Apie knygą klausiantiesiems ir klausantiesiems

2005-iesiems įsibėgėjus ir pasukus į pabaigą, knygynuose pradėta pardavinėti Bernardinai.lt nuolatinio autoriaus Gendručio Morkūno knyga „Vasara su Katšuniu“. Pasirodo, kai Gendrutis pirmuoju savo rašiniu debiutavo dienraščio rengtame konkurse „Senatvė šalia mūsų“, ir kai jame nuskynė laureato vardą, ši knyga jau gulėjo leidyklos stalčiuose – laukė savo šviesios valandos. Buvo nepaprasta patirti, kad žinomas radiacinės saugos specialistas, fizikos mokslų daktaras, parašęs knygą „Radiacinė sauga? Tai labai paprasta”, laimėjusią Švietimo ir mokslo ministerijos organizuoto mokslo populiarinimo darbų konkurso premiją, išleido ir knygą, skirtą vaikams. Ir ne šiaip knygelę ar knygiūkštę, o mąslią ir labai rimtą knygą, kurią, girdėti, vakarais prieš miegą skaitinėja ir tie, kurie savo vaikus jau senokai užaugino, o anūkų dar nesulaukė...

Negalima tokio įvykio praleisti, jo iš arčiau neapžiūrėjus. Todėl jūsų dėmesiui – pokalbis su autoriumi.


Kodėl fizikui Gendručiui Morkūnui nepakako fizikos, ir jis ėmėsi literatūros?

Sakydamas, kad tarp fizikų yra aktorių, rašytojų, etnologų, muzikų, politikų, nepasakyčiau nieko. Tokių žmonių yra ir tarp teisininkų, filologų, agronomų ir gaisrininkų. Kai kurie fizikai sako, kad fizika yra visų galų mokslas, stiprinantis netgi tas žmogaus galias, kurios neturi nieko bendro su trečiojo termodinamikos dėsnio žinojimu. O man atrodo, kad viskas daug paprasčiau – likimas į rankas įgrūda vienokį ar kitokį dalyką, ir tada turi nuspręsti, ką su juo daryti – mesti arba bent jau pavartalioti rankose. Man tokių dalykų likimas negaili – esu savo jėgas bandęs radijuje – padėdavau vesti tiesioginio eterio laidas. Plaukiojau jūromis, tiesa, moksliniu fizikų laivu, tačiau buvau išmokęs vaikščioti jūreiviškai. O rašymas? Jis tiesiog atėjo. Ėmė ir atėjo. Dėl to esu laimingas. Fizikos man tikrai neužtenka.

Vos per metus spėjote tapti žinomu ir mėgstamu „Bernardinai.lt“, „Šiaurės Atėnų“ autoriumi... Kur tie žodžiai buvo pasidėję ir ką jie veikė šitiek laiko, kol ėmė ir prapliupo?

Gera interviu pradžia – klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti. Baigdamas vidurinę mokyklą, buvau labai laimingas dar ir dėl to, kad nebereikės rašyti visokių rašinių. Rašinių tiesiog nekenčiau. Po to, pasirodo, dar augau. Kažkas ateidavo, kažkas praeidavo, kažkas – likdavo. Kol ėmė atrodyti, kad kažką galiu pasakyti ir rašydamas. Tiesa, tuo dar nesu tikras. Gyvenu tarp baimės virsti grafomanu ir negalėjimo tylėti. O žodžiai... Jie gyvena savo gyvenimą, ir, deja, neklausia, kada jiems tyliai kiurksoti, o kada prapliupti. Tikrai nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą.

Parašėte dvi knygas. Viena jų – „mažiems suaugusiems“, mokslinė, su labai gražiais ir juokingais vaikiškais paveikslėliais, kita - dideliems (išmintingiems) vaikams. Kas Jus kviečia taip gręžiotis į vaikystę?

