in memoriam
Jei reikėtų Nijolei Miliauskaitei surasti epitetą, apibūdinantį jos esmę, tai geriausiai tiktų šventoji Nijolė... Arba angelas Nijolė. Bet, žinodamas jos neįprastą kuklumą, manau, kad jos siela nepageidautų tokių "išaukštinančių" epitetų. Todėl pasirinkau kitą – sesuo. Tikėjimo sesuo, dvasios sesuo, mano žmonelės Ramunės ir dukters Elenos krikšto mama. O jos šventumas – tai įvykusi realybė, kurios kanonizuoti net nebūtina. Tai pasiaukojimas dvasiai, mylimajam, Pasauliui, Tėvynei – šias misijas Nijolė visu savo gyvenimu įvykdė šimtu penkiasdešimčia procentų. Kažkur teko skaityti, kad ypatingo dieviškumo sielos įsikūnija žemėje tam, kad prisiimtų kentėjimus už žmoniją arba kad išgelbėtų, išgrynintų kokio nors ypatingo žmogaus sielą. Manau, kad Nijolės gyvenimas, kūryba ir liga yra akivaizdūs tokio "avataro" apsireiškimo žemėje ženklai. Užtektų prisiminti vien dievišką jos meilę Vytautui Bložei, kuris ją lyg juokais vadino Barbute, tuo tarsi užsimindamas apie kažkurioje paralelinėje erdvėje egzistavusią nuostabią Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę. Tokių ypatingų dviejų sielų susitikimų Lietuvos kultūroje turime daugiau. Priminsiu tik keletą – Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė, Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė, Jonas Basanavičius ir Elė Gabrielė Mohl, Šatrijos Ragana ir jos mylimasis. Ir Vytautas Bložė su Nijole Miliauskaite...
Kaip suvokti, įsisąmoninti jos poeziją? Ji paprasta tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau įsiskaitykime įdėmiau – kokių kodų ir slaptų prasmių joje glūdi. Tai ištisi klodai, kuriuos gali suvokti tik po penkiasdešimto perskaitymo... Nijolės poeziją mes suprasim po truputį, vartodami šimtmečiais, kaip Čiurlionio, Orvido palikimą.
patiklus
veidas
laukiantis žvilgsnio
ir vaikiškas
patikli siela
trokšta pažinti
brolišką sielą
bekraštę
patiklus aklas kūnas
klaidžioja tamsoje
atsimušdamas
į sienas, į debesis, į pasaulį
ištiesk ranką
išsivesk
į šviesų
kraštovaizdį
kur atrastume
tėviškę
vienintelę amžiną
Ar ne per didelė šviesos koncentracija joje užkoduota, kad galėtum suprasti išsyk – tam vieno žemiško gyvenimo neužteks. O ir nereikia – juk geriau skanauti per kelis...
Mūsų pažintis buvo keista, trapi – kokia ir tegali būti pažintis su angelu. Atostogaudavom su šeima Druskininkuose, Kompozitorių poilsio namuose. Susitikinėdavom su Vytautu Blože ir Nijole Miliauskaite, kalbėjom apie kūrybą – Vytautas Bložė tuomet buvo griežtas ir geranoriškas mano kūrybos vertintojas ir Mokytojas. Toks liko ir iki šiol...
Pradėjęs studijuoti Gruzijoje kino režisūrą ir turėdamas sukurti pirmą dokumentinį filmuką – pirmą savo kursinį darbą – išsyk pasirinkau Vytautą Bložę. Taip buvo sukurti pirmieji du dokumentiniai filmukai – TĖVAS ir KONCERTAS. Pirmas biografinis, antrasis – FLUXUS tipo pakvailiojimas Druskininkuose pas V. ir N. Bložių bičiulį Kornelijų Platelį, kur sovietmečiu pusiau slaptai vykdavo visokios avangardiškos muzikos ir poezijos vakaronės, dalyvaujant laisvo disidentinio mąstymo kūrėjams iš sostinės.
Filmuojant tą filmą ryškiai įsiminė Nijolės motiniška Vytauto globa – be jos leidimo nebuvo galima varginti Vytauto pernelyg ilgai, nes Vytautas tuomet sunkiai ropštėsi iš sunkios ligos. Bet Nijolė padarė viską, kas buvo prašoma – net per didžiulę smėlio audrą Nidos kopose nukeliavom iki Grabšto rago – į "kitą pasaulį", paklausyti Vytauto Bložės eilėraščio apie vyną, kurį darydavo jo tėvas ir užkasdavo į didelius butelius sode... Nijolė tame filmuke irgi skaito vieną gana simboliškai pranašišką savo eilėraštį:
tarsi kas giedotų
sustojęs prie fontano
švytinčiais sparnais
staigaus ir pergalingo džiaugsmo
lūžtančiu balsu
nežadinkit, nekelkit, nepabudinkit
Paskui, keistai susiklosčius istorinėms aplinkybėms, Druskininkai laikinai buvo tapę ir mano šeimos gyvenimo priebėga. Prieš Sausio 13-ąją buvo gauta žinių, kad mano šeimą sovietų saugumas gali bandyti paimti įkaitais ir tokiu būdu stengtis palaužti tėvuko valią. Mums buvo pasiūlyta skubiai iš Vilniaus išvykti provincijon. Ramunė laukėsi antrojo vaikelio.
