Apie kūno ženklus ir Apokalipsę – vilties knygą

Gegužės 28 d. (sekmadienis) 13 val. šv. Jono brolių vienuolyne Vilniuje (Antakalnio 27) vyks tėvo Elijo ir dailininko Vaidoto Kvašio knygos „Tatuiruotės laikų pabaigai“ pristatymas. Kaip apie šią knygą rašo menotyrininkė Aldona Dapkutė: „Darnus ir turtingas ansamblis, kur tam tikri ženklai ir teksto išdėstymas skatina kartu su autoriais leistis į nenuspėjamą minties ir reginių kelionę. Apipavidalinimas nėra vien iliustracijos: vaizdai gimsta su tekstu, jį persmelkia, papildo, pratęsia ir aiškina... Sklandžia poetine forma ir suprantamais realistiniais-fantastiniais vaizdiniais kalbama visiems dabar gyvenantiems ir mąstantiems žmonėms...“

Šia proga Bernardinai.lt kalbina šios knygos autorius – joanitų vienuolį tėvą Eliją ir žinomą Lietuvos dailininką Vaidotą Kvašį.


Kaip Jums kilo mintis sukurti tokią knygą, kurioje persipina sakralūs dalykai – meditacijos Apokalipsės temomis, ir, rodos, labai jau sekuliarūs, gal net šiek tiek gąsdinantys, ženklai ant kūno – tatuiruotės, kurios šiandien, mūsų visuomenėje, turi dvi reikšmes – mada arba kalėjimas?

Tėvas Elijas. Įdomu, kad jūsų klausime glūdi tam tikra išankstinė nuostata, kuriai aš negaliu pritarti – kad sakralūs dalykai neturėtų gąsdinti, ir kad visi baugūs dalykai yra sekuliarūs. Tatuiruotės gali ir turėtų išreikšti tik religinę prasmę. Jos ženklina žmogaus pasišventimą aukštesnei realybei, kuriai savo įsipareigojimais priklauso. Perėjęs kūno ir sielos įvesdinimo išbandymus, žmogus įsipareigoja pasišventimui ir taip yra vertas nešioti ženklą. Be religijos ir be įvesdinimo tatuiruotės gali tapti kvaila ir nostalgiška mada tiems, kurie nebežino, ko ieško.

Aš jau senai norėjau rašyti savo Apokalipsės komentarą, tiems, kurie domisi tatuiruotėmis, ir pasiūlyti naujų tatuiruočių variantų – ne pagal madą, o pagal religinę prasmę. Pakviečiau savo draugą Vaidą jas papiešti, nes jo menas man patinka. Jis interpretavo mano idėją gana kitaip negu numačiau, gerokai plačiau. Jo tatuiruotės nėra atkartojamos. Vis dėl to, jo idėjos man buvo įdomios ir man labai patiko kurti su juo bendrą darbą.

Vaidotas Kvašys. Kai manęs klausia, kaip kilo mintis padaryti tą ar kitą darbą, visada jaučiuosi keistai, lyg paklaustas, kaip tau kilo mintis šiandien apsimauti raudonas, o ne juodas kojines. Šv. Dvasia nuolatos siunčia įdomiausias mintis ir signalus, reikia tik būti susiderinus su ja ant tos pačios bangos, kad galėtum priimti ir būtum pasiruošęs įvykdyti.

Ši knyga buvo kuriama ne taip, kaip paprastai daro žmonės. Sugalvota knyga buvo dar prieš mūsų pirmąją knygą „Dievas yra dovana“, o pastarąją baigiant ankstesnė idėja vėl išplaukė į paviršių. Dirbome kiekvienas atskirai, kai kada susitikdavome aptarti „pasaulinę padėtį“. Kai baigėme, pamatėme, kad tai visai kas kita, nei tikėjomės. Tėvo Elijo darbas pranoko mano įsivaizdavimą. Kelias eilutes iš šios knygos aš galiu medituoti visą dieną.

Iš pirmo žvilgsnio ši knyga gerokai šokiruoja, mažų mažiausiai, ji neįprasta savo vizualiniu ir tematiniu sprendimu. O kai atsiverti pačią pradžią ir perskaitai – „Iliustruotas vadovas, kaip pasprukti nuo galutinės žmonijai gresiančios pasmerkties ir toliau sau kvatotis iki pasaulio pabaigos“ – apima nejaukumas, o dar ta „praplėšta šypsena“... Kokią žinią norėjote perduoti šia knyga?