Vaikystė man buvo laimingiausias metas. Dėl vienos priežasties – skaityti galėdavau iki beprotybės. Dabar taip nebėra – kai buvau studentas, kažkas atsitiko – paimti knygą pasidarė daug sunkiau. Tačiau ir dabar, atsivertęs gerą knygą, galiu užmiršti viską. Antra, labai mėgstu vaikiškas knygas. Gerose vaikiškose knygose nėra melo, išsidirbinėjimų, sąskaitų suvedinėjimų. Ko gero, kas antra arba bent jau trečia dabar mano perskaitoma knyga yra vaikiška. Bet gal nereikia šito sakyti – rimti žmonės gali nesuprasti. Trečia, jaučiuosi skolingas vaikams. Sau - vaikui, sūnui, kai jis buvo vaikas, vaikams, kuriuos suaugusieji iš paskutiniųjų stengiasi atpratinti nuo skaitymo. Šiaip jau nepasižymėdami ypatinga fantazija politikoje, šou versle, madose ir valgiuose, suaugusieji tampa pasiutusiai išradingi, kai vaiką reikia atbaidyti nuo knygų. Nekalbu apie kompiuterius ir spalvotus komiksus. Yra baisesnių dalykų. Girdėjau, kaip viena motina sūnų, nusipirkusį knygų, pavadino ligoniu. Knygų, kurios būtų parašytos su pasitikėjimu vaikais, labai nedaug. Kur kas daugiau pamokomų, arogantiškai, mažiems kvailiams parašytų knygų. Kai per leidyklos rudens – žiemos sezono knygų pristatymą pasakiau, kad mačiau vaikų, kurie atsivertę knygas pamiršta, jog reikia kvėpuoti, pamačiau atvirą nepasitikėjimą. Kažkas net paklausė, kur tokių vaikų mačiau. O aš jų tikrai mačiau. Neseniai viename interviu sakiau, kad vaikai – patys išmintingiausi, patys rimčiausi ir linksmiausi žmonės. Svarbiausia – vaikais galima pasitikėti. Girdėdamas vaikų atsiliepimus apie „Katšunį“, aš žinau, kad jie sako tiesą.

Jūsų tekstai atrodo labai spontaniški. Ar spėjate susekti, kaip užgimsta žodis, sakinys, aforizmas, kurių, „morkūniškų“, apstu ir  knygoje, ir jūsų rašiniuose?

Rašydamas „Katšunį“, jaučiausi, tarsi eičiau visiškai nepažįstamu keliu. Stumtelėjo mane maža mergaitė viename Švedijos mieste, šaltą ir nejaukią balandžio popietę leidusi muilo burbulus. Tą pačią akimirką suvokiau, kad tie burbulai ir bus mano knygos atspirties taškas. Taip ir pradėjau rašyti. Ėjau į priekį tamsoje, atsimušdamas į visokius daiktus. Niekada nebūčiau pamanęs, kad paprastoje tamsoje jų tiek daug. Atsimušęs imdavau aprašinėti. Tai, į ką atsimušiau. Pradėjęs skyrių, nežinodavau, kuo jis baigsis. Nežinojau, kuo baigsis knyga, net nežinojau, ar ji baigsis. Galų gale tariau sau – užteks. Pabaiga pasisiūlė pati. O po to prasidėjo pats žavingiausias dalykas – taisymas. Jis irgi buvo spontaniškas. Nuokrypiai ir pamąstymai į knygą sulindo irgi kažkaip savaime. Tiesa, viena mergaitė skundėsi, kad ji nežino, kaip knygą atpasakoti mokytojai. Norėjau, kad perskaičius knygą liktų suvokimas, jog visi turi teisę sulaukti pagalbos. Kad ta pagalba visada ateina. Ir jog pasaulyje pasiutusiai daug stebuklų. Argi galima apie visa tai papasakoti tvarkingai apgalvotu tekstu? Ir dar vienas dalykas – rašiau taip, kad vaikai prašytų tėvų knygą skaityti. Kad skaitant tarp jų atsirastų kažkas daugiau, negu atsiranda važiuojant vienu automobiliu ar valgant tą pačią sriubą. Kad vaikams norėtųsi klausinėti, o tėvai būtų priversti sąžiningai atsakinėti. Daug ko norėjosi rašant knygą. Rašiau ją tarsi kalbėčiau su vaiku. Rimtai kalbėčiau. Kai su vaiku kalbiesi rimtai, nori nenori, imi jaudintis. O jaudindamasis visada daraisi spontaniškas.

