Balsas iš vis dar tekančio Nemuno – Dovilės Zelčiūtės: pakalbėkim apie kūną ir sielą, o gal apie sielą ir kūną... Apie kūną, kuris dabar visur užima tiek daug vietos...
Bet kodėl ne apie sielą? Ar įmanomas šiandieninis traktatas „Apie sielą“; traktatas, kurį savo laikui (IV a. pr. Kr.) parašė Aristotelis, su filosofinės abejonės atspalviu ištaręs: „Juk siela, rodos, yra visko, kas gyva, pradas“. Sielos sąvoka išlieka filosofijos, psichologijos žinynuose. Ar jau tik žinynuose? Gal dar ne. Siela yra nerealiausia žmogaus realybė; be šios nerealybės žmogiškosios realybės nėra ir būti negali. Bet nerealusis dvasinės gyvybės principas yra įkūnytas realybėje, ir ši realybė yra žmogaus kūnas. Balsas yra kūno galių pasireiškimas, kūno fizika. Pagal Aristotelį balsas yra garsas, kurį skleidžia sielą turinčios būtybės. Aristotelio mintis mums gyvesnė ir tikresnė kaip metafora. Iš kur kyla balso metafizika: liūdnumas, džiugumas, skaudumas, vibracijos, kurių turinį sunku nusakyti? Iš sielos, iš gyvybės principo. Iš sąlyčio su kalba, iš kalbos tekėjimo balso stygomis. Iš tos mažytės genų persvaros, kuri nulemia žmogaus žmogiškumą, atskiria nuo šunelio, gailiai amsinčio palangėje, ir nuo pavasarį baltai žydėjusio narcizo, jau gavusio genų komandą nuvysti, sunykti žemės paviršiuje, išlaikyti gyvybę tik šaknyse – gumbuose.
D. Zelčiūtės vasaros balse nesuprantamu būdu (bent iš dalies suprantamu iš poezijos) tarsi išgirdau Birutę Pūkelevičiūtę, jauną kūno sielos ekstazę: „Mes išalkę vienas kito pražūties ir tykom / pirmo savo grobio kaip jauni vilkai“ ( „Mano mylimasis tebemiega“). Erotinės kūno metaforos: stipraus, geliančio geismo; siela pasisako kūniško geismo gėla, geismo žaizda.
Jau praėjo daugiau nei pusšimtis metų nuo B. Pūkelevičiūtės nesenstančios poezijos knygos „Metūgės“ pasirodymo (1952). Knygai poetė parinko motto iš W. Whitmano: „Jeigu kūnas nėra siela, tai kas yra siela?“ Žodyje antrajam knygos leidimui paaiškino: „Šitaip aš tada galvojau (galvoju panašiai ir dabar) apie kūno ir sielos vienybę“. Apie vienybę, kuri apima ir prieštaravimus, net tuos, kurie nėra išsprendžiami; gal kaip tik jie ir yra žmogiškojo gyvybingumo versmė. Poezija (ir apskritai kūryba) geria iš jos. Dar viena citata iš žinomiausio „Metūgių“ eilėraščio „Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė“:
Mano persirpę lūpos plyšta pusiau kaip vaisius.
Mano krūtys yra dvi baltos paukštės raudo-
nais snapais. Aš jas laikau abiem rankom,
nes jos gali išskristi. Mano sąnariai ištirpsta
kaip sniegas ir mano įsčius kaip aukso kie-
likas prisipildo saldaus ir karšto vyno.
Aš esu palaiminta tarp moterų.
Dabar aš vaikštau tyliai ir esu atsivėrusi
kaip žaizda.
Moters kūnas aukščiausią kūniškumo akimirką. Patirties aukštumas tirpdo tik kūniškumą. Kūnas kažkam prasiskiria, išeina už savęs paties (plyšta, gali išskristi, ištirpsta). Atsiveria kaip žaizda. Pasiekiama kūno ir sielos simbiozė, šventumo būsena, pakartojama moters palaiminimo formulė iš kasdienių poterių. Ant teksto kūno krenta lengvas „Giesmių giesmės“ stiliaus šešėlis. Siela kalba kūno kalba. Kūnas kalba sielos kalba. Jeigu iš tiesų kalba, o ne tik kalbą simuliuoja.
Kas yra kalba, jei ji nėra kūno vietininkė sieloje? Kas yra kalba, jei ji nėra sielos vietininkė kūne? Iš šių klausimų galima suprasti poezijos tikroviškumą, neatskiriamą nuo netikroviškumo, ir poezijos netikroviškumą, neatskiriamą nuo tikroviškumo. „Turbūt poezijos netikroviškumas slypi žmogaus sieloje – tai jo mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena. Tai sapnų glamonėjimas; tai geidžiamybė, kurios nėra“, – sako B. Pūkelevičiūtė. Sapnų glamonėjimas – metafora, galinti nusakyti kūno ir sielos santykių metafiziką tuo momentu, kai ji virsta poezija, piešiniu, muzika.
