Dar visai neseniai buvo kalbama apie socialines ir mokslo revoliucijas. Šiandien vien komunikacijų technologijos taip greitai kinta, kad niekas nebesiryžta vartoti žodžio „revoliucija“. Paprastai revoliucijos užbaigdavo vieną epochą ir pradėdavo kitą. Revoliucijos, vykstančios vos ne kasdien, primena nevalingą, nesuvaldomą riedėjimą, tik ne žemyn, o aukštyn. Kasdienis revoliucingumas jau nebesuvokiamas paprasto vartotojo akimis. Ketindamas nusipirkti naują televizorių, dairausi akcijų, o paslaugus pardavėjas man aiškina, kad ši modifikacija ką tik, per naktį, paseno, todėl jis ir pigesnis. Nusipirkęs patį naujausią modelį, kitą dieną graušiu nagus, nes ir šis per naktį bus pasenęs. Aš pats jaučiuosi beviltiškai senstantis su kiekviena naktimi. Mane tenkina praėjusio dešimtmečio ar net šimtmečio išradimai, visos naujovės man nelyg Gucci ar Versace rankinė kaimo močiutei, klibinkščiuojančiai sekmadienį į bažnyčią dulkinu vieškeliu. Savo vaikų kartai esu dinozauras. Kita epocha.
Reikia pripažinti, kad poezija taip pat yra komunikacijos su savuoju technologiniu arsenalu forma, nors čia klausimas „kas bendrauja ir su kuo“ kur kas sudėtingesnis nei aipodų ir mezonų pasaulyje. Eilėraščio subjektas nebūtinai sutampa su autoriumi, skaitytojas numanomas ir laukiamas, bet jam statomos pinklės, pašnekovais tampa mirusieji, poetas adresuoja laiškus sau. Kalbamasi ne tam, kad būtų susikalbėta, bet kad būtų užfiksuotas pats kalbėjimo aktas. Kartais atrodo, kad viena iš intymesnių bendravimo formų slapčia ilgisi scenos, „šok ir dainuok su žvaigždėmis“ dešimtukų erdvės, kur dešimtukai rašomi ne už bendravimą, bet už egocentrizmą, kur visi supranta, kad realybės šou nėra realybė, ir jis svarbesnis už realybę. Kitaip sakant, poezija atrodo linkusi suvaidinti gyvenimą, bendravimą, o ne gyventi ar bendrauti. Geriausiu atveju – gerų poetų atveju – poezija kelia pačios poezijos galimybės klausimą.
Logiškai svarstant, spartūs gyvenimo pokyčiai turėtų atsispindėti ir poezijoje, jos kalboje. Turėtų rastis kartų, kurias skiria / sieja ne tik tėvų ir vaikų santykiai, bet nutolusių per kur kas mažesnius laiko tarpsnius, šnekančių jeigu ne skirtingomis kalbomis, tai bent skirtingais dialektais. Ar tai pastebima poezijoje? Lietuvių proza atrodo imlesnė naujovių iššūkiams: ar tai būtų romanas, parašytas esemesų forma, ar subkultūrų gyvenimą ir kalbą atspindintys kūriniai, ar judrų kelionės, tranzito gyvenimo būdą įteisinantys tekstai. Nors ir čia naujasis romanas dažniausiai lieka eksperimentinės literatūros paribiuose, eksperimentai ir naujakalbės neperauga į literatūros avangardą, kaip būtų galima tikėtis. Pritrūksta klasikinės kokybės. Paprasčiausios kokybės. Nes, pasirodo, literatūra nėra veidrodinis gyvenimo atsipindys. Poezijoje kartų ženklai dar sunkiau įskaitomi. Be abejo, užsiėmus skrupulingu literatūrologiniu tyrimu, būtų galima nagrinėti konkrečius autorius, konkrečias poetikos slinktis. Bet šiame tekste sąmoningai vengiu vardų ir pavardžių.
Pateiksiu ilgą citatą, kurioje tos slinktys, mano nuomone, gana tiksliai atspindimos. X’o (autoriui pavardė žinoma) „kūryba rutuliojasi toje lietuvių poezijos vagoje, kurioje bandoma išvengti retorikos, nuoširdaus emocinio jausmingumo, melodingumo, ritmo ir rimo monotonijos. Eilėse sustiprėja prozinio pasakojimo elementai. Atnaujindami poetinį meną, poetai kuria atskirą, specifinę, individualią poezijos pasakojimo konstrukciją, kurios kalbėjimo prasmė ar struktūros neužfiksuoja žodynai, gramatikos. Arba žodynuose užfiksuota prasmė nebeturi tokios svarbios reikšmės ir turinio, kokią turėjo tradicinėje klasikinėje poezijoje. Punktuacijos ženklų atsisakymas taip pat padeda sujungti nesujungiamus dalykus. Todėl skaitytojas poezijos turinį ir motyvus gali suvokti per bendrą eilėraščio ar net rinkinio formos kompoziciją, kurioje turi atsirasti naujų prasmių. Kiekvienas skaitytojas tos sąlygiškos formos turinį suvokia individualiai, nevienodai. Poezija tarsi labiau priartėja prie modernios muzikos“. Tačiau kur šios ilgos citatos intriga? Kokia jauno rašytojo pavardė ar pavardės galėtų būti įrašytos vietoj x? Manyčiau, tokiai charakteristikai neprieštarautų didžioji jaunųjų ir jauniausių poetų kartos dalis. Tačiau ši citata – vyriausios kartos kritiko žodžiai apie vieną į septintąjį dešimtmetį gerokai įkopusį poetą. Ar čia kokia klaida, ar mes iš tiesų nerandame išskirtinių kartų požymių? O gal ne ateinančios naujos kartos diktuoja pokyčius šiandienos poezijai?