Esate sakęs, jog savo knygą kūrėte tyloje ir slapta nuo visų – netgi nuo savo šeimos. Kodėl? Gal pabijojote provokacinių vaiko, kad ir užaugusio, klausimų tėčiui?

Apie rašomą knygą nežinojo niekas. Niekam nesakiau iš prietaringumo. Iš nepasitikėjimo savimi. Gal dar iš hipertrofuoto pareigos jausmo. Visa tai išvertus į normalių žmonių kalbą – bijojau žmones nuvilti ir susilaukti užuojautos ir supratimo kupinų žvilgsnių, jeigu „Katšunis” taip ir nebūtų išvydęs dienos šviesos. Rašiau sau. Jaučiau rašymo laisvę, kai tavęs nesaisto jokie įsipareigojimai ir sutartys. Manau, kad rašytojai, klausinėjami apie rašomas knygas, turėtų jaustis siaubingai. Tai turbūt tas pat, lyg būsimų tėvų klausinėtų, kokią muziką mėgs kūdikis. Jau sakiau, kad net nežinojau, ar knygą baigsiu. Negalvojau apie jos išleidimą. Dar ir dabar matyti šią knygą kito žmogaus rankose – didelis išbandymas. O dėl vaiko klausimų? Nuostabu, kai vaikas klausia. Gal žinote, ką čia sugalvojus, kad beveik pilnametis sūnus klausinėtų tiek, kiek jis klausinėjo prieš kokį dešimtį metų?

Kaip apskritai vertinate tylą šiais garsiais laikais – jos, už žodžių esančios, Jūsų knygoje tikrai daug...

Svajoju apie laikus, kai žmonėms nebereikės klausyti. Kai tau atrodys jog kalbi, tačiau tavęs niekas negirdės. Tokia svajonė atsirado sėdint susirinkimuose, pasitarimuose ir konferencijose. Jų metu pasakoma tiek daug nereikalingo... Gerai pasistengus, dažnai galima net atspėti, ką kalbėtojas kalbės. Tai taip tuščia, jog imi įtarti, kad visi tada vaidina – vieni, kad kalba, kiti – kad klausosi. Mūsų tikrasis gyvenimas susideda iš tylėjimų. Jeigu ką nors sugadini kalbėdamas, gali pataisyti tylėdamas. Tylėjimą už žodžių labai mėgsta vaikai. Pasiutusiai įdomu kalbant su vaiku ko nors nepasakyti. Ko nors rimto ir svarbaus. Tada pamatai, kaip vaikas suklūsta, atsidūsta, suraukia kaktą, pažiūri iš padilbų ir... paklausia. Apie tai, ko nepasakei. Paklausia taip, tarsi apie tai, ko nepasakei, būtum kalbėjęs mažiausiai pusdienį. Tai ir yra tikrasis ryšys tarp žmonių.

Gražiai atsakėte į savo klausimą, ką čia sugalvojus, kad ir užaugęs sūnus imtų klausinėti… Ar Jūsų gyvenime pakanka žmonių, su kuriais nereiktų sėdėti konferencijose, niekada nebūti jokiu pranešėju, ekspertu, moksliniu laipsniu ar kuo panašaus, kad pasijustumei tikrai jiems svarbus ir reikšmingas?

