Kai aplinkui balta balta, gedulinga žinia būna dar juodesnė ir kraupesnė. Baltame žiemos lape, vos prasidėjus Naujiesiems, sausio 3 dieną gedulingomis raidėmis mirtis įrašė Juozo Jaro pavardę. Netikėtas tas įrašas, visai netikėtas - tarsi viduržiemį būtų įsižiebusi "griaustinio šviesa" ir sugrumėjęs vasaros perkūnas.
Tiki ar netiki, bet Juozo nebėra. Ir tik pasidėjęs ant stalo jo eilėraščių rinkinius, atsivertęs juos ir skaitydamas jo žodžius, gali dar su juo pasikalbėti. Liko trys eilėraščių rinkiniai - "Po griaustinio šviesa" (1995), "Laiškai iš provincijos" (1998) ir "Marioms ąžuolinės durys" (2001). Liko pluoštas eilėraščių, kuriuos Juozas jau dėliojo galvodamas apie ketvirtąją knygą.
"Tik eilėraščius rašau, nes nieko kito nemoku", - kartą kukliai prasitarė Juozas. Norėjosi pridurti: o kodėl vertimus pamiršai… Juk visą pluoštą latvių poeto Knuto Skujenieko eilėraščių esi išvertęs. O muzika? Juk muzikos technikume mokeisi groti violončele. Ir eilėraščiuose - labai daug muzikos įvaizdžių. Ir pati Juozo poezija daininga, skambi, ritmiška, sklandi. Gal todėl kompozitorius Domas Andrulis Juozo Jaro tekstais yra sukūręs keliolika dainų.
Netekome ne tik poeto, bet ir kuklaus, ramaus, kultūringo žmogaus, kuris dažnokai likdavo kitų šešėlyje, būdavo nepastebėtas ir neįvertintas, nepagerbtas ir nepaskatintas. Netekome aktyvaus donelaitininko, kuris vis važiuodavo į Tolminkiemį skaityti eilių, talkininkauti tvarkant aplinką.
Aplinkui taip balta balta - tarsi tuščias popieriaus lapas, kuriame liko neužrašytas eilėraštis. Balta balta - tarsi visiškai negyventa diena. Viename eilėraštyje, spausdintame pirmojoje knygoje, Juozas rašė: "Kada atversi paskutinį tuščią lapą?/ Sakyk, ar bus taip kada nors:/ Tu lapą atverti - jis tuščias./ Nėra eilėraščių. Nėra manęs".
Ką atsakyti dabar Juozui? Belieka tik liūdnai žvelgti į baltut baltutėlę žiemą ir su liūdesiu klausti, nors ir žinai, kad niekas neatsakys. Kodėl liko tiek daug tuščių poezijos knygos lapų? Juk šešiasdešimt penkeri gyvenimo metai dar neturėjo slėgti. Juozo kūryba buvo mėgstama, skaitoma, aptarinėjama. Ir kolegos rašytojai 2002-aisiais priėmė savo būrin - į Rašytojų sąjungą. Džiaugeisi, Juozai, tuo, nors ir pats gerai žinojai, ką reiškia kūrybos laimė, nes rašei eilėraščius visą gyvenimą.
Rašei… Tačiau jau tokia kūrėjų dalia: paskutinis jų kūrybos lapas visada tuščias ir baltas - kaip išbalinti šios žiemos laukai.
Tebūna tau, Juozai, baltas ir švarus kelias amžinybėn, kuriuo tave pirmadienį palydėjome į amžinuosius namus - Ginkūnų kapines.