Tėvas Elijas. Jeigu drįsi po pirmio žvilgsnio dar toliau skaityti, atrasi, kad ta paskutinė pasmerktis nėra iš Dievo, bet iš velnio. Apokalipsėje jis vadinamas „kaltintoju“. Mūsų šiuolaikiniame pasaulyje aplinka vis daugiau apkaltina žmogų. Naudojanti psichologiją komercinė reklama apkaltina žmogų, kad jis nevertas ir atsilikęs, netinka idealaus žmogaus įvaizdžiui, ir kad galės išsigelbėti nupirkdamas pasiūlytą produktą. Trumpai tariant – tai yra reklamos esmė. Sovietinė imperija irgi buvo smerkianti aplinka, kurioje smerkti nekaltus žmones dėl niekų buvo pagrindinis tikslas. Amerikiečiai išsijuokia iš reklamos absurdo, rusai drįso išsijuokti iš ideologijos melo. Aš norėjau išsamiai demaskuoti kaltintojo intrigas, ir drąsiai atsistoti jo akistaton, neapleisdamas ir humoro jausmo.

Vaidotas Kvašys. Manęs ji visiškai nešokiruoja. Galbūt kai kam neįprasta kalbėti taip tiesiai. Tačiau tikiu, kad Dievas randa būdų prabilti kiekvienam suprantama kalba ir neabejoju, kad bus žmonių, kuriems ir šitoks, gal neįprastas kalbėjimo būdas pasakys kažką naujo. Mane, priešingai, nejaukumas apima kai nuėjęs į parodą eilinį kartą turiu nusivilti – ir vėl deja vu.

Įžangoje – net trys perspėjimai prieš pradedant skaityti. Ar ši knyga tik tvirtų nervų, stipraus tikėjimo ir optimistiškai – su krikščioniška viltimi – į pasaulį žvelgiantiems žmonėms?

Tėvas Elijas. Ne, knyga skirta visiems. Bet gal tarp jų yra, kuriems knyga padės tvirtinti nervus, stiprinti tikėjimą ir viltį.

Vaidotas Kvašys. Manau, kad ši knyga skirta realistams arba norintiems tokiais būti; turintiems viltį ir norintiems, kad ji augtų. Praverstų dar ir humoro jausmas, bet jei jo neturi, vargu ar įgysi...

Knygoje tiek piešiniais, tiek tekstais medituojate pačią laikų pabaigą, kokią ją regėjime išvydo ir užrašė Šv. Jonas. Tačiau, man rodos, šiandien net krikščionis mieliau renkasi skaityti Jėzaus palyginimus ar gražius pasakojimus apie Jo daromus stebuklus, nei Apokalipsės knygą. Ar ši knyga – lyg koks dzeno meistro smūgis lazda savo mokiniui per galvą, kad tas ūmai susiprotėtų?

Tėvas Elijas. Taip, tai tikrai yra gražus palyginimas – dzeno meistro smūgis! Gal tu irgi nori su manimi kurti knygą? Aišku, aš ne dzeno meistras raginąs medituoti apie savo „ego“, o apie gyvo Dievo žodį. Nesuprantu, kodėl krikščionys nori skaityti tik jiems patinkančius Biblijos tekstus. Biblija nėra prekybos centras, kur galima išrinkti, ko nori – pavyzdžiui tik saldumynų. Manau, kad šiandien raštuose apie tikėjimą yra taip daug saldumo, kad atrodo, jog tikėjimas remiasi tik emocijomis. Jeigu neklystu, Jėzus pasakė, „jūs esate žemės druska“. Bet kartais susidaro įspūdis, kad tikintys galvoja, jog Jis yra pasakė „jūs esate žemės cukrus.“

Vaidotas Kvašys. Gerai pasakyta, tik vietoj dzeno meistro turėtų būti Kristus. Ar skaitoma šiandien Apokalipsės knyga? Panašu, kad ne. Veikiau ši tema komerciškai valkiojama mėginant gąsdinti arba ieškant pigaus efekto ir visai nekalbama apie jos realumą, apie tai, kad Apokalipsė vyksta jau šiandien, ir po truputį skleidžiasi kaip gėlės žiedas.

