Arturo Perez – Reverte – gerai pasaulyje žinoma literatūros figūra. Pagal jo knygas statomi filmai, savo tėvynėje bei visame ispaniškai kalbančiame pasaulyje jis laikomas genialiu rašytoju. Jis – ir vienas žinomiausių žurnalistų bei karo reporterių. A. Perez –Reverte gimė 1951 lapkričio 24 d. Kartachenoje, Ispanijoje. Pasaulinį pripažinimą jam pelnė romanas „Flamandų meistro paveikslas“. Kūrybos pradžioje literatūros kritikų buvo neretai lyginamas su U. Eco, tačiau dabar jau kiti autoriai lyginami su A. Perez – Reverte…
Pastaruoju metu autorius visiškai vengia viešumos ir bendravimo su žiniasklaida. Iš anksčiau darytų interviu parengtas pašnekesys padės pažinti A. Perez – Reverte kaip asmenybę bei kūrėją. Lietuvių kalba yra pasirodę du šio rašytojo romanai - „Flamandų meistro paveikslas“ (2001) ir „Būgno oda“ (2005). Tiesa, žymiausi laikomi autoriaus romanai – „Paslaptingas meridianas“ ir „Diuma klubas“, lietuvių kalba vis dar neišleisti…
Kodėl išrinkote būtent šią vietą susitikimui? Ar tai ne ta pati terasa, kurioje Jūs dažnai stebite žmones – potencialius savo romanų ir literatūrinių straipsnių herojus?
Čia ateinu jau trisdešimt metų. Anksčiau čia tikrai buvo mano stebėjimų punktas – mėgdavau pasėdėti terasoje su knyga ir kavos puodeliu. Dabar sau to leisti negaliu – lankytojai ištisai mane pertraukinėja ir atitraukia dėmesį. Pavyzdžiui, kelios minutės iki susitinkant su jumis buvau pakviestas papietauti su kultūros ministru – jis kaip tik tuo metu gėrė kavą terasoje. Bet, laimė, dabar jau esu pasiekęs tokį lygį, kad niekam nieko neprivalau. Šypsausi tiems, kurie man simpatiški, ranką spaudžiu tik tam, kurį matydamas nuoširdžiai džiaugiuosi. Todėl atsisakiau – oficialios prievolės man atrodo nuobodžios.
Jau kurį laiką Jus vis rečiau galima išvysti televizijos ekranuose, spaudoje… O ar išsaugojote šiltus santykius su žurnalistika?
Su žurnalistika atsisveikinau visiems laikams. Žurnalistikos daugiau tiesiog nebėra. Liko tik purvinas nedėkingas užsiėmimas – manipuliacija faktais, žmonėmis ir nuomonėmis. Turint vieną vienintelį tikslą – gauti kuo daugiau naudos sau. Tai, kas anksčiau, mano nuomone, įėjo į žurnalistikos supratimą – objektyvumas, patikimumas, informacijos aktualumas – jau seniai niekam nereikalinga ir neįdomu.
O kaip straipsniai savaitiniame laikraštyje „El Semanal“, kuriam rašote? Juk leidžiamos ir Jūsų straipsnių knygos…
Bet kuriuo atveju mano pastabos savaitraštyje ar straipsniai nieko bendra su žurnalistika neturi. Visa tai rašau sau – galbūt tai vienintelė galimybė išsakyti susikaupusį skausmą, nuoskaudą, pyktį, abejones, įniršį visam tam, kas vyksta aplinkui. Literatūra – tai išėjimas iš realybės, atskiras pasaulis, kuriame galima pasislėpti nuo tikrovės. O straipsniai – tai realybė. Atviras pokalbis. Aš pats pasirenku temas ir rašau viską, ką galvoju apie niekšus, kurie nepaiso jokių idealų, spjauna į žmonių, kurie juos renka, nuomonę…
Žurnalistas buvote daugiau kaip 20 metų. Kodėl tiek laiko dirbote karo reporteriu?
Todėl, kad buvau įsitikinęs, jog tai, ką darau, žmonėms reikalinga. Ir todėl, kad tikėjau žodžio laisve. Pateiksiu pavyzdį: Kalašnikovo automatas iškeltoje dešinėje rankoje man ilgą laiką buvo laisvės simbolis. Turiu jį namuose – saugau kaip atminimą. O dabar šį didingą (tegul tai ir skamba jausmingai) ginklą gali nusipirkti kiekvienas, kas turi pinigų.
Ar Jūs prietaringas žmogus?
Tik atvirkštine prasme. Sutrinku, kai man nepavyksta elgtis priešingai prietarams ir pranašiškiems ženklams. Todėl, kad nuo vaikystės įpratau viską daryti atvirkščiai – mėgstu skaičių 13, ramiai sudaužau veidrodį ir seku iš paskos juodoms katėms.
Jūsų romanuose pagrindiniai herojai nusikaltėliai paprastai sukelia tikrą simpatiją…
Juk tai gyvenimas. Jame nėra kategorijų „geras“, „blogas“. Dažnai nusikaltėliai ir nelegalai – daug geresni už kokį nors gana padorų pilietį. Kvailiui, kuris šventai gerbia įstatymą, aš visada priešpriešinu protingo bandito draugiją – su juo įdomiau, ir jo humoro jausmas paprastai gerokai puikesnis. Ir apskritai, kiek tarp mūsų potencialių nusikaltėlių? Kažkam tiesiog užtenka drąsos ir įžūlumo peržengti tą ribą „be sugrįžimo“, o kažkas apie tai tiesiog bailiai svajoja… Ir vis dėlto laiko save padoriu piliečiu…
O Jūs ne toks, Jūs neganėtinai padorus?
Aš nė karto tos ribos neperžengiau… Kiekvienas tiesiog turi savo ribą. Kam nors tai – apeiti įstatymą ir nusispjauti į pilietines normas. Kitam tai – įvykis, veiksmas, kuris apverčia visą jo gyvenimą. Mano gyvenime buvo daug poelgių, dėl kurių man šiandien gėda – pačiam prieš save…
Pavyzdžiui?
Visa tai susiję su karo reporterio darbu. Aš net nebuvau reporteris ar žurnalistas, tiesiog medžiotojas, kiekvieną vakarą išsirengdavęs paskui kulkas – ieškoti tiesos. Siaubingos, šiurkščios, dvokiančios. Ir dažnai net užmiršdavau, kam visų pirma ta tiesa reikalinga. Pamiršdavau apie žmones. Turėtumėte suprasti: prestižas, vardas, žinomumas… Man mokėjo labai didelius pinigus už darbą. Bet viskas priklausė nuo įvykių, priėjimo prie informacijos ir nuo tiesioginio įsitraukimo. Kažkam nepadėjau, prieš kažką tiesiog užmerkdavau akis… Ir viskas tik dėl pusės valandos tiesioginio eterio, milijonų žiūrovų prie ekranų… Apie tuos milijonus aš supratau, bet leisdavau sau kartais užmiršti apie tuos, kurie buvo visai šalia.
Kodėl pastaruoju metu taip mažai rodotės viešumoje, nekeliaujate?
Tiesą sakant, man… tingu. Žinau, tai skamba kiek siaubingai. Bet per visą savo gyvenimą 30 metų trankiausi po pasaulį. Aš pavargau – nuo viešbučių, susitikimų, skrydžių. Viskas, ko man dabar norisi – tai nueiti prie jūros ir kiek įmanoma rečiau sugrįžti į masę – pas žmones. Pastaruoju metu tai ir darau. Jei skaitėte mano straipsnių, suprantate, kodėl nenoriu grįžti pas žmones…
Taip, Jūsų straipsniuose daug pesimizmo… Ypač kai kalbama apie ateitį.
