotelėje šalia turgaus / ant suoliuko prie šiukšlių dėžės / skaitydamas straipsnį haiku ir metų laikai“ (p. 15) ir „sunku tuo patikėti, / bet štai aš ir vėl ant suolelio, / dabar jau sostinėj“ (p. 17).

Labai jau erotiškas Mindaugas Valiukas, rašydamas, jog „paskutinis dalykas / kuris mus dar skiria / drabužiai“ (p. 19).

„Teisybė“ triumfuoja katiniškais pavidalais: „trindamiesi į vienas kito šonus laiptais žemyn nutipeno trys maži kačiukai“ (p. 24). Tokią teisybę randame Gitanos Gugevičiūtės apsakyme. Apsakymą būtų galima pavadinti realistiniu, buitiniu, bet... viską keičia pabaiga. Perskaičius pabaigą galima įtarti, jog autorė nestokoja fantazijos, ir kūrinys baigiamas fantastinėmis paralelėmis, nors galbūt G. Gugevičiūtė norėjo pasakyti ir kai ką daugiau... Tai vienas stipriausių almanacho apsakymų.

Ar galima keturiasdešimties metų dar sušokti valsą? Kodėl gi ne. „Keturiasdešimtmetis valsas“ – tai rašytojo, besislepiančio po slapyvardžiu Clandestinus, apsakymas. Tokio amžiaus galima ne tik valsą sušokti. „Juk jam tik keturiasdešimt... Galima dar ir šeimą sukurti“ (p. 26).

Poetė Elena Karnauskaitė vertina paprastumą: „...kartais net pavydu to garsaus / gyvastingumo mokėti būti paprastai / nekomplikuoti nevertinti negalvoti / tiesiog plaukti pasroviui tiesiog čia / ir dabar ir niekaip kitaip – – – –“ (p. 28). Daiva Molytė-Lukauskienė nepasiruošusi ir nepasidabinusi: „Šiandien ir aš Nepulsiu į glėbį / Akmuo ant kaklo Didis papuošalas“ (p. 31). Nijolė Kliukaitė „sukabina modernius švelniai / gašlius šviestuvus ir laukia / barščių ar košės iš kirvio“ (p. 34).

Filosofas Arvydas Juozaitis pasirodo naujame amplua. Almanache spausdinamas jo apsakymas „Šiluma dviem“. Filosofas toliau eina prozininko keliu. Nederėtų užmiršti ir pirmojo pašaukimo.

Ritos Latvėnaitės-Kairienės apsakymas „Mano tėvas elgeta“, galima sakyti, bene geriausias ir stipriausias tekstas šių metų almanache „Baltija“. Pagrindinė apsakymo tema: tėvų ir vaikų santykiai. Ar yra skirtumas tarp to tėvo, kuris davė gyvybei pradžią ir pabėgo, ir to, kuris elgetauja gatvėje? „Skirtumas didžiulis, išvydus praplikusį, barzdotą elgetą ir prisiminus nebarzdotą jauną garbanių, kažkada buvusį tavo tėvu“ (p. 50).

Iš Vidmantės Černiauskaitės eilėraščių trykšta erotizmas: „...užmiršti, / Kad susilaikymas – / Dorybė. / Nes šis žodis / Nebėra įtrauktas / Į dabartinės kalbos žodyną“ (p. 53). Anot autorės prisistatymo, poezija turi nemažą reikšmę žmogaus gyvenime: „Kartais užtenka vieno eilėraščio, kad pakeltum ar sugadintum dienos nuotaiką“ (p. 52).

Viktorija Ivanova respublikiniame moksleivių kūrybos konkurse pelnė laureatės diplomą už apysaką „Nėščias katinas“. Todėl jaunoji prozininkė publikuojama almanache. Jei neklystu, V. Ivanova laureate tapo 11 klasėje. Tokio amžiaus dažniausiai rašomi eilėraščiai. Tačiau pasitaiko asmenybių, kurios imasi ir rimtesnių kūrinių. Spausdinama beveik visa apysaka, net keista, kad jaunajai autorei skiriama tiek daug vietos.

Apysakoje kalbama apie jaunimo problemas: nėštumą, mokinių ir mokytojų bei tėvų ir vaikų santykius, alkoholį: „Jai žmonės, apsvaigę nuo alkoholio, rodėsi linksmi. Rodėsi geri. Rodėsi tikri. Tyri. Gyvi“ (p. 78).

Ramutė Dragenytė prisimena vaikiškus žaidimus:

turiu devyniolika Egipto
faraono pirštų (vieną jau pardaviau –
dabar jis garsus poetas)
turiu karaliaus oidipo falą
(manasis animus) achilo kulną
zygfrido nugaros lopinėlį ir porą šv
magdalenos krūtų _ _ _ netikit?
galiu parodyti _ _ _

(p. 97)


Rašytojas Aloyzas Každailis rašo laiškus pačiam sau iš praeities į dabartį ir atgal: „Aš ne iš tų rašytojų, kurie savo kūryba užsimoja sudrebinti pasaulį. Aš tenoriu, liaudiškai sakant, prieš palikdamas šią ašarų pakalnę, prisiminti laimingiausius savo gyvenimo metus ir įspūdingiausius atsitikimus, įvykius, nuotykius, atradimus, paklydimus ir šiaip smagius pakvailiojimus“ (p. 100).