Pamenu, prieš keliolika metų „parašiau“ eilėraščių ciklą „Sielos koliažai“, kuris, beje, buvo išspausdintas tų metų „Poezijos pavasaryje“. „Parašiau“ – kabutėse, nes tame cikle nebuvo nė vieno mano žodžio. Rašiau jį taip: po ranka pasidėjau keliolikos man artimų lietuvių poetų knygas ir, tarsi burdamas, verčiau knygą po knygos rinkdamasis ištraukas. Rinkau negalvodamas, tiesiog išsirašydavau beveik atsitiktines dvi tris autoriaus eilutes iš atsitiktinai atversto puslapio, knygą užversdavau, tuomet atsiversdavau kitą. Taip „gimė“ ciklas, kurio konkrečių eilučių autorystė tapo neprieinama net man, vos užrašiusiam tuos eilėraščius. Tai buvo skirtingų kartų autoriai, bet įdomiausia, kad įžvalgusis poezijos skaitytojas A (vardas autoriui žinomas), recenzuodamas almanachą, šį ciklą priskyrė prie geresniųjų almanacho publikacijų, jam neužkliuvo stilių įvairovė, vaizdinių ir metaforų eklektika, bandymai „sujungti nesujungiamus dalykus“. Apie kokius kartos atpažinimo ženklus galima būtų kalbėti šiuo atveju? Daryti išvadą, kad kartos turi būti matuojamos didesniais vienetais? Kad jos nepriklauso nuo gimimo metų, kad egzistuoja genetinės kartos? Kad poezijos istorijos banginiai yra ne tekstai, bet pavardės? O gal šiandien jaunesnių kartų poetai turi individualesnę kalbą, ir toks koliažas jau būtų nebeįmanomas? Tiesą sakant, abejoju. Kada nors pamėginsiu sukonstruoti dar vieną ready-made koliažą.
Kadaise literatūrinės kartos atsirasdavo dėl literatūrinių judėjimų ar manifestų, naujos poetikos poreikį jaučiantieji burdavosi apie vieną ar kitą žurnalą. Pakanka prisiminti kad ir siurrealistų judėjimą. Naujos kartos atėjimą ženklindavo tam tikri literatūriniai maištai ar bent pozos. Šiandienėje lietuvių literatūroje – bent jau paviršiuje, nes galbūt kartų konfliktas glūdi giliau, kaip froidiškasis Edipo kompleksas, tik laukia progos išsiveržti į paviršių – kartos sugyvena pernelyg taikiai. Sunku patikėti, kad laukinio kapitalizmo, žiaurios konkurencijos sąlygomis bent vienoje gyvenimo sferoje įsigalėjo taika ir pakantumas. O gal tai paprasčiausias abejingumas? Literatūrologai su didžiausia atida laukia kad ir menkiausių bet kurios kartos ženklų. Sigito Parulskio sekundžių romano protagonistas pradžioje užsimena apie savąją „kartą“, ir to užtenka, kad romanas kritikų būtų pasigautas kaip prarastosios (deja, nežinia jau kelintos) kartos, kartos be savybių manifestas. Keli poetai, susimetę į vieną knygą, gal net iš baimės, kad jie nėra laukiami šiame žiauriame pasaulyje, „nieko bendra tarpusavyje neturinčių bendrija“, perfrazuojant Lingį, pavadina tą knygą dygliuotu žodžiu „Svetimi“, ir literatūros mokslininkai ją priima kaip viltingą maišto, „ateinančiųjų“ pasipriešinimo ženklą ar bent jau pažadą. Kas dar? Keli universitetiniai literatūros pradinukai viename almanache? Kur konceptualios, pozicinės diskusijos literatūrinėje spaudoje? Jauni kritikai gal kiek labiau įsižiūri į savo bendraamžių kūrybą, bet ir jų kritikoje sunku įžvelgti kartos ženklų, nugali akademizmas.
O gal viskas dar paprasčiau? Man atrodo, kad poetai šiame gyvenime jaučiasi itin nesaugūs. Omeny turiu ne jų finansinę situaciją, bet pačios kūrybos prakeiksmą. Jie tarsi šiuolaikinės kultūros porūšis, jau įtrauktinas į Raudonąją knygą, tik nyksta ne patys kūrėjai (jų, kad ir kaip būtų keista, vis dar atsiranda), bet jų kūrybos vaidmuo. Poezija marginalėja kaip retomis kalbomis kalbančios Afrikos gentys, kaip dialektai, kaip liaudies dainos – pavyzdžių būtų galima surasti daug. Be tam tikros apsaugos ar globos jos pasmerktos išnykti. Festivaliai ir yra bene viena iš tų poezijos apsaugos formų, jie padeda palaikyti iliuziją, kad poetai dar kam nors reikalingi. Vis pagalvoju, kodėl poezijos festivalių vyksta gerokai daugiau negu prozos? Ar tik ne todėl, kad poetai yra labiau pažeidžiami, jų knygų tiražai nepalyginami su prozininkų, poetų knygų beveik niekas neskaito (tie keli šimtai egzempliorių išdalijami bičiuliams ir giminėms). Festivaliuose poetai gauna (ar atgauna) pasitikėjimą, jie laikosi tų miražinių poeto sureikšminimo žaidimų. Ir visa tai vyksta nepaisant amžiaus, stilistikų ar poetinės laikysenos. Tad apie kokius kartų ženklus kalbame? Gal apie poezijos seržantų ir generolų antpečius? Ar kareivius be atpažinimo ženklų?
____________________________________
* Pranešimas skaitytas tarptautinėje poetų ir literatūros kritikų konferencijoje „Kartos atpažinimo ženklai poezijoje“ gegužės 26 d. Vilniuje.