Taip yra todėl, kad ir XXI amžius mums nežada nieko gero. Ypač po tokios kruvinos pradžios. Galiu tik džiaugtis, kad man neteks pamatyti jo agonijos. Pasižiūrėkite aplink. Man nepatinka pasaulis, kuriame aš gyvenu. Man nepatinka žmonės. Aš pavargau kovoti už teisingumą, nes supratau, jog tai – beprasmiška. Viską valdys niekšybė, veidmainiškumas, savanaudiškumas ir bailumas. Svarbiausiu žmonių bruožu taps melavimas, o žiaurumas – mūsų amžiaus epitetu. Taip jį ir įvardys ateities istorikai. Po 30 metų dauguma žmonių taps cinikais ir fatalistais. Nors, tiesą sakant, nuo viso to išgelbėti gali knygos.
Kas tokiu atveju nutiks Ispanijai? Europai?
Ispaniją, kaip tokią, nuplaus imigrantų banga – iš Lotynų Amerikos, iš Afrikos. Kas liks – sunku pasakyti. Bet manau, kad taip ir turi būti. Aš esu už rasių susiliejimą, už šviežio kraujo įsiliejimą. Kultūros, kuria mes, ispanai, taip didžiavomės, jau seniai nebėra – tiesiog vis dar maudomės praeities šlovės spinduliuose. Visa tai liečia ir Europą apskritai – kam dėl jos kovoti? Europa apdribusi ir primena man nejudrų despotą. Ypač atgrasi yra vaizduojamoji kova už žmogaus teises ir teisingumą tuo pačiu metu, kai transnacionalinės kompanijos pelnosi iš nuskurdusių Azijos ir Afrikos šalių, spaudžia iš jų viską iki paskutinio cento ir pila ten savo nešvarumus. Juokinga ir liūdna – gelbėdami vienus, mes šaltakraujiškai naikiname kitus. Beje, pastebėjau tokią tendenciją – kuo sotesnė ir geriau gyvenanti visuomenė, tuo kvailesni joje žmonės. Ir tuo mažiau jie kuo nors domisi. Akivaizdus pavyzdys – tai, kuo šiuo metu yra užgrūstas televizijos eteris. Koktu žiūrėti. Bet pagal ekonomikos dėsnius – poreikis gimdo pasiūlą. Kokia paklausa – tokie ir vartotojai. Liūdna visa tai. Būtų įdomu pažvelgti į Europą po 50 metų – įsivaizduojate, kaip viskas pasikeis! Iš buvusios Europos neliks nė pėdsako… Kaip nieko nebeliks ir iš tokių sąvokų, kaip garbė ir orumas.
Pašnekėkime apie Jūsų knygas. Jos labai įdomios, tačiau kartu ir tragiškos. Kodėl jas kuriate būtent tokias?
Esmė ta, kad dažnai esame įsitikinę, jog mes saugūs ir kad nelaimių gali nutikti tik kitiems. Įsivaizduokite: turite mėgstamą darbą, mylimą moterį. Sėdite darbe ir ta mylima moteris skambina jums telefonu ir sako: „Mielasis, galvoju apie tave ir esu tokia laiminga…“. Jūs taip pat laimingas, padedate telefono ragelį ir matote, kaip pro langą tiesiai į jūsų kabinetą įskrenda lėktuvas. Šiais laikais tai gali nutikti kiekvieną minutę. Ir mano herojai tai labai gerai supranta.
Tokie suvokimai žmogų pasmerkia vienatvei.
Taip. Ir mano herojai gyvena su tuo siaubingu suvokimu, kurį jiems suteikia žinojimas. Jie išgyvena – kiekvienas savaip ir kiekvienas – pats savarankiškai. Visa tiesa ta, kad tikrasis išsigelbėjimas visada yra asmeninis išsigelbėjimas. Moterys ar vyrai – visi mes gelbstimės tik vienatvėje. Žmogus, laukiantis kolektyvinio išsigelbėjimo, nevertas nė grašio.
Daug metų buvote žurnalistas. Ar tai Jums kaip nors padėjo, kai tapote rašytoju?