Sergejus Michailovas rašo apie kačių svajones:

Per pievą
minkštai prigludus
veržliai iš lėto
krutindama ausis
pastebėdama mažiausią šviesos kaitą
ir nieko išskyrus didžiulę karvę
plėšriai sėlina rusva katė
įsivaizduodama save pantera

(p. 123)


Olegas Pavlovskis – drąsus žmogus: „Aš myliu Kaliningradą ir nesigėdiju apie tai atvirai pasakyti. Aš nekenčiu Kaliningrado ir taip pat nesigėdiju apie tai pasakyti“ (p. 125). O. Pavlovskis apie Kaliningradą gali pasakyti visą tiesą. Tai jis ir padaro straipsnyje „Miestas mano“.

„Šmėkla ant balto žirgo“ – toks Klauso-Jurgeno Liedtke’ės apsakymo pavadinimas. Jame aprašomi tradiciniai kalėdiniai vaikščiojimai po trobas ir vaiko mirtis, kurios nenorėjo išvysti net visko kare regėjęs karys: „Nors jis buvęs karys ir regėjęs mirtį, bet kažkaip nenorėjo jokio to vaiko, prie kurio taip prisirišo, prisiminimo“ (p. 133).

Aleksandras Žalys ilgisi tikro dvasinio turinio šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Remdamasis keliais gyvais mūsų literatūros pavyzdžiais: J. Erlicku, G. Grajausku ir H. Kunčiumi, – bando ieškoti tikro dvasinio turinio jų kūryboje. „...H. Kunčius, J. Erlickas ir G. Grajauskas – yra neabejotinai talentingi rašytojai, bet jų talentai eina šuniui ant uodegos, kada jų dvasia atsiduoda kūrybai be įtampos, be prasmės paieškų, kaip kokiam kortų ar kaladėlių lošimui. Jų paskutinės išleistos knygos (deja, ne tik tos) drauge rodo ir dvasios skurdą, menkumą, niekaip nesusiejamą su tikrosiomis, tiek bendražmogiškomis, tiek meno vertybėmis“ (p. 139).

Sigita Bartkutė straipsnyje „Baigėme apie nukirstus medžius...“ rašo atsiminimus apie docentą A. Jakulį: „...tiesiog tvyro didžiulis doc. A. Jakulio susirūpinimas Klaipėdos akademinės bendruomenės humanitarine ir patriotine savimone bei stipriai teberusena viltis sukurti uostamiestyje tikrą lietuviškumo oazę...“ (p. 144).

Aušra Poškutė pristato dailininką Aloyzą Stasiulevičių. Jis „žinomas kaip vienas ryškiausių XX a. lietuvių dailės reformatorių, 6-7 dešimtmetyje kūrusių naują plastinę kalbą. (...). Savo kūryboje dailininkas jau daugelį metų kontempliuoja miesto idėją, atverdamas kaskart naujus miesto archetipo klodus“ (p. 161). Anot paties A. Stasiulevičiaus – pasaulis be meno ir Dievo yra beprasmis: „...dauguma dabarties menininkų susipriešino su Dievu. Man regis, menas gali ir sutaikyti žmogų su Dievu. Tikiu, kad tai įmanoma, nes pasaulis be meno ir Dievo man būtų beprasmis“ (p. 166).

Almanachas baigiamas Karaliaučiumi, nors pradedamas – Kaliningradu. Juk tai tas pats miestas, tik skirtingi pavadinimai. Jį užbaigia Nijolės Strakauskaitės straipsnis „Liudvikas Rėza ir Karaliaučius“. L. Rėza atliko didžiulį darbą: „gilesnių paskatų rašyti apie lietuviškos Biblijos istoriją, kaip ir imtis didžiulio darbo rengti trečiąjį Biblijos lietuvių kalba leidimą, L. Rėzą skatino teologo pašaukimas ir giliai įsišaknijusi nuo XVI a. Prūsijoje tradicija, kai liuteronų dvasininkai rūpinosi lietuviškų religinių raštų rengimu“ (p. 168).

Almanachas „Baltija“ grįžta į įprastas vėžes. Aišku, šiųmečiame numeryje pasitaikė techninių nesklandumų, kurie tiesiog bado akis – žinai, kaip turi atrodyti tam tikrų eilėraščių struktūra, o jie suredaguoti savaip. Vis dėlto svarbiausia – turinys, nes tai ne mokslinis leidinys, kur pirmiausia atsižvelgiama į griežtus techninius reikalavimus. „Baltija“ dar gali tobulėti. Tikėkimės, kad kitąmet ji bus geresnė.

____________________________
*Baltija 2005. Literatūrinis kultūrinis almanachas. Sudarė Rimantas Černiauskas.

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, 2005. 178 p.


Dainius Sobeckis
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą