Atgiję XIX amžiaus Druskininkai

Vis didesnė pagunda imti rašyti memuarus. Arba dienoraštį - "aplinkinio gyvenimo kroniką", kai pasižiūri, kokio populiarumo sulaukė Anais Nin dienoraščiai arba kad ir netikro dienoraščio rūbais apsivilkę Bridžitos Džouns apmąstymai. Ką ir kalbėti apie, pavyzdžiui, Benvenuto Čelinio memuarus... Lietuvoje gyvenimo metraštininkų, dienoraščių mėgėjų anksčiau, ko gero, buvo tikrai nemažai. Bėda ta, kad tie rankraščiai, iš kurių būtų galima atkurti autentišką ano meto tikrovę ar bent jau jos fragmentus, buvo nuplauti istorijos kataklizmų arba glūdi istorinių šaltinių fonduose. Todėl tokie įdomūs ir vertingi lietuvių kultūros istorijai Juozapo Franko ar Stanislavo Moravskio atsiminimai, išleisti atskiromis knygomis ir tapę prieinami plačiajai visuomenei.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje sausio 14 d. pristatytas dar vienas šaltinis - Vasilijaus von Rotkircho "Užrašai apie Druskininkus". Ši knyga, niekuomet nebuvusi išleista dėl cenzūros draudimo, reikšminga ir dėl paties autoriaus asmenybės, ir dėl iliustracijų.

V.von Rotkirchas (1819 -1891) - publicistas, memuaristas, dramaturgas, prozaikas, vertėjas, mitologas, Daugpilio tvirtovės štabskapitonas ir Vilniaus žandarmerijos viršininkas, savo kūrinius pasirašinėjęs Teobaldo pseudonimu. Prieš 150 metų pirmą kartą apsilankęs Druskininkuose, Vasilijus von Rotkirchas savo įspūdžius užfiksavo rankraštyje. Šis rankraštis gali būti vertinamas ne tik kaip grožinės literatūros arba "satyrinės kurortinės publikos papročių apžvalgos" pavyzdys, bet ir kaip reikšmingas istoriografijos darbas. Šitoks vertinimas taikytinas ne tik pačiam rankraščio tekstui, bet ir rankraščio iliustracijoms - 33 tušu ir plunksnele pieštiems piešiniams. Anot istorikės dr. Redos Griškaitės, šio rankraščio dėka prieš akis atsiveria anuometinė kurorto panorama, jame viešėjusių svečių pramogos, renginiai (koncertai, teatro spektakliai), anuomet Druskininkuose dominavusios aukštuomenės papročiai. Šis rankraštis savotiškai įrodo, jog Druskininkai niekuomet nebuvo eilinė Lietuvos provincija - nuo pat penktojo XIX a. dešimtmečio miestas beveik penkis mėnesius būdavo vasaros sostinė, antrasis Vilnius. V. von Rotkircho piešiniai, puošiantys rankraštį, pagyvinti sąmojingais ir įžvalgiais komentarais, charakterizuojančiais kurorto gyventojus - "mineralinį grafą", tingiai išsitiesusį ant kanapos, ar aikštingas damas, tarsi atkeliavusias iš Akselio Miuntės pacienčių gretų. Ironiškos, šmaikščios iliustracijos, eksponuojamos galerijoje, atskleidžia spalvingą Druskininkų kurortinį gyvenimą.