Stiliaus požiūriu – tai tik trukdė. Visą savo gyvenimą kaip rašytojas aš leidžiu tam, kad atsikratyčiau viso to melo ir sugedimo, kurį teikia žurnalistika. Kita vertus, žurnalistika praplėtė mano supratimą apie gyvenimą. Viskas, ką žinau apie gyvenimą, sužinojau to darbo, o taip pat ir knygų, kurias perskaičiau, dėka. Kaip rašytojas aš gimiau dėl to, ką perskaičiau, parašiau ir išgalvojau.
Kaip nusprendėte parašyti pirmąja savo knygą?
Vieną nuostabią dieną aš tiesiog suvokiau, kad kaip žurnalistas neturiu daugiau ko pasakyti. Yra klausimų, į kuriuos tiesiog neturiu atsakymų. Turiu tam tikrų minčių apie pasaulį ir asmeninių potyrių, su kuriais kaip žurnalistas negaliu nieko padaryti. Taip ir parašiau romaną. Po to dar vieną – ir jis tapo bestseleriu. Nuo to laiko ir rašau. Bet iš tiesų aš ne rašytojas, o skaitytojas, kuris pradėjo rašyti. Aš – ne menininkas. Tiesiog pasakoju istorijas ir stengiuosi iš naujo perpiešti pasaulį, kuriame gyvenau ir kurį perskaičiau. Diena, kai pabaigsiu šį darbą, bus ta diena, kai aš nustosiu rašyti ir vėl pradėsiu skaityti. Skaityti – labai svarbu.
Ar galėtumėte įvardyti savo mėgstamiausius autorius?
Kai užaugi namuose, kuriuose yra biblioteka su 5 tūkstančiais tomų knygų, sunku kalbėti apie kažkokias konkrečias įtakas. Didžiąją savo gyvenimo dalį aš ne skaitau, o iš naujo perskaitinėju. Tam tikras knygas perskaičiau daugybę kartų skirtingais savo gyvenimo etapais. Kiekvienoje knygoje esama svarbių momentų, bet niekas negali tapti rašytoju, jei jis nežino to, kas yra sukurta kitų, jei nepažįsta XIX a. Europos literatūros.
Vienas žinomiausių Jūsų romanų „Paslaptingas meridianas“ yra apie jūreivį ir lobio paieškas. Kodėl ėmėtės tokios gana tradicinės temos?
Tai ne šiaip sau romanas apie jūreivį, o romanas apie jūreivį be laivo. Kita vertus – tai irgi gana tradicinė tema, paimkim kad ir Homero „Odisėją“. Bet svarbiausia, apie ką man norėjosi papasakoti šiame romane, yra tai, kad kiekvieno žmogaus gyvenime turi būti kai kas svarbiausio: meilė moteriai, noras surasti lobį ar parašyti knygą.
Jūsų knygų herojai – principingi žmonės. O Jūs pats?
Apie ką aš ir kalbu. Mes gyvename pasaulyje, kuriame nebėra jokių principų. Kur nebėra linijos, skiriančios balta ir juoda. Vienintelis, kas likę – tai asmeniniai principai, vienintelis būdas vidury chaoso, kuriame mes gyvename, išlikti savimi – turėti kažką savo. Kalbėjau apie heroizmą, vienatvės vertingumą. Jei nori išsilaikyti, turi tai daryti kiekvieną dieną – kaip karys mūšio metu – privalai tai daryti namie, darbe, mylėdamas ar tiesiog skaitydamas. Visą gyvenimą. Tikras herojus tas, kuris nekreipia dėmesio į taisykles, primestas jam aplinkinio pasaulio, o laikosi savo taisyklių. Kiekvienas gali tapti savo asmeninio romano herojumi. Tokie žmonės mane domina – ir mano knygose, ir mano gyvenime. Žmogus, kuris seka savo garbės kodeksu – vienintelis dar įmanomas mūsų dienų herojus.
Jūsų romanuose kalbama apie žmogų ir Dievą, žmogų ir velnią. Ar Jus domina transcendencija, gyvenimas po mirties, kitas pasaulis?
Aš pernelyg užsiėmęs tuo, kad vertingai pragyvenčiau gyvenimą šiame pasaulyje, jog dar leisčiau sau galvoti apie kažką kita.