Apie pabaigą mūsų visuomenėje kalbėti nepriimtina, nemadinga. Paprastai tai mėginama nuslėpti, nutylėti, apie tai negalvoti. Galų gale, matyt, taip patogiau ir saugiau gyventi. Bet šioje knygoje lyg šnabždama – įdomu kas juoksis paskutinis? Ar Apokalipsė – tai mūsų galutinis išmėginimas?

Tėvas Elijas. Anksčiau ar vėliau reikės ir krikščionims pasirinkti saugumą arba tiesą. Tiesa, o ne saugumas, duoda tikrą laisvę. Krikščionybė nėra buržuazinis komforto jausmas patogiai išsidrėbti fotelyje.

Vaidotas Kvašys. Nenorėčiau, kad velnias juoktųsi paskutinis. Smagiau būtų visiems kartu po mirties pasijuokti, kad jo pastangos nedavė rezultatų.

Ką galėtumėte atsakyti žmogui, kuris perskaitęs šią knygą išvadintų Jus viduramžiško mąstymo, ezoteriškais ir gal net paranojiškais žmonėmis?

Tėvas Elijas. Pirmiausiai, man nebūtų gėda, jei žmonės mane pavadintų viduramžišku žmogumi, turinčiu viduramžišką mastymą. Tais amžiais savo pasiaukojimu benediktinai, pranciškonai, dominikonai, kryžiuočiai ir daugybė kitų paprastų krikščionių sudarė Europoje darbo ir teisės visuomenę, kurios vaisais iki šiol dar džiaugiasi europiečiai, ir kuri nesiliauja traukti ateivių. Deja, nauji ir seni europiečiai taip blogai pažįsta savo istoriją ir mūsų laisvės šaltinius, kad jie tiki bet kokia atbukinančia propaganda. Dėl to nežinojimo Europai gresia nepataisomas smukimas. Aišku, kaip ir visi žmonės taip ir krikščionys nusidėjo, bet keista, kad visi entuziastingai nusiteikę ateistai, kurie žadėjo daryti geriau, žymiai žiauriau ir plačiau tas nuodėmes pakartojo.

Kalbant apie ezoterizmą, visi krikščioniški tikėjimo slėpiniai yra ne ezoteriški, o egzoteriški – ta prasme, visiems pasiūlyti. Aš nesu masonas arba raganius, kuris laiko savo ezoterišką žinojimą tik sau arba savo draugų ratui. Rašau knygą, visi gali ją perskaityti, paskui kritikuoti arba įvertinti. Taip skaitytojai laisvi kritikuoti – tai mano rizika. O be rizikos negersi šampano. Beto tikiu, kad Jėzus myli tuos, kurie rizikuoja, o tuos, kurie pasirenka tik saugumą, vadina drungnais ir sako, kad juos išvems (Ap 3).

Kalbant apie paranoją, lai galvoja ką nori. Tik norėčiau jiems linkėti, kad neigdami mūsų pasaulio realybę ir besiklausydami tik propagandos, patys nesidarytų paranoikais.

Vaidotas Kvašys. Prieš penkiolika metų vienas prancūzas pasakė, kad aš su savo menais esu lyg iš viduramžių atėjęs. Priėmiau šią pastabą kaip komplimentą. Manau, kad tikri dalykai yra tie patys ir viduramžiais ir dabar, tik jie pasakomi laikmečio kalba, nebūtinai užsitikrinant saugumą, kad būsi suprastas ir įvertintas, svarbiau, kad nebūtum drungnas. Būtent toks buvo knygos viršelio pirmasis variantas – Kristus išvemia drungnuosius.

Dėl dviejų paskutinių „išvadinimų“ atsakysiu, kad jau nesu tokio amžiaus, kai jaudiniesi dėl to, kaip ir kas tave vadina, o jeigu būtų konkrečių pastebėjimų, visuomet įdomu išgirsti kitokią nuomonę ir nustebti, kaip Dievas mums kiekvienam apie tą patį kalba kitokiu žodžiu ar vaizdu.

Kalbino Gediminas Kajėnas