Kūryba, kuri organiškai kyla iš gyvenimo, iš buvimo būdo patirties, natūraliai išlieka kūno ir sielos lygiaverčio santykio zonoje. Siela yra žmogaus subjektyvumo galia, veikianti pagal savojo kūno įgaliojimus. Pats kūrybos veiksmas kyla iš impulso, tokio pat efemeriško kaip atodūsis, iš įgalinimo sielai ir kūnui veikti išvien – asmens galia. Atodūsis, atsidūsėjimas yra nebylus balsas, išlikimas tyloje, sielos rūpesčio apgaubtyje. Atodūsyje gal labiausiai juntamas tas pats kūno ir sielos takas. Sielos pavadinimo senąja graikų kalba – psiche – pirminė reikšmė yra kvėpavimas, dvelksmas, netgi vėjas, aiškesniu sąskambiu išlikusi lotyniškame sielos varde – anima. Senovės graikų kultūrą įkvėpė tikėjimas, kad siela yra ir kad ji yra nemirtinga. Šie tikėjimai ar viltys ir šiandien išlieka skirtingose kultūrose ir jų apraiškose. Japonija minėjo amerikiečių atominių bombų, numestų ant miestų ir žmonių, metines: leido į dangų baltus balandžius, plukdė vandenimis popierinius laivelius – simbolizavo susitikimus su žuvusiųjų, pražudytųjų sielomis. Lietuvių Vėlinių ugnelės – tos pačios vilties išraiška. Kol žmogus tik gyvena, sielos lyg ir nepasigenda. Bet ištiktas skausmo ar bent kiek gilesnio patyrimo jis pajunta, kad kūnas yra ir siela, kad gyvenimas yra įsikūnijimas.
Kūno atskyrimas, išskyrimas, sureikšminimas kyla iš idėjų, kurias ima palaikyti ir tvirtinti aplinkybės, situacijos. Kūniškumas (corporality, corporeality, bodiness) – poststruktūralizmo ir postmodernizmo estetikos sąvoka, išsirutuliojusi iš erotinių ir seksualinių momentų akcentavimo, dažnai ir suabsoliutinimo. Iš dalies tai ir atsakas klasikinei estetikai, absoliutinusiai dvasinį pradą. M. Merlo-Ponty fenomenologinis kūnas reiškia įsąmonintą kūną; tarp jo ir pasaulio vyksta nenutrūkstamas dialogas. Iš R. Bartheso ateina ir įsitvirtina kūno tekstas, teksto kūnas. Aukšto rango mąstytojai ir rizikuodami išvengia suprimityvinimo. Spekuliacijos kūno tema prasideda maždaug trečiajame „filosofų“ (filosofo sąvoka šiandien labiau devalvuota negu filologo) ešalone. Čia daugiausia dėmesio perversijoms, patologijoms, vien seksualumui. Sunyksta proporcijos. Bet kurios mažumos akcentuojamos; didumos (kaip ir apskritai didumas, aukštumas) paliekamos be dėmesio. Nebesvarbu, kas kelia aukštyn. Įdomu tik tai, kas traukia žemyn. Vyksta žmogaus ir jo gyvenimo fiziologizacija. Žmogaus akys nudelbtos žemyn. Žmogaus trajektorija žemėjanti. XX amžius liks istorijoje kaip didžiųjų žmogaus krizių amžius. Siela, didieji dvasios užmojai pasirodė bejėgiai, išžudytų žmonių kūnais žemė buvo (iš dalies ir tebėra) klote nuklota. Pradėta ieškoti kitų argumentų – jau ne dvasioje, o kūno potroškiuose, seksualiniuose instinktuose, galios mechanizmuose.
Menas perėmė šias tendencijas. Ypač jos parankios jutimine medžiaga paremtai kūrybai. Bet kai medžiagos jutimiškumas išnyksta, lieka tik negyva materija. Pasaulis yra juntamas, jutiminis tankis kūrinyje yra jo gyvybės laikytojas, gyvybingumo, taip pat ir estetinio, rodiklis. Jutiminis tankis nurodo į subjektyvumą, į asmenį. Maždaug nuo R. Descarteso asmens samprata buvo viena svarbių filosofijos ir meno problemų. Be asmens – asmenybės neįmanomas medžiagos (taip pat ir literatūrinės) jutiminis tankis. Be jo kūnai yra tik mumijos, negyva ir negyvybinga materija.
Negyvos (ypač instaliacinės) materijos laikas mene, atrodo, jau praeina. Tragiškosios žmogaus pasaulio grimasos grąžina prie pamatinių klausimų: kodėl skirtingų kultūrų žmonės negali sugyventi, kodėl nepasiteisino globalinio dialogo tezės, ką žmonijai daryti, kad ji galėtų išlikti? Kaip išgyventi globalinio įtarumo atmosferoje? Kokia kalba apie tai kalbėti? Tiesioginė poezijos kalba kuriam laikui, atrodo, išsėmė savo resursus. Reikia ieškoti naujų netiesioginės kalbos būdų. Lyg kokių hermeneutinių aplinkkelių. Ne perkeltinės reikšmės, o netiesioginės, leidžiančios pasiekti kitokį teksto jutiminį tankį, kitokį kalbinį įkūnijimą. Savitas Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkinys „K. B. Įtariamas“. Eilėraščio „K. B. Esu įtariamas“ pirmoji pusė:
Moteris, sėdėjusi šalia,
pasislenka, kita persėda taip, kad nepažvelgčiau.