Tokių žmonių nepakaks niekada. Gyvendamas daraisi godus. Puoli tokių žmonių ieškoti. Ir tokių savybių tuose, kuriuos pažįsti seniai ir su kuriais tenka sėdėti net konferencijose. Man smagiausia, kai apie žmogų sužinau ką nors tokio, dėl ko norisi su juo būti, jo klausinėti, į jį žiūrėti. Susitinku su kokiu nors ekspertu ir paaiškėja, kad jis piešia politines karikatūras, orkestre groja trombonu ar mėgsta deklamuoti eilėraščius. Kai kas tai vadina hobiu, tačiau man atrodo, kad tai - kur kas daugiau. Negaliu atsitraukti nuo tokių žmonių, man gera su jais. Mes vieni kitus užuodžiame. Prieš kokį penketą metų pas mus lankėsi vienas ekspertas iš Amerikos. Mes svarstėme labai rimtus klausimus, o vakarais sėdėdavome baruose ir kalbėdavomės. Jis pasakodavo apie tai, kaip kuria naujas vynuogių ir vyno rūšis, aš jam kalbėdavau apie... nieką. Atsisveikindamas jis reikliai į mane pažiūrėjo ir paklausė, kada parašysiu knygą. Grožinę, ne mokslinę, pabrėžė. Kad jūs žinotumėte, kaip griežtai jis klausė. Tai buvo prieš penkerius metus, tad aš tik šyptelėjau. Bet tas jo klausimas kažką manyje sujudino.

Kaip tuos atrastus ryšius „grūdinate”?

Apie tai negalvoju. Praeina kiek laiko, vėl susitinku su žmogumi, vėl kalbamės apie tai, apie ką kalbėjomės tada. Arba apie tai nė neužsimename. Bet visada žinau, kad tas žmogus deklamuoja eilėraščius, o tas – groja trombonu. To ir užtenka.

Beje, ar šie rimti žmonės, apie kuriuos kalbame, skaitė Jūsų knygą apie Katšunį?

Kai kurie, žinoma, jau perskaitė. Yra daug tokių, kurie lietuviškai nemoka, tačiau knygą jiems dovanoju. O šiaip jau man sunku žmonių to klausti. Todėl tyliai laukiu, kol jie patys apie tai pasakys.

Ir vėl – tyliai… Daryčiau prielaidą, kad ir pats turite kur kas daugiau labai rimtam žmogui „nepritinkančių” hobių, ne tik rašymą?

Apie vieną – skaityti vaikiškas knygas – jau sakiau. Šiais laikais, kai save gerbiantys žmonės skaito tik telefonų knygas, vaikiškų knygų skaitymas yra... Bet nesakysiu kas, nesakysiu, ką man pasakė viena moteris, sužinojusi, kad skaitau vaikams skirtą literatūrą. Mėgstu rodyti visokias grimasas mažiems vaikams. Jie atsako tuo pačiu, ir taip mes smaginamės. Viso kito nedarau. Nesportuoju, nekeliauju, nedrožinėju, nedalyvauju saviveikloje, žodžiu, esu gana nykus tipelis. Viską atima darbas ir rašymas.

O šeima? Nepatikėsiu, kad skaitote tas pasakas vienas sau?

Pasakas namie skaitome visi. Tiesa, kiekvienas sau. Praėjo tie laikai, kai turėdavau klausytoją. Tačiau mes apie knygas kalbamės. Beje, pažįstu ne vieną žmogų, mėgstantį vaikiškas knygas, ir tokių žmonių sparčiai daugėja. Gal kada nors rinksimės į kokias nors katakombas ir slaptai skaitysime apie trolius Mumius. Slaptai ne dėl to, kad jaustumėmės darantys kažką negero, o todėl, kad skaitymas, o ypač vaikiškų knygų, yra asmeninis ir intymus dalykas. Kai skaitai vaikui, dar gali guostis, kad jis skaityti nemoka, taigi jam ir reikia skaityti, nors iš tikrųjų skaitai sau. Bet pabandyk surasti savyje jėgų skaityti tam vaikui, kuris skaityti moka. Pažįstu keletą žmonių, kurie drįsta skaityti raštingiems vaikams, ir galiu pasakyti, kad jie tikrai stiprūs žmonės. Aš jiems pavydžiu.