Sausio 13-ąją sutikom Druskininkuose, Kompozitorių namuose, prižiūrimi Nijolės ir Vytauto Bložių bei Kornelijaus ir Zitos Platelių. Buvo sukurta įvairių slaptų konspiracinių "išnykimo" būdų. Pastebėjus, kad ir Kompozitorių namuose jau esam susekti (prie gatvelės pradėjo stoviniuoti keistas mėlynas "Žiguli"), teko Aldonėlės Dvarionaitės lydimiems išnykti iš Druskininkų Lenkijon, pakeitus pasuose Ramunės ir sūnaus Jono pavardes...
Vėliau, jau vasarą, reikalams aprimus, vėl grįžome į Druskininkus, kur rugsėjį gimė Elenytė. Juokais iki šiol Elenytę vadiname Sausio 13-osios auka, nors tą naktį jai tebesančiai Ramunės įsčiose buvo tik du mėnesiai. Vos gimusi rugsėjo 19-ąją Elenytė ėmė vemti kraujais ir supratome, kad teks daryti skubią operaciją. Atsivežėm kunigą iš Perlojos ir skubiai pakrikštijom. Krikšto tėvais, be abejo, pasikvietėm Vytautą ir Nijolę. Kunigas, išsiaiškinęs, kad ir mano žmona Ramunė dar yra nekrikštyta, pasiūlė ir jai pasikrikštyti. Taip Vytautas ir Nijolė tapo mūsų giminėmis, dvasios sargais.
Taip ir bendravom – kiekvieną vasarą susitikdami, rinkdami erškėtuoges už Gerdašių, grybaudami ir kalbėdami, kalbėdami. Mudu su Ramune domėjomės netradiciniais dvasinės raiškos būdais, mistika. Domėjomės ir įvairiais religiniais judėjimais – tad Vytautas ir Nijolė su savo įstabia budistine meditacine patirtimi, su savo Reiki buvo neįkainojami Mokytojai.
Vėliau mudu su Ramune, patyrę Dievo kvietimą, atsivertėme į katalikybę, bet savo esme likome – panašiai kaip ir Vytautas su Nijole – ekumeninio tikėjimo šalininkai. Apie savo naująsias patirtis, apie Apreiškimo malones pradėjau pasakoti ir Nijolei, kuri ne kartą prisipažino jaučianti ypatingą santykį su Dievo Motina Švenčiausiąja Panele Marija, su kuria bendraujanti tarsi su gyvu, mylimu ir artimu asmeniu.
Nijolė susirgo. Pradėjom dar daugiau bendrauti – telefonu, susitikdami... Daug kalbėjom apie ligą kaip apie Dievo pirštą, kaip apie Dievo malonę – ji nebijojo mirties, tik stengėsi suprasti – už ką. Daug daug kalbėjom apie apreiškimus, apie jos girdimus ano pasaulio šlamėjimus – apie aną realybę Nijolė kalbėjo ramiai, be baimės ar patoso. Labai mylėjo Vytautą, nors artėjant mirčiai stengėsi jo nevarginti, apsaugoti nuo nemalonių įspūdžių ir laikėsi atokiau. Pasiūliau Nijolei susitaikyti su Dievu ir priimti paskutinį patepimą. Pagalvojusi keletą dienų sutiko – atvežiau iš Vilniaus jauną modernų kunigėlį, mat Nijolė baiminosi, kad vietinis Druskininkų ar provincijos klebonas gali nesuprasti jos tikėjimo budistinės ir krikščioniškos prigimties. Kunigas Valdas Meškėnas išklausė ją – porą valandų bendravo užsidarę – išsiskyrė be galo lengvi ir laimingi. (Vėliau laidotuvių dienomis pas tą patį kunigą išpažinties nuėjo ir Vytautas bei taip pat susitaikė su Dievuliu.)
Mirties naktį Ramunė susapnavo sapną – atėjo Nijolė ir sako: "Jūs neverkit, pakrikštykit Elenytę ir aš į ją įeisiu".
Kadangi Elenytė buvo jau pakrikštyta, tai supratom, kad gal Nijolė sapne kalbėjo apie Sutvirtinimo sakramentą...
Laidotuvės buvo neliūdnos – jautėm, kad jos siela yra toli toli, laisva ir laiminga, sugrįžusi pas Viešpatį. O žiūrėdamas į Rašytojų sąjungoje pašarvotą skaidrų sunykusį Nijolės kūnelį prisiminiau teiginį, kad šventų žmonių kūnai negenda, neskleidžia jokio blogo kvapo, o tik sudžiūva ir tiek. Juk ji niekur nedingo, ji yra čia dabar. Ir liks amžinai:
tamsi mano siela
ją užnešė smėlis
ji miega, ji miega
švytinti
naktine peteliške
ar išskrisi
iš kokono, iš mumijos?
perverta smeigtuku
po stiklu dėžutėj
raudonais degančiais plaukais
mergaitė
besileidžianti į slėnį, žydintį
salamandra jo akyse
ar išdygs
šis nepažįstamas grūdas
sėklelė, užnešta vėjo
kokiais žiedais žydės
grįžk, mano siela
sugrįžk