Sprunka patamsy kelio paklaustas praeivis,
skubiai perbėga gatvę katė, pievoj
pasibaido arklys, nuskrenda bitė, plaštakė,
mikliai pasprunka pelytė.
Voverė iš viršūnės pažvelgia taip,
lyg esu čia nebūtinas.
Turiu dokumentus, neteistas,
be revolverio, beveik be minčių.
Tik parazitai, visokie vabzdžiai,
musės bei kirminai ropoja per veidą,
lenda į burną, į nosį,
geria kraują.
Kur pasisuku, kas nors slepiasi, bėga,
įtariai žiūri, suklūsta, apsimeta, nutyla:
galiu juos sugauti, sutrypti, padaryt galą.
Kelios žmogaus situacijos: įtartinas, įtariamas, įtarus, nekaltas, nemokantis paaiškinti, kad „nebėgtų, kad leistųs jaukinami, glostomi, / kalbinami, maitinami, mylimi“. Eilėraščio prasmės ašis – įtarumo atmosferoje visi yra įtartini ir įtarūs (galiausiai kam nors kyla noras ką nors sugauti, sutrypti, padaryt galą), sunyksta lyg ir savaiminė pasitikėjimo kalba: žmogus nebemoka paaiškinti, kad nėra pavojingas, kad, atvirkščiai, nešiojasi nežinomą kaltę „visam, kas gyva, kas gimsta ir žūva, kas gieda, liūdi ar kenčia“. Kaltieji nesiaiškina, nekaltieji nemoka ir negali pasiaiškinti. To, kas savaime turėtų būti aišku, neįmanoma paaiškinti. Dabartinė egzistencija vis labiau paradoksalėja. Atsisakydamas aiškintis žmogus perkelia dėmesį vien į kūną, į materiją, tarsi užsidaro juose, nebeišeidamas, nebeprasitęsdamas į tai, kas nėra jis pats, kas nėra vien kūnas kaip uždarumas.
Jei visa yra kūnas, kas nėra kūnas? Tarpai, kurie yra tarp kūnų. Pauzės, kurios yra tarp žodžių, frazių, tekstų. Žydėjimas, kuris yra iš žiedų, bet ir tarp jų, už jų. Balsas, kuris yra daugiau negu kūno fiziologija ir žymi labiausiai juntamą kūno išėjimo už savęs galimybę. Dainavimo meno aukščiausią viršūnę. Senojoj lietuvių patirty, išreikštoj ir smulkiaisiais tautosakos žanrais, yra įdėmaus įsiklausymo į kūno ir nekūno ryšius. Graži aido mįslė: „Gyvena be kūno, kalba be liežuvio, niekas nemato, bet visi girdi“. Garsas, kuris atsiskiria nuo savo fizinio šaltinio, – bekūnis, bet yra, yra girdimas. Aido principas kūryboje, aiškinantis (bet ne paaiškinantis) tikroviškumo ir netikroviškumo ryšius.
Kitos patirties galimybė, taip branginta ir saugota literatūros klasikos. Balsai iš šios vasaros skaitymų, iš to, kas skaityta daug kartų: iš L. Tolstojaus („Vaikystė. Paauglio metai. Jaunystė“), B. Pasternako „Daktaro Živago“. Jaunos moters – motinos priešmirtinis laiškas Tolstojaus tekste: mano siela negali egzistuoti be meilės jums, o aš žinau, kad ji egzistuos amžinai, nes toks jausmas, kaip mano meilė, nebūtų galėjęs atsirasti, jeigu jis turėtų kada nors baigtis... B. Pasternako našlaitis taip stipriai jaučia pasaulį, kad jutimai perauga į atsiminimus to, ko niekada nebuvo; kažkas prasitęsia, atsiveria veikiamas energijos, kylančios iš meilės, iš pasiilgimo. Siela leidžiasi patiriama per meilę. Ir per vidinę ramybę – darną, pasitikėjimą. Vasaros viduryje D. Kajoko balsas iš „Mūzų malūno“: „Eilėraščius iš tiesų galiu rašyti tik tada, kai pajuntu vidinę ramybę, jėgą, darną, gyvenimą kaip buvimą. Man tai yra tarsi ženklai, kad mano patiriamos realybės ribos išsiplėtė. Vadinasi, tuomet matau erdvesnį, ryškesnį, gilesnį pasaulį – pasaulį, kurį, anot Czeslawo Miloszo, verta aprašyti“. Ramybė, darna plečia patirties galimybes, bet ir pati aukštoji būsena yra nulemta patirties ar patirčių. Gyvenimas kaip buvimas yra kūno ir sielos galimos santarvės vieta ir vis dar neišsenkantis laikas. Branduolys, iš kurio imasi visa, kas kuriuo nors būdu yra gyva, kas sumažina įtarumą ir padidina pasitikėjimą.