Pats laikas paklausti apie tiesioginį Jūsų darbą, ir būtinai – apie Jūsų pasiekimus šioje srityje. Antraip liksime labai mįslingi…

Tas mano darbas ir yra gana mįslingas. Gal tik koks vienas procentas Lietuvos žmonių yra girdėję apie mano įstaigą. Svarbiausia, joje dirba daug gerų ir savo darbą mėgstančių žmonių. Be to, jie labai šaunūs. O pasiekimai? Tai – reliatyvu. Kartais galvoju, kas būtų, jeigu mūsų darbo nebūtų. Ar kas nors pastebėtų. Tai būna labai liūdnos mintys, nors per kokį dešimtmetį mes padarėme labai daug. Savo srityje seniai esame Europoje, mus žino kolegos daugelyje šalių, iš kitų šalių pas mus veržiasi žmonės mokytis, savo darbus spausdiname Lietuvos ir užsienio moksliniuose ir techniniuose žurnaluose. Bet tai yra dalykai, kuriais didžiuojamės ir džiaugiamės mes patys. O kaip kiti? Nežinau. Tikrai nežinau.

Svarbiausia yra tai, kad šį savo darbą ir rašymą stengiuosi laikyti kuo toliau vieną nuo kito. Nelabai norėčiau, kad iš mano knygos žmonės pasakytų, ką dirbu. Kita vertus, toli gražu ne visi bendradarbiai žino, kad rašau. Neseniai viena moteris, su kuria turime šiokių tokių darbo reikalų, pasakė, kad niekada nebūtų pagalvojusi, jog toks rimtas žmogus kaip aš gali rašyti vaikiškas knygas. Jeigu yra žmonių, kurie kažkokį Morkūnioką laiko rimtu žmogumi, šį tą pasiekiau. Gal kada nors sužinosiu, ir ką.

Visi, kas dar pažįsta vaikus, net jei jau yra labai rimti ir kitų pripažinti, turi svajonių. Ir savotiškai supranta vertybes. Kokios jūsiškės?

Labai noriu, kad vaikus suaugusieji laikytų tuo, kuo jie yra - žmonėmis. Kad nevežiotų jų į mokyklas. Kad neprimintų, jog reikia valgyti. Kad su mažiukais nekalbėtų, kaip kalbama su viščiukais. Kad nesakytų, jog vaikai nieko nesupranta. Kad pasiimtų vaikus prie mirštančios močiutės lovos. Kad kalbėtų su jais apie meilę ir tėvynę. Kad kalbėtų su jais apskritai.

Dar norėčiau, kad vaikai galėtų nusipirkti visas knygas, kurios jiems patinka. Kad vaikų niekas neskriaustų. Kad neliktų vaikus ginančių organizacijų, nes nieko nereikėtų ginti.

Kad vaikui, papasakojusiam švenčiausią jam dalyką, mama nesakytų: „Tu malačius”. Kad suaugusieji, neturintys ko pasakyti vaikams, nebijotų tylėti.

Sakote, daug noriu? Gal... Bet man atrodo, kad vaikai – pati beteisiškiausia žmonijos dalis. Egipto faraonų ir Kubos cukranendrių plantacijų vergai turėjo daugiau teisių, negu jų dabar turi vaikai. Kartais galvoju – iš kur tokia begalinė vaikų kantrybė? Juos žemina, už juos galvoja, renkasi ir myli, jiems nurodinėja, ką valgyti ir kaip čiaudėti, o jie šypsosi ir taikingai bando daryti, kas liepiama. Savo knygoje aš rašau apie mažyčius meilės grūdelius, kuriuos gimdamas gauna kiekvienas vaikas, ir todėl jie myli savo tėvus. Nuostabus dalykas tie grūdeliai, tačiau anksčiau ar vėliau jų atsargos vaikui baigiasi. Norėčiau, kad tų grūdelių užtektų kuo ilgiau. Bet tada ir mes, suaugusieji, vaikus turime mylėti. Mylėti padoriai, o ne kažkokiomis meilės išėdomis.

Užsivedžiau. Turiu daug tų svajonių. Ir net vertybių. Stengiausi, kad ne vieną jų būtų galima surasti ir mano knygoje.

Ačiū už pokalbį.